Palangiškių pasišventimas tautinėms vertybėms kelia ir svečių pagarbą

2016-ųjų metų kovo pabaigoje, vaikštant po Palangą su jai neabejingu, Lietuvoje, ypač Dainavos kraštuose labai gerai žinomu kultūrinės-tautinės-kovinės atminties atgaivintoju, unikaliai entuziastingu, iš gimtųjų namų žaviose Krikštonių apylinkėse Lazdijų rajone lietuviškojo patriotizmo genus ir šiandien išdidžiai per europėjančią Lietuvą net Seinų kraštą aukštinančiu Bronium Kašelioniu, šis neslepiamai S. Daukanto gatvėje džiaugėsi, kad tarp išlakių pušų ant pakilumėlės dabartinės miesto valdžios rūpesčiu pastatytas meniškai patrauklus granitinis paminklas Žemaitijos kovotojams už laisvę.
„Kaip malonu, kaip smagu, kaip čia aš nepastebėjau to puikaus Atminties ženklo anksčiau?“ – savęs ir manęs jaunatviškai nudžiugęs klausinėjo gabus kraštotyrininkas, istorikas ir poetas, dzūkas B. Kašelionis, vis girdamas ir paminklo išvaizdą ir pasirinktąją vietą, vildamasis, kad 100-osios Vasario 16-osios proga panašiai visų regimoje vietoje Palangoje 2018 metų žiemą bus pagaliau pastatytas ir monumentas didžiojo Lietuvos valdovo Vytauto motinai, kunigaikštienei Birutei: „Reikia, reikia, reikia, tegul pasaulis lietuvius gerbia, o gink Dieve, nekeikia, o juk dabartinė Palangos valdžia gerbia savo gyventojus, daug kas jau pavasariškai atsigavę ir tikiu, atsigaus“.
Jo posmelį ir dabar mintinai cituoju:
„Sena kaip laiškas Lietuva,
Anapus brolių ir kalnų...
Miškų gėlė – mana daina –
Ji žydi širdgėla žmonių“.
2016-ųjų gruodžiui baigiantis nebe pirmą, o gal dešimtą kartą savo namų Saulėtekio take kompiuterio ekrane peržiūrėjau – pergrojau ir gažiai jau „supalangėjusio“ mūs Laisvės sargo, žinomo, darbštaus išsivadavimo iš okupacinės priespaudos metraštininko, profesionaliai kino menus įvaldžiusio Algirdo Pečiukonio sukurtą video reportažą iš 2010 m. Darbėnuose vykusių įspūdingų Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanų pagerbimo iškilmių. Čia stebėtinai gausiai dalyvavo ir palangiškiai. Jau išvažiuojant gan talpiu autobusu, vis dar rinkosi nauji ir nauji pakeleiviai į kaimynus, kad net palangiškės tremtinės tarmiškai stebėjosi:
„Ka, a da lipontiū y?“ Tą frazę ir šiandien prisimenu. Skamba, kaip šokiuose prancūzuose. Tuo ir žavios lietuvių tautos ir kraštų tarmės. Kiekvieno rajono, net miesteliuko žmonės, net paukščiai pasitaria ir susišneka kitoniškomis intonacijomis. Nė aukštaičiai, nė dzūkai taip „nesubanguos“, kaip žemaičiai, o ir šie mažne kiekvienam kaime kitaip.
O kodėl ir 2017-ųjų sausį mums brangus yra šis gerbiamo Dzūkijos „ambasadoriaus“ Palangoje talentingai sukurtas ir net jautriais muzikiniais intarpais paįvairintas videofilmukas? Vienas iš kelių dešimčių, o per gyvenimą buvęs Dzūkijos partizanas ir tremtinys A. Pečiukonis nufilmavo gal triskart ilgesnį juostų kilometražą, nes kino meno paslaptimis Vilniuje su juo bičiuliškai dalijosi „pats pats“ profesionaliausias „brežnevizmo“ lietuvių kino dokumentalistas Robertas Verba. Jau ir tada jo filmai dvelkė lietuvybe, prieš kurią „užsimerkė“ net cenzoriai. A. Verba įamžino lietuvius, o K. A. Pečiukonis – ir palangiškius – kretingiškius natūraliai, be „makiažo“. Pinigais neįvertinama tos medžiagos išliekamoji vertė.
Bėga filmo kadrai:
„Žmonės meldžiasi Darbėnų bažnyčioje, sykiu su Kretingos rajono vadovais, Darbėnų seniūnu, tapytoju E. Stalmoku, mokytojais, žurnalistais, išsako savo širdžių pagarbos žodžius karo ir pokario kovotojams, tremtiniams, žuvusiems ir gyviems politiniams kaliniams. Už tai, kad šiandien galvotume, kalbėtume ir laisvai rašytume lietuviškai, kad 70 metų gyvename be TIKRO ir kraujasiurbiško karo...
Veidai, vaizdai, brangūs šiandien ir visados. Iš namų neišeidamas, stebėdamas neeilinės asmenybės A. Pečiukonio filmą, persunktą meile žmonėms, susitinki su tais, kurių natūraliai pasiilgsti, kaip giminių, kaip tų takelių link tėviškės upių žaliose pievose, liepų žiedų kvepėjimo.
Nėra mirusių, nėra nusenusių, nėra nusiminusių. Grojam, dainuojam, šokam, vaišinamės miške. Yra, gyvena, gyvens vientisa, kaip Baltijos jūra tautiškoji dvasia, kuri ypač gaiviai vėl save primena ir natūraliai primins, artėjant 2018 metais Vasario 16-ąją atplasnosiančiam daug kam Europoje anuomet netikėtam Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Palanga – visais laikais ryškus lietuvybės simbolis.
Gerbiamo kovotojo už mūs laisvėjimą K. A. Pečiukonio filmas iš Darbėnų įamžino daug tautinėms vertybėms ir patriotizmui neabejingų gyvųjų palangiškių, kretingiškių, darbėniškių, liudijančių: „Tauta – gyva. Tautos dvasia nemiega“.
Štai vėl ir vėl išnyra giedraveidžiai lietuviai, daug iškentėję tremtyse, moterys... Tai S. Večerskytė-Daukšienė, I. Stonkienė, J. Šatkauskas, L. ir A. Benečiai, J. Valenta, A. Montvydas, atkaklusis darbėniškis S. Burba, kurio „šarmingo“ patriotizmo dėka Lietuva ir lietuviai laimėtų daugybę įspūdingų pergalių dar net ir artimiausiame šimtmetyje. Taip teisingi Darbėnų miške išdainuoti žodžiai; „Aš sakyčiau, ši žemė gražiausias peizažas, čia – Tėvynė, MANA LIETUVA“.