Palangos benamiai – tiksinčios vaikščiojančios bombos su užkrečiamų ligų „puokštėmis“ (VISAS STRAIPSNIS)

Kol palangiškiai dėl koronaviruso baidosi arčiau prieiti prie kito žmogaus, Palangos benamiai, kurių kurorte sezone susirenka iki 75 – tiksinčios vaikščiojančios bombos. „Ne vienas jų serga tuberkulioze, vienas, išleistas iš kalėjimo, mūsų skyriaus darbuotojams taip ir prisistato: „ Aš esu Aidas – sergu AIDS. O kur visos kitos jų ligos?“ – „Palangos tiltui“ sakė buvęs Savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus specialistas.

Benamiai šiemet Palangą užplūdo anksti

Kaip žiurkės, kurios pajutusios, kad laivas skęsta ir puola gelbėtis, benamiai šiemet Palangą užplūdo itin anksti – kovo pradžioje, per rytinį susirinkimą pas merą tai net buvo pastebėta. Tačiau koronos virusui visus uždarius karantinui, Palangos benamiai pasijuto dar kartą gyvenimo išduoti – juos bene vienintelius gali rytmetį dabar sutikti klaidžiojančius po miesto centrą.
Petras Keinys, Palangos Viešosios tvarkos skyriaus vedėjas, paklaustas apie benamius Palangoje, nebuvo itin šnekus.
„Jie – didelė problema. Šiemet į Palangą jie siūbtelėjo kaip niekada anksti kovo pradžioje. Vietinių yra apie 15-20, dauguma – atvykėliai. Jų vasara būna iki 50. Jie Palangą pasiekia net iš Vilniaus ar net iš Latvijos. Jie – taip pat žmonės, negalime jų, vaizdžiai tariant, „susemti“ ir išvežti kur nors. Žinoma, dauguma serga, kai kurie, neabejoju – ir užkrečiamomis ligomis,“ – P. Keinys sakė „Palangos tiltui.“

Įsidūrė į benamio narkomano švirkštą

Kalbesnis buvo buvęs Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojas, kuris, pokalbyje su „Palangos tiltu“, prisipažino, kad atlikdamas savo pareigas, buvo sumuštas. Ir ne tik.
„Kartą lankantis vienoje benamių landynėje, įsidūriau į švirkštą. O vienas toks agresyvus benamis, atlikęs bausmę, juokiasi: „Mane vietiniai Aidu vadina, nes sergu AIDS,“ – prisiminė buvęs Savivaldybės darbuotojas. Neištvėręs didelio streso ir pavojų savo tiesioginiame darbe, jis paliko Viešosios tvarkos skyrių, dabar dirba statutiniu pareigūnu. „Naujame darbe tokių pavojų – gerokai mažiau, ir, be to, alga yra didesnė,“ – pridūrė jis.

Sunkios darbo sąlygos

Jis prisiminė, kad dirbant Savivaldybėje, po reido net nebuvo galimybės pasikeisti drabužių, juolab nusimaudyti.
„Įsivaizduokite, „maliesi“ po landynes, mindai šiukšlynus, brūzgynūs, o grįžęs į Savivaldybę turi „pradvokęs“ sėdėti kabinete. Baisu,“ – sakė vaikinas.
Jis „Palangos tiltui“ pasakojo, kad viename tokia Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojų patikrinime dalyvavusi Savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė buvo priversta raudonuoti.
„Kažkoks „bomžas“ ją tiesiog pasiuntė ant trijų raidžių. Apsigręžėme ir išvažiavome,“ – prisiminė buvęs Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojas.
Anot jo, kai kurie kurorto benamiai serga tuberkulioze, kitomis pavojingomis užkrečiamomis ligomis.
„Tai – ne spėlionės. Taip iš tiesų yra, tik benamiai niekam nerūpi, pakol jie neįvykdo nusikaltimo,“ – sakė pašnekovas.
Prieš du metus benamiai žiauriai nužudė savo bendralikimo draugą, žudikams jau paskelbta bausmė.

Palanga - ideali benamiams

Anot „Palangos tilto“ pašnekovo, Palanga benamiams yra ideali. „Ypač vasarą, kuomet kavinių konteineriuose – apstu maisto likučių, o miesto atliekų konteineriuose ir šiukšliadėžėse – daug plastiko taros, kurią pardavus galima uždirbti iki 20 eurų kiekvieną dieną,“ – sakė jis.
„Bijausi, kad pastačius požemines atliekų aikšteles, benamiams neliks kitos išeities kaip vagiliauti,“ – pridūrė.

