Palangos senosios gimnazijos abiturientė: „Viliuosi, kad tapsiu dainuojančia medike!“

Salomėja GALDIKAITĖ

Liepos vidurys – metas, kuomet abiturientai gali šiek tiek atsikvėpti: brandos egzaminų sesija jau praeityje, rezultatai aiškūs, o netrukus rankose jie laikys ir brandos atestatą. Odontologiją arba mediciną planuojanti studijuoti Kotryna Jasinskaitė – Palangos senosios gimnazijos abiturientė, su kuria, pakėlusia sparnus skrydžiui iš Palangos, pasikalbėjome apie mokyklą, egzaminus, muziką ir ateities užmojus.

– Esi abiturientė, kaip sekėsi brandos egzaminai? Kokius laikei? Koks pasirodė sunkiausias?
– Sunku visus egzaminus vertinti bendrai, nes vieni rezultatai viršijo lūkesčius, kiti, galbūt, kiek nuvylė, bet iš esmės sekėsi tikrai neblogai. Pasirinkau laikyti lietuvių kalbos, matematikos, biologijos ir anglų kalbos egzaminus. Šimtukas buvo vienintelis ir labai netikėtas iš anglų kalbos, nes tikėjausi jo visiškai iš kito egzamino – biologijos.
Sulaukusi rezultatų, buvau labai nustebusi, nes tie egzaminai, kurie atrodė sunkiausi, nustebino tikrai aukštais balais, o tie, kuriuos rašydama nejaučiau jokių dvejonių, pasirodė besantys silpniausia vieta, todėl sunkiausias egzaminas, sprendžiant iš rezultatų, man neabejotinai buvo matematikos.
– Ar išvargino egzaminų sesija? Ar daug streso teko patirti?
– Įsisukęs į visą tą egzaminų sūkurį net nepajauti, kiek daug energijos tai pareikalauja, todėl tik parašiusi paskutinįjį egzaminą ir nuo pečių nusimetusi tą didžiulį akmenį pajutau, kiek daug energijos tam prireikė. Nepasakyčiau, kad teko patirti daug streso, bet naktį prieš kiekvieną egzaminą nerimas ir nežinojimas, kas tavęs laukia rytoj, tikrai neteikė ramybės jausmo.
– Kaip pailsėjai po egzaminų? Ką veiki vasarą?
– Po egzaminų iškart kibau prie darbų, tačiau kelias dienas su draugais praleidau prie jūros, tokio poilsio visiškai užteko susigrąžinti visas jėgas! Dabar laukiu naujienų iš universiteto ir kai jau ramiai galėsiu atsipūsti, planuoju truputį pakeliauti, galbūt sudalyvauti kokiame festivalyje.
– Ką planuoji veikti nuo rudens? Jei studijuoti, tai kur ir kodėl būtent ten?
– Labai tikiuosi įstoti į odontologiją arba mediciną. Nuo mažens augau gydytojų apsupty, dažnai gaudavau progą su jais pabendrauti, stebėti jų darbą, mano mama taip pat viena jų, o ji man – vienas didžiausių autoritetų, galbūt todėl jau gerus penkis šešis metus neįsivaizduoju savęs kitaip nei su gydytojo chalatu.
– Kokius tau atsiminimus paliks mokykla? Ko labiausiai pasiilgsi, o ko galbūt ne?
– Prisiminimų liks tikrai daug ir įvairių. Juk didžiulę dalį savo gyvenimo kiekvienas praleidžiame būtent mokykloje, kur susiduriame su begale naujų atradimų, potyrių, draugysčių, pykčių, džiaugsmo ir nusivylimo akimirkų, todėl atmintyje tikrai liks ne vienas atsiminimas būtent iš tų metų, praleistų mokykloje. Neneigsiu, kad, kaip ir dauguma, tikrai nepasiilgsiu tų ilgų valandų, praleistų mokyklos suoluose, bet net neabejoju, kad be galo trūks tų žmonių, su kuriais jas ir praleidome.
– Linksmiausias nutikimas mokykloje, kurį visą gyvenimą prisiminsi?
– Vieno konkretaus išrinkti turbūt negalėčiau.
Turiu be galo linksmus draugus, todėl dienos nepraeidavo be juoko. Bet ko tikrai nepamiršiu, tai praėjusiais metais dvyliktokų šimtadieniui filmuoto filmuko. Viename iš mokyklos koridorių turime nedidelį kambariuką, kuriame anksčiau dirbo mokyklos radijas. Vienoje jo sienoje yra didžiulis tamsintas langas, skiriantis koridorių nuo kambariuko, kuris iš koridoriaus pusės primena veidrodį. Su draugėmis pasislėpėme viduje ir filmavome kaip daugybė mokinių eidami pro šalį sustodavo ir grožėdavosi savimi veidrodyje. Dar niekada nebuvo taip sunku susilaikyti garsiai nenusijuokus!
– Ar buvo tokių mokytojų mokykloje, kurie tau imponavo kaip autoritetai?
– Be abejo, buvo ir tikrai ne vienas, tačiau visada jausiu be galo didžiulę padėką ir pagarbą savo anglų mokytojai Genei Pečiukevičienei ir lietuvių mokytojai Juratei Galinauskienei, kurių dėka mokytis ir siekti aukščiausių pasiekimų buvo ne tik sunkus darbas, bet ir malonumas.
