„Peršalimo ligomis nesergu – net slogos jau keli metai nėra buvę“

Kai lauke spaudžiant šaltukui atsiranda drąsuolių, nepabūgstančių išsimaudyti lediniame vandenyje, aplinkiniams jie sukelia įvairiausių minčių. Vieni žavisi jų valia bei ryžtingumu, o kiti, žiūrėk, ir pirštą ties smilkiniu pasukioja. Dar kiti ir patys norėtų tokias maudynes išbandyti, tačiau būgštauja, kad vėliau jos neturėtų neigiamų pasekmių sveikatai. „Įlindusi į ledinį vandenį jaučiausi puikiausiai ir vėliau nepatyriau jokių neigiamų pasekmių sveikatai. Tik nereikia stačia galva į vandenį pulti, pirmiausia reikia apšilti“, – tvirtino pati ruonių maudynes išbandžiusi palangiškė, buvusi lopšelio-darželio „Žilvinas“ direktorė Regina Lelienė, o dabar – jaunatviška pensininkė.

Teko nugalėti save
Ilgametė pedagogė tikino, jog ryžtis išsimaudyti lediniame jūros vandenyje nebuvo paprasta – prieš žengiant šį žingsnį, reikėjo ilgai derėtis su savimi. Pašnekovė prisipažino iš pradžių į šį metodą žiūrėjusi skeptiškai, netgi priešiškai.
„Kai prasidėjo sveikatos maudykla, kolegės ėjo, o aš – ne, nes vidumi buvau priešiška. Bet poilsiaudama „Energetike“, vasario mėnesį, viena, be jokios komandos, ryžausi išbandyti maudynes. Pasiryžti buvo nelengva – kiek reikėjo save nuteikinėti, kol pagaliau įlindau į šaltą vandenį“, – kalbėjo R. Lelienė.
Pasak pašnekovės, nors pasiryžti šiam žingsniui nebuvo lengva, jį žengus vėliau jau viskas ėjosi gerai. „Įlindusi į ledinį vandenį jaučiausi puikiausiai“, – tikino maudynių dalyvė.
Pasiteiravus, ar, išbandžiusi tokią ekstremalią pramogą, vėliau nesusirgo kokiu uždegimu, ar tai neturėjo neigiamos įtakos sveikatai praėjus ilgesniam laiko tarpui, pašnekovė džiaugėsi, jog sveikata tikrai nenukentėjo. „Jokių pasekmių. Ne vieną kartą maudžiausi, ir nieko“, – tvirtino sveikuolė. R. Lelienė teigė, jog, skirtingai nei gali pasirodyti stebint iš šalies, maudytis lediniame vandenyje nėra šalta, tik reikia tai daryti protingai.
„Tik nereikia stačia galva pulti į vandenį, pirmiausia reikia apšilti“, – galbūt dar tik planuojančius tuo užsiimti perspėjo pašnekovė.

Nevengia šalto vandens
Kadangi pirmas bandymas sveikuolės neišgąsdino, vėliau tokios maudynės šaltame jūros vandenyje jai buvo tapusios savotiška pramoga. Pašnekovė prisipažino, jog paskui jau žiemą nesimaudydavo, tačiau šalto jūros vandens nevengdavo iki pat šaltojo metų sezono.
„Vėliau prie jūros važiuodavau dviračiu. Važiuodama sušyli, tada gali lįsti į šaltą vandenį. Kai išsimaudai jūroje, išlipęs jauti palaimą – tiesa, jau žiemą nesimaudydavau, bet iki lapkričio mėnesio lįsdavau į jūrą“, – pasakojo R. Lelienė.
Tos praktikos sveikuolė nepamiršo ir praėjus kuriam laikui – pašnekovė prisipažino iki šiol draugaujanti su šaltu vandeniu. „Sodyboje turime tvenkinį, tai po pirties ar kubilo lendame į ledinį vandenį. Toks malonumas naujų metų naktį po kubilo šaltame tvenkinyje išsimaudyti – neapsakomas“, – prisipažino R. Lelienė.

