Penkiolikmečio „Tuko“ repertuare – pasakų gausa

Rytoj minėsim Tarptautinę teatro dieną, visuomet labiausiai laukiamą meno mėgėjų. Tądien dažnai žiūrovus aktoriai pamalonina savo kuriamais spektakliais, premjeromis. Šiemet savo jubiliejaus sulaukė ir lopšelyje-darželyje „Nykštukas“ susikūrusi teatro grupė „Tukas“. Penkiolikmetis „Tukas“ vienija septynias entuziastingas pedagoges, drauge į veiklą įtraukiančias ir mažuosius savo auklėtinius. „Kartą bandžiau suskaičiuoti, kiek gi mes tų spektaklių jau vaidinom, tai turėtų būti jau kokie 20“, - apie sėkmingai užsimezgusią veiklą ėmė pasakoti teatro grupės režisierė Ona Šleiniuvienė.

Vis premjeros

„Vaidindavom ir prieš tai, kai buvo direktorės oficialiai įšventinta teatro grupė, gavusi „Tuko“ pavadinimą, pamažu pasirodymai tapo mūsų tradicija, net jei ir kyla kartais mintis, kad gal nebereikia, visgi aplinkinių paskatinimai nugali“, - pripažino O.Šleiniuvienė. Kaip papasakojo režisierė, kartą per metus tikrai gimsta premjera – per lopšelio-darželio „Nykštukas“ gimtadienį.

„Retai tekartojam savo spektaklius, o juk galėtume, vieni vaikai išeina, kiti pareina, galėtume vaidinti tuos pačius spektaklius“, - susimąstė aktyvi pedagogė, galiausiai nusprendusi, jog tikriausiai pačioms norisi vis kažko naujo. Juo labiau, jog kūrybinio polėkio nei vienai netrūksta.

Vaikams tampa pavyzdžiu

Kasmet „nykštukiečiai“ laukia vis naujos pasakos, susijusios būtent su jų „draugu“ – nykštuku. Sukuriama apie jo batelį, apie būdą, pavyzdžiui taupumą, nepamirštant draugų, tad nuolat tenka kurti „Tuko“ aktorėms. „Esam vaidinusios jau labai daug pasakų, tačiau jei jų pritrūkstam, pavyzdžiui, prireikus tam tikrai progai specialios, tuomet kuriam pačios“, - atskleidė O.Šleiniuvienė. Kaip paaiškėjo, moterims nei kurti, nei vaidinti nekelia jokių sunkumų, o tikriausiai, jei imtų tokių keblumų kilti, gal tuomet linksmų auklėtojų vaikai scenose ir nepamatytų.

Kaip papasakojo kūrybinių minčių nestokojanti režisierė, pedagogės vaidina ir vienos, ir su priešmokyklinio amžiaus vaikais, mažieji mielai prisijungia ir kuria savus personažus. „Mes juk matom, kaip mažiukai vienas iš kito mėgsta pasišaipyti, tačiau, kai pamato savo auklėtojas, kurios nepabijo persirengti įvairiais personažais, ir patys drąsiau lipa į sceną“, - svarbų vaikų drąsinimo „receptą“ atskleidė O.Šleiniuvienė. Vaikai metams bėgant keičiasi, tačiau auklėtojos išlieka ištikimos savo veiklai. Mielai ruošiasi kiekvienam savo vaidinimui, ieško jiems tinkamų aprėdų. Didelių investicijų ši veikla nereikalauja, galbūt ir tai padeda plėtotis kūrybai.

Savo terpėje

O kūrybos, kaip patikino visos kalbintos pedagogės, jų darbe tikrai netrūksta. „Darbas su vaikais visuomet skatina kurti“, - patikino. Kaip papasakojo viena iš aktorių, pedagogė Aldona Venskienė, vaikams netgi monotoniškas skaitymas nepalieka jokio priminimo atmintyje, tad tenka neretai pasitelkti vaizduotę, išraiškingą intonaciją, kad sudominti mažuosius. Vadinasi, papildoma veikla tik gelbsti, pačios pedagogės pasitelkia savo sceninę patirtį. „Vaikai, girdėdami, kaip keičiasi balsas, skaitant vieno ar kito veikėjo vaidmenį, netrukus ir patys ima mėgdžioti“, - teigė A.Venskienė. Pasak auklėtojos, kartais labai nedaug tereikia, kad sudominti vaikus ir įtraukti į veiklą, užtenka geros idėjos ir minimalių resursų.

