Palangos dailininkas – aviatorius Vladimiras Palcynas: prierašas 1996 metų straipsniui

Šiemet, 2014-ųjų sausio antroje pusėje, nudžiugau šaligatvių sankirtoje prie Saulėtekio senuko gluosnio pamatęs nesenstantį savo bičiulį, inteligentiškąjį Vladimirą Palcyną. „Aš jūsų kieme sustoju ir „akmenų dailę“, spalvinę gamą ir pranašiškus ženklus labai dažnai studijuoju. Patinka. Kaip reta, gražus jūsų kiemas – akmeninis skveras. Mažai tokių aplink Palangoje. Gražiai jūs su žmona, bendravarde Vlada, visą penkmetį dirbate... Ir Natalija iš Maskvos, ir kitos darbščios palangiškės. Geras pavyzdys visam miestui, – atvirai pasidžiaugė aviacijos veteranas, jau senokai toli išgarsėjęs V. Palcynas. – Beje, kai susitiksi, Gedmin, būtinai perduok mano linkėjimus buvusiam merui, LR Seimo nariui Pranui Žeimiui. Jūs redakcijoje gal pasimatote. Aš jam visada linkiu gero. Tikėjau tuo žmogumi ir jo politine ateitimi, stebiu ir džiaugiuosi, kad neapsirikau“.

Pažadėjau. Gerbiu Palcynų šeimą, sūnus ir meniškos sielos palangiškę žmoną, gimusią Maironio – Kastyčio gatvių sankryžoje. O einant į pavasariškai ilgėjančią šių metų dieną prisiminiau savo paties miesto laikraštyje spausdintą (1996 m. kovo 9 d.) straipsnį „Sparnai, kuriuos dovanojo žemė“, nes kai kurie įžvalgavimai jame savo aktualumo neprarado ir šiandien: „Akys – žmogaus sielos veidrodis. Jos rodo žmogaus geranoriškumą, atspindi vidinę inteligenciją, – net pirmasis žvilgsnis į visai nepažįstamo žmogaus akis – gyvenimas įtikino! – arba nuteikia tolesniam dialogui, arba...

Kai pirmą sykį pamačiau V. Palcyną, išsyk sau tariau: „Šis žmogus – menininkas“.

Su jautruoliu, grožiui neabejingu gražiu žmogumi žiūrėjome pro ligoninės langą į šarma pasipuošusias pušis (pasakiškai gražias!), ir jis kalbėjo: „Toks grožis prašyte prašosi įamžinamas paveiksluose“...

Netrukus pažįstami palangiškiai pasakė, kad „mūsų dailininkas Palcynas yra nutapęs tokių nuostabių pajūrio peizažų, kad oi-oi-oi, gali pavydėti geriausi profesionalai!..“ Ir sakė vyrai: „Šis doras žmogus per daugelį darbo aerouoste metų yra daugeliui padėjęs, „neišdavęs, neįskundęs nė vieno, taktiškai pasiruošęs padėti bet kada ir bet kam“...

Diena – silpnesnė, diena – stipresnė. Vos geriau, Vladimiras ima krūvelę dažų ir...

Reikia palikti atminimą ligoninei, noriu nupiešti keletą paveikslų...

Aš – jo darbo liudininkas, mačiau, kaip, plūstelėjus į sielą tik menininkams pažįstamam įkvėpimui, vienu užsimojimu per tris dienas buvo nutapyti penki (!) bet kurios parodos verti paveikslai – pajūrio peizažai, jūra, natiurmortai. Iš jų pulsuoja gerumui nuteikianti, jauki vidinė dailininko sielos šviesa, jis eilinį sykį įrodė esąs labai stiprus marinistas. Ir dar: V. Palcyno darbai – kaip reta profesionalūs.

– Gerbiamas Vladimirai, kaipgi likimas jus nuvedė į aerouostą, o ne į Dailės akademijos auditorijas ir kūrybines dirbtuves?!..

Gerojo žmogaus mintys paukščio sparnais nuplasnoja į vaikystę, jaunystę Maskvoje, į Riazanės sritį, Biriulovą, į garsiojo rusų dainiaus Sergejaus Jesenino (lietuvių mylimo, kaip Paulius Širvys! – aut.) žemę...

– Nelengva buvo mano tėveliams. Šeimoje augome 5 broliai ir 2 seserys. Mano dėdė buvo garsus dailininkas Viktoras Bartas. Jis tikėjo mane būsiant dailininku. Sykį jis sako: „Vovka, nupiešk ožkelę“. Nupiešiau, bet... nė ožka, nė šuo. Dėdė klausia: „O kur kojos? Aš jam nemirktelėjęs: „Žolėje“... Dėdė neprarado vilties, kad būsiu dailininkas. O paskui prisimenu vieną Kalėdų naktį, kai mes, kaip lietuviai, buriame. Ir ką manote? Kalėdų nakties burtai man parodė... lėktuvo sparnus!..

Baigiau Maskvos energetikos technikumą, gavau šaukimą į armiją, o čia būtų paskyrę elektriku į laivyną. Vėl lemtis: bičiulis susigundė pereiti į... aviacijos dalinį. Karininkų mokykla ir... visą gyvenimą pašvenčiau aviacijai. Bet teptuko nemečiau. Tapiau paveikslus ir tai buvo mano širdies atgaiva po nelengvų kasdienių darbų, ir tai buvo sielos sparnai, kurie stiprina, guodžia, ramina ir šiandien... Tai – mano didžiulė laimė.

Aš – marinistas. Man labai artimas ir kaip doras žmogus, ir dailininkas palangiškis Jonas Vaišė. Geroji gyvenimo draugė žmona – lietuvė, palangiškė. Užauginome šaunius sūnus Andriejų ir Sergiejų, jau ir anūkėliais džiaugiamės...

Šimtai V. Palcyno paveikslų pasklido po platųjį pasaulį. Juose – giedra nuotaika, daug šviesos, kaip šviesus, gyvenimui keliantis dangus viršum jūros, jo paveikslai skleidžia ramybę, kaip ir bendravimas su juo – taktišku, atidžiu, supratingu žmogumi, kuriuo pasitiki jau pačiomis pirmosiomis pažinties akimirkomis. Viliuosi ir linkiu, kad kūrybinis kvėpimas dar ilgai ilgai lankys V. Palcyną ir jo darbai teiks mums daug džiaugsmo“.

Patikimai gyvena mūsų Palangoje čia tikras „Likimo pašauktinis ir liktinis“ aviatorius menininko siela V. Palcynas. Jis vis nepamiršta jam meistriškai padarytos Vilniuje profesoriaus G. Uždavinio širdies operacijos, kuri, – daugelio džiaugsmui, – 1996 metais užgesino Nevilties žvakes, ir gerasis „senelis Vladas“ dar daug gerumą, humanizmą teigiančių paveikslų iš savo jaukių namų Sodų gatvėje išleido žmonėtis į platųjį pasaulį. Štai jums ir stebuklinė pasaka.