Gripu neserga
Maudynių šaltame vandenyje propaguotoja tikino, jog šis grūdinimosi būdas ne tik nepakenkė jos sveikatai, bet priešingai – ją sustiprino. Negana to, tai – būdas nugalėti save, įrodyti sau, kad gali tai padaryti. „Aš nebijau šalto vandens ir nei aš gripu sergu, nei ką. Sergu tokiomis ligomis, kur grūdinimasis nepadeda, bet peršalimo ligomis nesergu – net slogos jau keli metai nėra buvę. Tos maudynės jūroje vasario mėnesį buvo įrodymas sau, kad visos gali tai padaryti, ir aš galiu. Labai palaikau D. Kepenio mintį apsilieti šaltu vandeniu. Į sveikatos mokyklą neinu, bet jo idėjas labai palaikau“, – kalbėjo pašnekovė.
Pati išbandžiusi šalto vandens poveikį, R. Lelienė nesiūlo to daryti beatodairiškai – tiesiog kviečia įsiklausyti į save ir tada priimti sprendimą. „Tu pats turi jausti, ar lediniame vandenyje gali susigadinti sveikatą. Išbandyk ir žinosi. Tik tingisi tuo užsiimti reguliariai. Matyt, valia atsiranda tada, kai liga priverčia. Skaičiau, kad po infarkto žmogus reguliariai bėgioja – neįtikėtina, bet taip yra“, – pasakojo pašnekovė.
Pasiteiravus, ar nesilaiko sveiko gyvenimo būdo, maudynių šaltame vandenyje dalyvė tikino sveikatai stiprinti daugiau nieko ypatingo nedaranti. „Kartą per mėnesį nuvažiuoju į baseiną, labai mėgstu pirtis. Draudžiamų produktų neturiu, nors manau, kad mityba tikrai turi įtakos sveikatai, bet, kol negerbiame ligos, nemokame apsisaugoti. Dar aš labai kreipiu dėmesį į genetiką. Mano tėvai – kaimo žmonės. Mama anapilin išėjo būdama devyniasdešimt vienerių, tėtis – aštuoniasdešimties, tačiau gyvendami jie valgė viską. Kadangi tėtis buvo bitininkas, tai medaus visi valgėme kiek norėjome“, – paskojo R. Lelienė.

Požiūrį lėmė studijos
Pasidomėjus, kas suformavo pašnekovės požiūrį į sveikatą, R. Lelienė teigė, jog jau pedagogikos studijų laikais, o vėliau ir dirbdama ji matė, kiek daug dėmesio skiriama vaikų sveikatai. „Esu ikimokyklinio ugdymo specialistė. Palangoje esu nuo 1980 m., ir ta samprata apie vaikų sveikatą visada buvo viena iš svarbiausių. Dar Preikšo institute kūno kultūra buvo viena iš svarbiausių disciplinų. Profesorius J. Rauckis buvo vaikų sveikatos ugdytojas, puoselėtojas. Tai būdavo taip, kad pas jį neišlaikysi įskaitos, jei per virvutę neperšoksi penkiasdešimt kartų“, – prisiminė pašnekovė ir pridūrė, jog tai nebuvo vien paprastas studenčių bauginimas: „Visaip būdavo, kai kurios ir neišlaikydavo, negaudavo stipendijos“, – prisiminė pedagogė.
Vėliau R. Lelienė iš Šiaulių atvyko į Palangą, kur Švietimo skyriuje dirbo metodininke. „Atvažiuodavo atostogauti Švietimo ministerijos Ikimokyklinio ugdymo skyriaus viršininkė Kliukienė. Kasmet ji lankydavo Palangos vaikų darželius. Pamenu, būdavo, ji ateina į darželį, vaikai miega. Tai ji nuo miegančio vaiko nukloja antklodę ir pažiūri, ar tas vaikas įdegęs ar ne. Apie 1985-uosius vaikų darželiuose buvo sudarytos sąlygos vaikų judėjimui, ir tas vaikų sveikatinimas visada buvo prioritetas. Rajonuose bazės net turėdavo baseinus – gaila, kad Palangoje neturėjo. Ir ta sveikata, perpinta su darbine veikla, darbas darže, ekologiškų daržovių auginimas – labai senos tradicijos ir gilios požiūrio į sveikatos puoselėjimą šaknys“, – sakė pašnekovė.

