Pilietiškumas. Ar jis svarbus, kai nepriklausomybė iškovota?

Visai neseniai, lapkričio 6-ąją, laikraštyje „Palangos tiltas” išspausdinta „sprindinė“ informacija „Gimtinė vaiko akimis ir lūpomis”. Maža informacija apie „kilometrines“ diskusijas tebekeliantį ir šiandien Palangos miesto lopšelio-darželio „Gintarėlis” pilietinio ugdymo projekto „Gimtinė vaiko akimis ir lūpomis” baigiamąjį renginį „Tai gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė...” 

Rodo pasauliui
Šis didžiulės pagarbos ir dėmesio vertas renginys, kuriame dalyvavo ir pedagogai bei darželinukai iš „Ąžuoliuko”, taip pat vaikai iš Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos pradinių klasių spalio 26-ąją vyko regimiausioje kultūrinės – dvasinės sklaidos „arenoje“ – Palangos miesto viešojoje bibliotekoje. Jį, be daugelio kitų žiūrovų, įdėmiai stebėjo, juo labai domėjosi kartu su savo miela dukrele ir miesto Švietimo skyriaus vedėja Laima Valužienė.
Širdį pavasariškai šviesiai palytėjantis renginys darsyk paliudijo gal sentimentaloką, skaičiuotojams, bankininkams sunkiai suvokiamą, tačiau nemeluotai prasmingą tiesą: „Didelis vaikas mūs mažoj Palangoj lyg obelį saulė Lietuvą rodo pasauliui”. O džiugiausia yra mums visiems žinoti, kad „pats-pats-pats” mažiausias Palangos gyventojas, Lietuvos valstybės pilietis, Jo Ekselencija Vaikas šiandien, kaip ir prieš dešimtį metų, net tėvelius kantriai, sąžiningai, aistringai su mažųjų Palangos pedagogais primena visuomenei, moko visus mus kiekvienam lietuviui šventos ir privalomos „pilietiškumo abėcėlės“. Tai išsklaido visuomenėje tvyrantį rudenišką pesimizmą, esą „Lietuvoje nėra savivaldos, bendruomeniškumo, nes dar nėra pilietinės visuomenės“.
Takai – marguoliai šalikai,
Apglėbę kopų smėlį,
Jie girdi viską, ką sakai
Prie “Jūros knygynėlio”.

Takai parodo, kaip gili
Dangaus – vandens mėlynė, –
Taip pat giliai mylėt gali
Ir Lietuvą – Tėvynę.
G.Griškevičius. „Takai prie mūsų Baltijos“.)
Štai, kodėl pagarbos verti pedagogai ir vaikai ne tik Palangoje, kuriems rūpi mūsų lietuviškumas.