„Esame savo terpėje, vaidiname vaikams, su kuriais ir dirbam. Nors tenka vaidinti ir suaugusiems, kur linksmai pasižiūrima į šių dienų aktualijas“, - kalbėjo O.Šleiniuvienė, pažymėjusi, jog vaikams visgi paprasčiau vaidinti, kur kas kritiškiau save vertina stojant prieš suaugusius. Kaip atskleidė režisierė, kartais atslenka mintys, jog jau vertėtų atsisakyti vaidinimų, visgi metai bėga, tačiau palaikymas to daryti neleidžia. Ar drąsu pasirodyti prieš publiką, klausimą išgirdo ir pedagogė Birutė Pikūnienė, kuri net nedvejodama atsakė, jog „pasislėpus už kaukės visos baimės išgaruoja“. Išradingos pedagogės jau išties kaukių išbandė įvairių, net sunku pažinti, pažvelgus į išsaugotas akimirkas fotografijose.

Iš savo klaidų mokėsi

Bendradarbiavimo sulaukia pedagogės ne tik iš savo darželio bendruomenės, bet ir iš kitų darželių, jos mielai laukiamos ir Klaipėdoje. „Žinoma, pradžioje iškildavo įvairių režisūrinių klausimų, tekdavo ir pagalbos prašyti, bet visgi pačios iš savo klaidų mokėmės, sėmėmis minčių iš pačios vaikystės“, - prisiminė O.Šleiniuvienė. Išties, juk nuoširdžiausias laikotarpis, gyvenimą dažantis įvairiausiomis spalvomis ir yra vaikystė, o vaikai – patys geriausi vertintojai.

„Sulaukiam palaikymo ir iš tėvelių, prisimenu, kaip po pasirodymo priėję tėveliai pasakė: „Jūs taip gerai pažįstat vaikus“, mes iš tiesų laikui bėgant supratom, kas jiems labiausiai patinka, kas smagiausia“, - atskleistą paslaptį apibūdino pedagogė O.Šleiniuvienė.

Kolektyvo darna

Daug vaidinimų liko, kaip gražiausi prisiminimai, pedagogių atmintyse. Kūryba, skirta vaikams, tik praturtina, o ir auklėtojos džiaugiasi atradusios veiklą, kur gali teikti džiaugsmą vaikams, o ir pačios prisikaupia energijos kitiems darbams. „Mums ilgai galvoti nereikia, kas kuo tapsim, paimam scenarijų į rankas ir tampa aišku, dėl to ginčų nekyla. Turim labai gerą vadovę, kuri pritaria mūsų sprendimams, pavyzdžiui, vienoje ar kitoje vietoje pamačius, jog žodžiai galėtų būti kitokie, pritaria“, - papasakojo ir dar viena teatro grupės aktorė Irina Kvietkauskienė, atskleidusi kolektyvo darną.

Žinoma, gausu ir linksmų prisiminimų, kurių tikriausiai pasitaiko visiems scenos žmonėms. „Atsimenu, buvau meška, teko lįsti per langelį ir šaukti: „oi, oi, įstrigau“, tačiau įstrigau iš tiesų“, - linksmai pasakojo I.Kvietkauskienė, atskleidusi, jog vaidyba jai visuomet buvo artima, tad ir dabar pamačiusi tinkamą apdarą spektakliams, negali praeiti pro šalį.

„Sunku patikėti, jog praėjo jau 15 metų“, - stebėjosi ir pačios pedagogės, kurių veiklos rezultatus dar tikimasi pamatyti ir ateityje.