Sveikatino darželinukus
R. Lelienė pasakojo, jog vėliau, jau atėjus dirbti į Palangos vaikų lopšelį-darželį „Žilvinas“, įgautas suvokimas lėmė, kad vaikų sveikatos stiprinimas, silpnos sveikatos vaikų reabilitacija dirbant šioje įstaigoje jai tapo prioritetu, todėl daželyje ji pradėjo diegti racionalią mitybą bei kūrė sąlygas, tinkamas racionaliam judėjimui. „Mes susipylėme teritorijoje du kalnelius iš statybinių atliekų, kad galėtume juos pritaikyti čiuožinėjimui rogutėmis, slidėmis. Įrengtas dviračių takas, krepšinio, futbolo aikštelė, – teigiamus pokyčius ikimokyklinio ugdymo įstaigoje vardijo pašnekovė. – Šešerius metus pas mus darželyje dirbo gydytojas pediatras Alfredas Juozas Kerulis. Jis turėjo pusę etato, bet ateidavo kaip altruistas".

Rūpinosi vaikų mityba
Pasiteiravus, kokia mityba vaikui yra racionali, buvusi lopšelio-darželio vadovė sakė: „Vaikas privalo gauti maistą tokį, kad jame būtų visos reikalingos mineralinės medžiagos, vitaminai. Ir labai svarbūs produktų deriniai. Tais laikais vaikai iki septynių metų turėjo gauti iki 80 gramų mėsos, vaikai iki trejų metų – kiek mažiau, tokie buvo sovietinių laikų reikalavimai. Aš buvau kategoriška: vaikas turi gauti įvairiapusį maistą. Tik pastaraisiais mano darbo metais mėsą jau derindavome su daržovėmis, atsisakėme bulvių, gerdavome tik sultis – jokių kompotų. Atsisakėme dešrelių, prieš metus valgydavome kokybišką kalakutieną. Kiaulieną, pieną vaikai gaudavo taip pat tik kokybišką. Vartodavome daug medaus, kurį pirkdavome iš bitininkų. Pastaraisiais mano darbo metais atsisakėme ir sumuštinių, – pasakojo R. Lelienė. – Dar man labai svarbu intervalai tarp maitinimų – nors trys su puse valandos. Pasitaikė ir tėvų nepasitenkinimo, kadangi vakarienė pas mus būdavo prieš penkias. Nebijojome rizikos: jei išeidavome kur nors toliau, kad ir iki Kastyčio skvero, mes valgydavome iškylautojų pietus. Įsivaizduokite, koks vaikams malonumas lauke valgyti. Ir dar labai didelį dėmesį skyrėme vaikų šventėms: baltos staltiesės, gražūs proginiai indai. Tais momentais stengdavomės vaišintis senolių patiekalais: varškės pyragai, pačių kepti vyniotiniai, Velykų bobos – liaudies tradicijos buvo kita mūsų prioritetinė sritis“.
Buvusi „Žilvino“ vadovė teigė, jog, ugdymo įstaigą pradėjus lankyti kokiems nors produktams alergiškam vaikui, jam būdavo pritaikoma atskira dieta, vengiant alergiją sukeliančių produktų.

