Palangiškė Nadežda: „Prašau, grąžinkite man iš švedų anūką“

„Palangos tilto“ straipsnis apie lietuvę Loretą Daškevičę, kuri pasigrobė iš norvegų vaikų teisių priežiūros tarnybų atimtą dukrą, sulaukė didelio mūsų skaitytojų dėmesio. Lietuva ūžia kaip bičių avilys: užsienyje iš Lietuvos Respublikos piliečių atimti ir užsieniečiams globoti atiduoti vaikai nepalieka abejingų. Šiandien – dar vienas širdį veriantis pasakojimas, kaip Palangoje gyvenanti ponia Nadežda (pavardė redakcijai žinoma) kovoja, kad jai būtų suteiktos globos teisės į anūką, kurį Švedijoje augina berniuko tėvas. Moteris siekia, kad jos anūkas būtų paimtas iš švedų globėjų šeimos ir grąžintas jai – į Palangą.

Išsivežė į Švediją
Jau devynis mėnesius dvylikametis Nadeždos anūkas gyvena Švedijoje globėjų šeimoje. Kalbėdama apie berniuką, moteris sunkiai galėjo tramdyti ašaras. „Jo mama, mano marti, buvo labai gera moteris, mes gražiai su ja sutarėme. Tačiau, kai berniukui buvo treji metukai, mano marti mirė. Jauna šeima banke buvo paėmusi paskolą butui, kurią reikėjo mokėti, todėl mano sūnus ir nutarė vykti užsidirbti į Švediją. Kartu pasiėmė ir sūnų, mano anūką, kuriam tada buvo šešeri ar septyneri metai“, – prisiminė močiutė. Ji sakė, kad jos sūnus savo vaiką mylėjo ir kai jo gyvenime atsiradusi moteris liepė rinktis ją arba sūnų, berniuko tėvas pasirinko sūnų, o su ta moterimi išsiskyrė.
„Aš taip džiaugiausi jo tokiu pasirinkimu“, – sakė pašnekovė.
Vėliau jos sūnus susipažino su kita moterimi, kuri jau augino tris savo vaikus. Kai ji pastojo, pora susituokė. Šeima tuo metu gyveno Švedijoje. Gimus bendram mažyliui mama nebedirbo, kadangi augino vaiką, o palangiškės sūnus išlaikė šeimą. „Šeimoje be mano anūko buvo dar trys jo antros žmonos vaikai ir vienas bendras mažylis. Vertėsi ganėtinai sunkiai“, – pasakojo Nadežda. Tačiau naujoji vyro žmona netrukus parodė savo nagus.
„Ji nuėjo į socialinę tarnybą ir parašė skundą, kad mano sūnus geria, kad prieš ją smurtauja. Tuomet jai buvo suteiktas socialinis būstas, o mano anūkas buvo paimtas tiesiai iš mokyklos. Kai atėjo tėvas, vaiko mokykloje jau nebebuvo, jį atidavė į svetimą šeimą“, – sunkiai ašaras tramdė močiutė.

Vaiko negrąžino
„Švedai iškėlė tokią sąlygą: kai atvažiuos kas nors iš vaiko giminaičių, vaiką sugrąžins, esą mano sūnui vaiko grąžinti negali, kadangi vyras dirba ir negali visą laiką rūpintis atžala. Aš atvykau į Švediją. Man ten būnant įvyko pirmasis teismas, bet vaiko mums negrąžino. Kadangi esu pensininkė, švedai pasiūlė man kompensuoti kelionės išlaidas, o aš jiems ir sakau: „Nereikia man jokių kompensacijų, tik grąžinkite mano anūką. Jis man svarbiausias“. Man leido su mažuoju susitikti. Susitikimo metu kalbėti buvo leista tik švediškai ir rusiškai. Vėliau advokatas pradėjo sakyti, kad vaikas nenori gyventi Lietuvoje, bet aš gerai žinau, kad tai netiesa – jis ir paskui prašėsi, kad mes jį parsivežtume į gimtąją šalį. Kai vyko antras teismas, mus pradėjo kaltinti norėjus vaiką pagrobti, bet, žinoma, tie kaltinimai nebuvo teisingi: tai buvo tiesiog neįmanoma – mes net nežinome, kur vaikas yra“, – nusivylimo neslėpė anūko netekusi močiutė ir pridūrė, jog antrasis teismas taip pat nebuvo palankus biologiniams mažojo Lietuvos piliečio giminaičiams – vaikas liko pas globėjus.
„Kai aš dar buvau Švedijoje, pas mane apsilankė psichologas. Jis manęs klausė, kokiomis kalbomis kalbu. Atsakiau, kad kalbu rusiškai, dar truputį lietuviškai. Tai jis man liepė mokytis švedų kalbą, sakė, tuomet paskirsime jums butą ir čia jūs gyvensite“, – pasakojo Nadežda.