Interviu su benamiu

„Palangos tiltas“ paprašė Arūno, vieno iš kurorto benamių, sutikto prie Savivaldybės vidiniame kieme prie šiukšlių dėžės, pasidalinti savo gyvenimo istorija, atskleisti, kuo Palanga yra benamiams patraukli.
–Jūs esate palangiškis?
–Taip, esu.
–Kas jūsų gyvenime nutiko, kad atsidūrėte gatvėje?
–O kas čia nuostabaus? Visiems visko gyvenime būna, ar ne?
–Pensijos negaunate?
–Dar ne, man tik 56 metai.
–Bet atrodote gerokai vyresnis...
–Nes mano gyvenimas labai nelengvas.
–Kur gyvenate?
–Palangoje. Namų neturiu, bet turiu mažią Savivaldybės socialinės rūpybos skyriaus paskirtą kambariuką Daukanto gatvėje. Tiesa, jame nėra nei tualeto, net dušo...Nei savo reikalus kur gali padaryti, nei nusiprausti...
–Tai visai nesimaudote?
–Eisiu maudytis...Pas draugą..Yra čia toks.
–O kur tualetu naudojatės?
–Kai reikalas prispiria, nežiūriu kur....Bet aš tvarkingas stengiuosi būti – einu į viešąjį tualetą prie miesto bažnyčios. Apskritai kalbant, aš stengiuosi nuo kitų tokių savo likimo draugų toliau laikytis...Visokių jų yra...
–Neprašėte Savivaldybės geresnio būsto?
–Prašiau, bet pasakė, kad dabar daug žmonių laukia socialinio būsto, ir šeimos...O aš vienas, tai ir duoda tokį, kokio kiti neima.
–O kur maitinatės?
–Trečiadieniais ir penktadieniais kažką suvalgyti gaunu iš ligoninės. Nežinau, ar manęs neišbraukė iš sąrašų. Nėjau kurį laiko, nes koją skaudėjo. Į Caritas neinu, negirdėjau, kad ir kiti ten eitų.
–O ką anksčiau veikėte?
–Dirbau. Ir kurorto priešgaisrinėje komandoje, ir prie statybų...Čia, Palangoje.
–Šeimą turite?
–Turėjau. Sūnus gyvena Airijoje, o dukra čia, Palangoje, bet nė vienas man nepadeda...Visaip gyvenime nutinka.
–Ar kokių nors pajamų gaunate?
–Ne, dabar jokių negaunu. Anksčiau gaudavau 120 eurų.
–O kodėl dabar negaunate?
–Todėl, kad dokumentų nesu susitvarkęs. Va, paso neturiu. Reikia naują padaryti..
–O kodėl nedarote?
–O todėl, kad reikia pinigų už jį susimokėti.
–Kiek jis kainuoja?
–8 eurus.
–Aš jums duosiu. Ar pažadate pasą pasidaryti?
–Pažadu.
–Mano akimis, Palangoje šiemet padaugėjo benamių labai anksti. Ar jums taip neatrodo?
–Tikra tiesa, padaugėjo.
–Kodėl?
–Nežinau...Palangoje benamiams – lengviau nei kitur. Ypač vasarą. Pasirausi kavinių konteineriuose, po „cielą“ picą išmeta. O miegoti irgi lengva rasti kur. Nors benamių visokių būna. Būna, kad vieni kitus išnaudoja, liepia mokėti, išveja iš geresnės vietos...Ir darbelių vasarą Palangoje benamiams nesunku gauti – aišku visi sumoką, kažką įdėdami į delną...Čia vasarą yra daug „skarbonkių“, butelių...Žiemą sniegą benamiai nukasa, bet šiemet gi žiemos nebuvo...Rudenį lapus pagrėbiame. Ką siūlo, tą darome. Anksčiau stovėjau darbo biržoje, tik kad ji nieko nesiūlo...Esu ir tris metus ligoninėje išgulėjęs...
–Rimta liga?
–Plaučių uždegimą turėjau, nes organizmas buvo labai nusilpęs...
–Vadinasi, Palanga – benamių rojus?
–Taip nevadinu. Rojaus benamiai nežino. Bet Palangoje benamiams yra daug geriau nei kitose savivaldybėse.
–Kuo?
–Esu buvęs ir Nidoje. Joje nėra benamių. Jei ir atsiranda koks nors, tai Savivaldybė visus surenka į laivą ir plukdo į kitą marių pusę...Pamėgink, kad nori grįžti iš ten...Palangoje ir valdžia, ir policija – draugiški.
–Koks jūsų vardas?
–Esu Arūnas Montrimas. Esu gimęs ir augęs Palangoje. Kaip sakiau, mano dukra gyvena Palangoje, visi kiti giminės – jau išmirę. Mane seneliai užaugino. Tik tetą turiu Klaipėdoje dar turiu. Mano brolis labai jaunas mirė.
–Jums sunku gyventi?
–Dabar – sunku.
–Ko jums dabar be paso labiausiai reikia?
–Nieko labai nereikia...Tik paso. Su juo iškart į darbo biržą stočiau. Su pasu ir „socialinę“ pradėčiau gauti.
–Aš jums duosiu 20 eurų, nusipirkite ką nors valgyti ir pasidarykite pasą...Ar ateisite su nauju pasu į mano darbą?
–O kur jus man sutikti?
–Laikraščio „Palangos tiltas“ redakcijoje prie Darbo biržos. Tai lauksiu jūsų su pasu. Jūs man neatrodote, kad būtumėte praradęs padorumą.
–Nesu dar praradęs....Visi viską (į gerklę) „pila“, aš – tik alų.

P.S. Arūnas buvo kalbintas kovo pradžioje, prieš prasidedant karantinui dėl koronaviruso. Jis iki šiol savo pažado – pasirodyti redakcijoje su nauju pasu – neįvykdė. Šių eilučių autorius jį iki šiol mato šlubuojantį centrinėje miesto dalyje