– O klasės draugai? Ar gerai sutariate? Susigyvenote?
– Mano klasė buvo kiek netradicinė: iš dvidešimt šešių mokinių net dvidešimt keturios buvo merginos, tačiau visas moteriškas kolektyvas sugyveno tikrai labai darniai ir didžiąją dalį laiko buvome labai vieninga komanda!
– Pašnekėkime apie kitą tavo veiklą – muziką. Nuo kelių metų dainuoji? Kaip prasidėjo tavo muzikinis kelias, kas tave paskatino tai daryti?
– Dainuoti pradėjau būdama septynerių, kai tėvai pirmą kartą atvedė mane pas dainavimo mokytoją Dianą Beržanskienę. Visada jaučiau didelę meilę muzikai, todėl nors pati muzikinio kelio pradžia ir buvo kiek akmenuota, užsispyrimo ir artimųjų skatinimo vedama ėjau toliau, kol po truputį darbas ėmė atsipirkti.
– Kada supratai, jog dainuoti tau sekasi?
– Labai vėlai, palyginti su tuo metu, kuomet pradėjau lankyti solinį dainavimą. Visada žinojau, kad neturiu tų ypatingų Dievo duotų duomenų, todėl daug metų tiesiog gyvenau „juodu darbu“. Į priekį visuomet vedė mokytojos dažnai kartojamas posakis: „puikiems rezultatams reikia 10 proc. talento ir 90 proc. darbo“. Nors pradžioje tai skambėjo juokingai, prieš keletą metų įsitikinau, jog teisingiau pasakyti turbūt ir negalima.
– Išvardink, prašau, keletą savo didžiausių pergalių konkursuose.
– 1 vieta tarptautiniuose konkursuose „Debut 2013“, „Debut 2014“ ir „Opus 2015“ – Latvijoje, „Malki zvezdocki“ – Bulgarijoje, „Baby sing“ – Lietuvoje, „Buen Viaje“ – Ispanijoje, „Muzikos talentų lyga 2015“ ir „Aš dainuoju“ Vilniuje, 2 vieta tarptautiniuose konkursuose „Aprila pilieni“, „Tonis pustonis“ ir „Riga Symphony“ – Latvijoje, „Dainuok žiemužėle“ – Lietuvoje, 3 vieta tarptautiniame konkurse „Golden pyramid“ Egipte ir respublikiniuose konkursuose „Lakštingalų slėnis“ ir „Dainuok, žiemužėle“.
– Ką tau reiškia muzika? Gal žadi sieti su ja savo gyvenimą?
– Muzika visuomet užėmė didžiulę dalį mano gyvenimo, net neįsivaizduoju dienos, kuomet nedainuočiau, tačiau savo ateities su ja sieti nežadu. Net neabejoju, kad šis mano pomėgis išliks dar daugybę metų, vis dar svajoju sudalyvauti projekte „Lietuvos balsas“, tačiau pirmoje vietoje vis dėl to išlieka medicina. Galbūt ateityje būsiu dainuojanti daktarė!
– Ar turėjai kada nors scenos baimę? Jei taip, tai kaip su ja susidorojai?
– Turiu ją iki dabar ir nemanau, kad ji kada nors gali išnykti. Manau, kiekvienas normalus žmogus jaučia bent menkiausią jauduliuką lipdamas į sceną, tuo labiau, jog tai tik padeda suteikti pasirodymui daugiau emocijos. Tik svarbu mokėti tą baimę sukontroliuoti, kitaip pats sau pakiši koją. Matyt su metais, vis dažniau pasirodant scenoje, ateina tas įgūdis jaudulį paversti privalumu, būtent taip atsitiko ir man.
– Kas labiausiai tave palaiko, kai dalyvauji konkursuose?
– Turiu didžiulę palaikymo komandą, bet labiausiai prie to prisideda mano mokytoja, tėvai ir geriausia draugė.
– Kokio stiliaus muziką labiausiai patinka atlikti?
– Dažniausiai atlieku POP žanro kūrinius, tačiau kartais mėgstu ir paeksperimentuoti!
– Ar 12 klasė ir pasiruošimas egzaminams nesutrukdė toliau profesionaliai muzikuoti?
– Ir dar kaip sutrukdė. Jeigu metų pradžioje dar rasdavau laiko karts nuo karto išvykti į dainavimo konkursus, tai atėjus žiemai visą muzikinę veiklą teko atidėti į šoną ir visą savo dėmesį skirti tik mokslams, todėl dabar labiau nei ko nors kito esu pasiilgus būtent scenos.
– Ką palinkėtum būsimam abiturientui? Ir ką darytum kitaip, jeigu turėtum iš naujo galimybę pabūti dvyliktokė?
– Būsimiems abiturientams palinkėsiu didelės kantrybės, nes jos tikrai prireiks. Tais paskutiniais metais atiduokit visą save ir pamatysit – rezultatai nustebins labiau nei tikitės! O atėjus egzaminams svarbiausia nepamesti galvos ir per daug nesijaudinti, nes viską, ką galėjote, jau būsite išmokę. Jeigu dar vienus metus būčiau dvyliktokė, vienintelis dalykas, kurį daryčiau kitaip, tai egzamino metu atidžiau skaityčiau, ko yra klausiama. Turbūt neįsiskaitymas į užduotį yra viena pagrindinių visų dvyliktokų klaidų, todėl antrą kartą pasistengčiau jos nekartoti.