Palangos tikinčiųjų žodis

Renginiai ir įvykiai

√ Spalio 28 d. Parapija prisijungė prie respublikinės akcijos „Sugriaukime sienas!“ Parapijos namų salėje veikė vėjų malūnėlių dirbtuvės ir vyko neįgalių vaikų koncertas, o vakare – bendra malda šv. Mišiose su neįgaliais vaikais ir jaunimu.
√ Spalio 29 d. Palangos parapijos salėje įvyko Šeimų maldos grupės susitikimas, kuriame buvo paminėta pilietinė akcija „Renkuosi gyvybę“, diskutuojama, kas yra blogis ir koks jo vaidmuo mūsų gyvenime.
√ Spalio 29 d. parapijos kunigai aplankė Palangos globos namus, kur susitiko ir meldėsi su jų gyventojais bei darbuotojais. „Nuostabiai atnaujintuose namuose – labai jauki ir atnaujinta koplyčia, kurioje meldėmės už gyventojų ir darbuotojų mirusius artimuosius. Koplyčią dar puošim, o šiandien gavom dovanų didžiulį kryžių. Globos namų gyventojai pažadėjo savo kasdienėje maldoje prisiminti ir lydėti visus parapijos žmones. Ačiū nuostabiai direktorei ir visam kolektyvui. Smagu buvo girdėti, kad švenčių proga jie nėra pamiršti. Su kokiu džiaugsmu jie pasakoja apie jūsų visų apsilankymus. Jūsų apsilankymas dovanoja jiems nuostabią džiaugsmo dieną!“ – savo įspūdžiais dalijosi klebonas Marius Venskus.
√ 2015-ieji Bažnyčioje yra Pašvęstojo gyvenimo metai, kai dėkojame Dievui už vienuolius ir vienuoles, kuriais jis apdovanoja savo Bažnyčią. Šiais metais ypatingai meldžiamės už vienuolius ir vienuoles, už jų liudijimą ir ypač maldą, kuri yra už mus visus – kasdienybės rūpesčiuose paskendusius.
Ta proga parapijos namuose veikė Lietuvos vienuolijų paroda, kuri leido virtualiai susipažinti su šalyje veikiančiomis vienuolių bendruomenėmis.
Baigiantis šiems metams Lietuvos bažnyčiose vyko nepertraukiamos Švč. Sakramento adoracijos maldos grandinė. Spalio 31 d. – lapkričio 1 d. Palangos parapija paros maldos budėjimu įsijungė į šią maldos grandinę.
Palangos parapijos klebono kun. Mariaus Venskaus Visų Šventųjų iškilmės homilija,
Bažnyčia liturginių metų kalendoriuje nuolat mums primena įvairių šventųjų gyvenimus. Gyvenimo kasdienybėje jie tampa mums gyvenimo ir tikėjimo pavyzdžiais bei užtarėjais pas Dievą mūsų žemiškuose reikaluose.
Visų Šventųjų dienos liturgijoje, pirmajame skaitinyje, skamba Apreiškimo apaštalui Jonui eilutės kalba apie milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų, atėjusią iš didžio sielvarto, tačiau paguostą ir nuskaidrintą Avinėlio kraujyje (Apr 7, 2-14). Ši „bevardė“, oficialiai šventųjų sąrašuose nepaskelbta žmonių minia – tai visi tie, kurių gyvenimus buvo palietusi ir perkeitusi Jėzaus Evangelija, ir kurių konkrečioje kasdienybėje, pasirinkimuose, darbuose ir siekiuose aiškiai matėsi Dievo vaikų mažutėlių gyvenimas. Be didelių ir stebuklingų žygdarbių, tiesiog tikras žmogaus gyvenimas, kuriame nepaisant sunkumų, rūpesčių, išbandymų ir vargų, galėjai matyti ir jausti Anapusybės dvelksmą.