Skatino judėti
Dirbdama vaikų lopšelyje-darželyje, R. Lelienė rūpinosi, kad mažieji kuo daugiau judėtų, būtų gryname ore. „Be tradicinių priemonių, tokių kaip mankštos ar ėjimas į lauką, mes labai skatinome važinėjimą dviračiais. Turėjome dviračių, triračių, ir, atėjus sezonui, vaikai buvo mokomi jais važinėti – iki mokyklos jie jau būdavo to išmokę. Tiesiog mūsų devizas buvo: koks palangiškis be dviračio?“ – prisiminė pašnekovė.
Dar viena svarbi sritis – vandens procedūros, kurios ne tik labai naudingos sveikatai, bet ir suteikdavo mažiesiems didžiulį malonumą. „Vanduo taip pat daro stebuklus. Apie 2001 metus turėjome baseiną – tai greičiau buvo procedūrinė vonia. Tai du kartus, vėliau vieną kartą per savaitę čia vykdavo maudynės – vaikams tai būdavo neapsakoma pramoga. Gydomosios mankštos specialistai vaikus mokė plaukimo pradmenų, o neįgaliems vaikams buvo taikomi gydomieji pratimai“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, jog procedūrinė vonia buvo naudojama šaltuoju metų laiku: „O vasarą turėjome lauko baseiną. Tos vasaros braidynės, žaidynės su vandeniu buvo neapsakomas malonumas“.

Mokė šokio pagrindų
Tuo metu, kai R. Lelienė vadovavo „Žilvino“ vaikų lopšeliui-darželiui, įstaigoje trejus metus vaikai buvo mokomi šokio judesio. „Turėjome šokio judesio pratybas visiems vaikams – norėjome, kad visi vaikai, net ir negabūs, pajustų ritmą, kad jie pajustų malonumą šokti. Ir išeidami į mokyklą visi vaikai jau mokėjo valso žingsnelį“, – džiaugėsi buvusi vadovė.
Pasmalsavus, kaip įstaigoje diegiamas naujoves vertino mažųjų tėvai, R. Lelienė tikino kažkokių ypatingų reakcijų nebuvus: „Tos permainos vyko palaipsniui – daugelis net nepastebėdavo, kad kažkas keičiasi.
Ar taikytos priemonės davė teigiamų poslinkių darželio ugdytinių sveikatos srityje, pasak pašnekovės, šiandien sunku pasakyti. „Skaičiuodavome tuos sveikatingumo rodiklius, bet šalyje jie niekur nebuvo skelbiami, todėl buvo sudėtinga palyginti su kitų ugdymo įstaigų situacija“, – sakė R. Lelienė.

Pasisako už skiepus
Paprašius atsakyti į klausimą, kodėl, vos pradėjęs lankyti vaikų darželį, mažylis ima dažniau sirgti, R. Lelienė teigė apie tai turinti tvirtą nuomonę: „Šią situaciją siečiau su tuo, kad vaikas patiria didelį stresą, dėl kurio susilpnėja imunitetas, nors tėvai paprastai kaltina darželį. Vaikai jau ateina silpnos sveikatos. Aplinkos užterštumas daro įtaką, ką mes valgome. Programa „Pienas vaikams“ – puiki programa, tačiau reikėjo ieškoti tiekėjų, tiekiančių kokybiškus produktus. O vaisių programoje mes galėjome imti tik apelsinus, kriaušes. Kiek teiravomės, kodėl nebūtų galima imti uogų, obuolių. Ir reikia labai atsakingų virtuvėje dirbančių žmonių. Dietistės turi būti labai atsakingos, kad nebūtų taip, jog atsiveža šviežią mėsą, ją sudeda į šaldiklį, sušaldo, o paskui duoda vaikams. Tokių dalykų tėvai net nemato“.
Pasak pašnekovės, norint, kad vaikai mažiau sirgtų, labai svarbu stiprinti mažųjų imunitetą. „Imunitetą stiprina buvimas lauke, vaikščiojimas. Einu pro savo buvusią įstaigą – nematau vaikų lauke“, – apmaudo neslėpė pedagogė.
R. Lelienė teigė palankiai vertinanti ir daug prieštaringų nuomonių visuomenėje sulaukiančius vaikų skiepus. „Aš labai už skiepijimą. Mano praktikoje buvo atvejų, kai vaikai buvo susirgę skiepais valdomomis ligomis. Tymais kai susirgdavo vyresni vaikai – koks sunkus sirgimo laikotarpis“, – kalbėjo pašnekovė.