„Dar danguje vaikų akių pasaulio tikrumu tikiu“
Pilietinio ugdymo projektas „Gimtinė vaiko akimis ir lūpomis” Palangos lopšelyje-darželyje „Gintarėlis“ „sumąstytas, palaimintas ir pradėtas“, direktorės Ilonos Milkontės ir jos pavaduotojas Mildos Kucevičienės liudijimu, su pirmaisiais 2012-ųjų pavasario žingsniais.
Vėl ir vėl įdėmiai studijuoju pagrindinius projekto „Nuostatų“ teiginius, giliaprasmius tikslus bei uždavinius ir prielaidas apie „laukiamą rezultatą”. Primenu visa tai ir „Palangos tilto“ skaitytojams, nes pilietiškumas prasideda būtent nuo šių lietuviškumą patvirtinančių, jį ryžtingai skiepijančių eilučių.
Kai kas gal tartų, kaip ir mūs teksto pavadinime.
Atsakau: meilės išraiškos būdų, žodžių, darbų savo valstybei, tėviškei, Tėvynei niekada nebus perdaug. Lietuvai pagarbius akcentus reikia gausinti, kaip saulėtus žvilgsnelius Mamai. Kasdien. Net gyvenant gal kitoje Žemės rutulio pusėje – Australijoje, Anglijoje, taip pat, kaip čia pat – Pryšmančiuose ar Darbėnuose. Pilietiškumas buvo svarbus „Baltijos kelyje”, 1990-ųjų Kovo 11-ąją, jo vertė nesumenks ir 2018-aisiais, minint pirmąjį Vasario 16-osios, savo valstybės šimtmetį, ir, duok, Dieve, tolesnius šimtus metų.
O štai minėtojo „Gintarėlio“ projekto „Nuostatų“ teiginiai: „Į mūsų gyvenimą skverbiantis kitų šalių kultūrai, šiandien be galo svarbu puoselėti norą pažinti ir mylėti savo gimtinę, puoselėti pagarbą gamtai ir gyvybei. Skatinsime į šią veiklą įsijungti tėvelius, pedagogus, visuomenės atstovus, kurie kartu su vaikais stebėtų, pažintų, klausytų, girdėtų ir patirtų naujų įspūdžių”.
Tikslas – „pažinti savo gimtinę, puoselėti, stebėti, tyrinėti jos gamtą, kūrybiškai vaizdu ir žodžiu išreikšti jos grožį”.
Laukiams rezultatas – „Vaikai praplės savo žinias apie gimtinę, įgis naujų gebėjimų ir įgūdžių. Formuosis vertybinės nuostatos, leidžiančios pasijausti Lietuvos piliečiais. Pedagogų, tėvų, kultūros darbuotojų, menininkų tarpusavio pagalba ir bendradarbiavimas”.
Dabar jau drąsu tarti, jog „Gintarėlio” ir jo „sąjungininkų” projekto „Gimtinė vaiko akimis ir lūpomis” vykdymas nuo „A” iki „Z” pranoko visus lūkesčius. Visą pusmetį renginys vijo renginį. Prasmingai ir iš „dūšios” padirbėjo logopedė D.Petrauskienė, ikimokyklinio ugdymo pedagogės R.Kubilienė, A.Matelienė, priešmokyklinio ugdymo pedagogė E.Lukauskienė, žinoma muzikė, kompozitorė, dainavedė V.Juozapavičienė, taip pat M.Kucevičienė.
Ne tik „Gintarėlyje”, bet ir „Ąžuoliuke”, taip pat V.Jurgučio pagrindinės mokyklos pradinėse klasėse vyko aplinkos tvarkymo akcijos, edukaciniai renginiai, darbelių parodėlės, popietės – susitikimai su kuriančiais Palangos žmonėmis – fotografais, vaikų literatais, pedagogais. Vaikai labai daug keliavo po Palangos apylinkes. Žavūs ir spalvingi pieštiniai jų pastebėjimai miesto Viešojoje bibliotekoje buvo iškilmingai pristatyti parodėlėje „Gimtinės spalvos”, o jausmų-jausmelių proveržiai eilėraščiais ir dainelėmis bendrame koncerte vainikavo šį ypatingai reikalingą projektą.