Iš tikro ta minia nėra bevardė. Ją sudaro Kristaus, Mistinio Kūno – Bažnyčios nariai. Tai mūsų seneliai, kaimynai, giminės ir artimieji. Taip, dėl žmogiško trapumo ir blogio bei nuodėmės paslapties ir buvimo mūsų gyvenimuose, mes kartais išeiname į amžinybę su artimo meilės ir gailestingumo darbų stoka. Todėl, antrą dieną po Visų Šventųjų, mes juos prisiminame Vėlinių – mirusiųjų pagerbimo dieną – Kristaus aukoje, šv. Mišiose. Aukojame tą atminimo, išganymo paslapčių auką, kad mirusieji būtų nuskaistinti Avinėlio – Kristaus Kraujyje.
Mums labai artima Visų Šventųjų iškilmė. Ji padeda nurimti mūsų širdies ilgesiui, kuris vis nerimsta mumyse. Netenkina mūsų vien regimas, nuperkamas ir apčiuopiamas pasaulis. Esame tarytum dar kūdikiai motinos įsčiose, vis savo gyvenimais kažkur skubantys, kažkur besiveržiantys ir kažko nerimastingai ieškantys. Todėl, kad mūsų tikroji Tėvynė danguje, todėl, kad esame svečiai šioje žemėje, todėl, kad kaip apaštalas Jonas antrajame skaitinyje sako – mes jau dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė kas būsime. Mes žinome, kad „kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn, 3).
Tik apsispręsti už šventumo siekį, kaip pagrindinį gyvenimo tikslą, mums dažnai trukdo baimė. Baimė, kad turėsim tapti antžmogiais, ne šio nuostabaus pasaulio gyventojais. Bet šios iškilmės Evangelija kaip tik mums skelbia žinią, kad šventaisiais tampame konkrečioje kasdienybėje: palaiminti jūs, jau dabar, kai... GYVENATE. Ir apaštalas Paulius, visus, kurie įtikėję į Jėzų, nepaliauja kvietęs ir vadinęs: jūs, Dievo šventieji, išrinktieji ir numylėtiniai. Nes tikras šventasis nėra tas, kuris įsitikinęs, kad yra šventas, bet tas, kuris supranta, jog vienas Dievas yra šventas. Jeigu mes turime būti tobuli, kaip tobulas yra Kristus Jėzus, tai privalome stengtis būti tobulai žmogiški kaip Jis. Tai nereiškia būti mažiau žmogišku, priešingai – būti šventu reiškia būtį tikru žmogumi. Tai reiškia didesnį sugebėjimą rūpintis, kentėti, suprasti, užjausti, taip pat ir juokauti, džiaugtis, įvertinti gerus ir gražius gyvenimo dalykus. Šventasis ieško ne savo, bet Dievo, kuris Jį išganė, garbės. Tikras žmogus-šventasis trokšta pats būti vien Dievo valios įrankis, kad Dievo gerumo niekuomet neaptemdytų koks nors jo savanaudiškas veiksmas.
Būti tikru žmogumi ir šventuoju reiškia sąmoningai tapti Dievo Tautos – Bažnyčios, Kristaus Kūno nariu, įsiliejant į Dievo Karalystės meilės gyvenimą. Meilės gyvenimas – tai būti visiškai prisiėmusiam atsakomybę už Bažnyčios, už kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės atnaujinimą ir pašventimą Dievui.
Vienintelis kelias, mus stiprinantis, palaikantis ir atnaujinantis šventumo ryžtą, yra Evangelija, kuri yra ne žmogaus, bet Dievo žodžiai.

Vėlinių oktava (lapkričio 1-8 d.)
Kasdien, 18 val., bus aukojamos gedulinės šv. Mišios sudėtinėmis tikinčiųjų intencijomis už mirusiuosius. Po šv. Mišių bažnyčioje eisime gedulinę procesiją. Tikintieji gali pelnyti mirusiesiems visuotinius atlaidus priimdami Komuniją, sukalbėdami „Tėve mūsų“ ir „Tikiu“ bei aplankydami kapines. Išpažintys bus klausomos nuo 17.30 iki 18 val.