Pastebėjimai, kuriais nereikia... stebėtis
Teatleidžia skaitytojai, jei dar šiek tiek įterpsiu savo „senjorišką trigrašį” apie pilietinį ugdymą Palangoje ir Šventojoje. Privati „kūrybinė valda” visada tik praturtėja ir auga, jeigu įgyja visuomeninio skambesio, jei „giminingos sielos vibracijos” atranda bendraminčių, nepaisant amžiaus.
Esu labai smagus, kad pajūryje, Juodkrantėje, Klaipėdoje, Šventojoje ir Palangoje nuo 2005 metų įsigijau daug nuostabių draugų vaikų darželiuose, mokyklose, bibliotekose.
Panašiai kaip dabar projektas „Gimtinė vaiko akimis ir lūpomis” 2005 metų pavasarį džiugiai ir viltingai visur pasitikta mano eilėraščių vaikams ir seneliams knyga „Mėnulis – vakaro keleivis”. Taip prasidėjo asmeninis vaikų autoriaus pilietinio ugdymo projektas „Sėkim, vaikai, raideles ir gaivinkim širdeles”. Eilėraščiais, kurių dauguma gimė dar XX amžiuje, primenamos kai kam dabar gal senamadiškos tradicinės, bet sielos stiprybę garbingam žmogui laiduojančios vertybės – meilė savajai šeimai, valstybei, gimtajai kalbai, gamtai, nes juk be galimybių gyventi privalu suvokti, kur einame.
Noras norėti gimdo norą galėti. Nemąstant apie jokią piniginę naudą, honorarą man labai rūpi mažalietuvių dvasinė šviesa, kalbos ir tautos išlikimas. Smerkiu abejinguosius, nieko nedarymą, mūsų konkretūs darbai vaikų labui negali skirtis nuo pažadų, nuo žodžių apie gėrį ir grožį.
Po pirmosios mano projekto knygelės gimė dar trys. Pinigais 2007-2008 metais parėmė Palangos miesto savivaldybės administracija, Kultūros skyrius, o moralinėje „palaikymo komandoje” yra gal dvi dešimtys kūrybos vaikams pritarėjų Šventosios pagrindinėje mokykloje, Palangos vaikų darželiuose „Ąžuoliukas”, „Nykštukas”, „Žilvinas”.
Ne vienas verslus spekuliantas, neslėpsiu, yra klausęs: „Vuo keik pinigų gauni už tas sava knigikes?”
Atsakau: pinigais – nieko, dvi knygos neišpirktų vienos leidimo kaštų, užtat esu labai turtingas, tarsi valdyčiau visą Saulėtekio taką ar jūrą. Argi gali baltus centus paimti iš gražuolės pirmokėlės delniuko, kai šiuos mama, žvejo žmona, yra įdavusi dukrai pietų bandelei?
„Ne tas svarbu, kas svarbu, bet tas svarbu, kas nesvarbu, o gali būti svarbiausia”, – menu savo šviesios atminties mamos žodžius. Ne prekybos centre gimsta tikrasis lietuvis. Svarbu – haveliškasis idealizmas, noras nepamesti savęs. Lietuvis gimsta šiais žodžiais, kuriuos surašė palangiškė Jorė Kurlytė.

„Mano gimtinė – tai mano namai
Aš džiaugiuosi, kad mano gimtinė gyva. Aš džiaugiuosi, kad mano gimtinė šilta. Aš džiaugiuosi, kad mano gimtinė tvirta. Aš džiaugiuosi, kad mano gimtinėj karų nėra. Man linksma, kad gimiau šalia Baltijos jūros! O labiausiai man patinka, kad gimiau gražiausioj pasaulio šaly Lietuvoj!”
Šį tekstą man perdavė mažiesiems kūrėjams atidžios Palangos vaikų bibliotekos darbuotojos.
Čia matau, kaip laimingai nusišypso Lietuvai daug davusieji ne tik mano širdies, studijų ir kūrybos žmonės – gerbiamoji Lietuvos pedagogikos karalienė Meilė Lukšienė, vaikų poetai Jonas Šiožinys ir Martynas Vainilaitis, prozininkas Viktoras Brazauskas, taip pat žvaigždele iš Anapus kolegų darbus nužvalganti bibliotekininkė, Palangos tautos patriotė Audra Lukauskytė... mama... seneliai... net mūs vaikus auginusi uošvienė... Mano ir visų. Prie Nemuno, Dubysos, Ventos, Kražantės, Šventosios, visais vandenimis, kaip mintimis gyvenimą praturtinančiais Baltijos jūrą. Juos atminus, reikia stengtis kurti.
Neslepiu: padedant Palangos švietimiečiams dar labai rūpi 2013 metais išleisti vaikams skirtą žurnalą „Palangos debesiukai”.
Smagu, kad mūsų Palangoje pilietiškumas, tautinė savimonė, savigarba, lietuvių tautosakos grožis dar rūpi ne tik darželinukams, jų auklėtojams, bet ir solidiems senjorams ir žmogiškumo tiesomis tikintiems kolegoms „popieržmogiams”. Ir mūsų Saulėtekio take sutiksi Lietuvos ateičiai dar neabejingus Antaną Raudį, Vytautą Dermeikį, Vytautą Puškorių – o, kiek jų dar daug!

Du balti langeliai
Po dangum tyliuoju,
Po dangum tyliuoju,
Po žaliais beržais.

Du balti langeliai
Žiūri į kelelį,
Lietuvos kelelį –
Kas gi juo pareis?

Einančius – išlydi.
Grįžtančius – sutinka.
Jiedu – tarsi broliai,
Lyg geri draugai.

Iš už jūrų grįšim,
Per pūgas pareisim,
Kol žiūrės į kelią
Tėviškės langai. (Eilėraštis „Du balti langeliai”)