Nori į Lietuvą
Visgi, nors anūkas liko Švedijos globėjų šeimoje, Nadežda nutarė grįžti į Lietuvą ir čia toliau kovoti dėl teisės globoti mažametį. „Nutariau kovoti Lietuvoje. Noriu, kad anūkas gerai pažintų Lietuvos kultūrą, mokėtų lietuvių kalbą – juk čia jo tėvynė, čia jis yra gimęs. Anūkas yra Lietuvos Respublikos pilietis, turi Lietuvos pasą, tik šio dokumento galiojimas baigiasi gegužės penktą dieną. Bijau, kad pasibaigus jo galiojimui mes nebegalėsime vaiko išvežti iš Švedijos“, – būgštavo močiutė.
Grįžusi į Lietuvą, Nadežda kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių skyrių. „Surinkau reikiamas pažymas, įrodančias, kad esu sveika, kad turiu butą, gaunu pensiją. Mane labai baugina tai, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba kreipėsi į Švediją dėl mano anūko, bet nesulaukė jokio atsakymo, – pasakojimą tęsė palangiškė. – Ačiū Emilijai Lapėnienei, kad ji padėjo man pasiekti, jog galėčiau bendrauti su anūku per „Skype“ programą. Tėvas nupirko jam kompiuterį, davė jį vaikui ir dabar bent galiu su juo pasikalbėti. Tik gaila, kad tie pokalbiai nebūna tokie dažni, kaip norėtųsi: tai iš vaiko atima kompiuterį, tai internetą išjungia. Kai kalbamės, mano anūkėlis visą laiką sako, kad nori gyventi Lietuvoje, nori grįžti pas mane, pas tėtį, guodžiasi, kad jaučiasi labai vienišas, kad liūdi. Aš jo paklausiau, kaip man kalbėti – lietuviškai ar rusiškai, o jis sako: „Močiute, aš jau lietuviškai nebemoku, tik truputį rusiškai, bet geriausiai moku švediškai“. Pasakė man, kad pasiilgo barščių, koldūnų“.

Nori globoti pati
Šiandien Švedijoje esantis mažojo berniuko tėvas turi teisę susitikinėti su sūnumi. „Tėvui Švedijoje nėra atimtos teisės, jis gali susitikinėti su savo sūnumi. Mano sūnus darbe gavo charakteristiką, kurioje nurodoma, kad jis negeria, turi draugų, neturi nuobaudų, gerai dirba. Vaikas su tėvu negali bendrauti per „Skype“ – vyksta tik susitikimai, kurie yra stebimi. Anksčiau dar buvo žadėję leisti vaiką pasiimti į namus dviem ar trims dienoms, bet paskui neleido – paliko tik susitikimus, kuriuos stebi. Ir bendrauti galima tik ta kalba, kurią nurodo, o tai priklauso nuo to, koks tuo metu susitikime yra vertėjas: kartais liepia kalbėti rusiškai, kartais lietuviškai. Sūnus su tėvu kalbasi, o vertėjas viską verčia švedams. Ir perduoti nieko neleidžia. Tiesa, kartą, kai vaikas pasakė, kad pasiilgo įprasto maisto, leido perduoti rusiškų koldūnų ir barščių, – pasakojo Nadežda. – Jeigu, neduok Dieve, taip atsitiktų, kad iš sūnaus tėvystės teises atimtų, aš labai noriu auginti anūką, labai jį myliu. Kodėl reikia vaiką atiduoti svetimai šeimai, jei yra norinčių ir galinčių juo rūpintis giminaičių? Sako, vaikus atima iš girtuoklių, alkoholikų. Bet net ir tokiose šeimose užaugę vaikai vis tiek myli ir gerbia savo tėvus. O aš negeriu ir nerūkau. Tie globėjai gauna už mano anūką pinigus – manau, tai yra vaikų grobimas“.

Meldėsi, kad grąžintų
Nadežda prisiminė, jog tuomet, kai mažasis dar augo su savo tėvu, per atostogas atvažiuodavo pas ją į svečius. „Švedai manęs klausė, ką mes veikdavome Lietuvoje. Mes eidavome prie jūros, važiuodavome į pravoslavų stovyklas. Tose stovyklose vaikus moko religijos, jie ten žaidžia, sportuoja, stovykla vyksta labai gražioje vietovėje – Užusaliuose. Vaikus prižiūri auklėtojai, o aš ten dirbau virėja – stovykloje vaikus maitina penkis kartus per dieną. Taip pat ten yra prižiūrintys gydytojai, specialistai, tikrinantys vaikų valgiaraštį, yra dušai, pirtis – viską vaikai ten turi. Ir tėvas Georgijus visada būna stovykloje, su vaikais užsiima. Berniukui ten labai patikdavo. Šią vasarą mano anūko jau toje stovykloje nebuvo, tai visi vaikai klausinėjo, kodėl jo nėra. Kai pasakiau, kas atsitiko, visi už mano anūką meldėsi, prašė, kad jį grąžintų“, – prisiminė palangiškė.
Pasiteiravus, ką dar mėgsta anūkas, močiutės akys nušvito: „Jis dar mėgsta žvejoti. Štai kartą su juo bendravome per „Skype“, tai papasakojo man, kokių žuvų pagavo. Ir sako jis man: „Močiute, tu tai skaniai jas paruoštum, bet čia man teko atiduoti žuvis draugui, kadangi mano globėjai žuvies nemėgsta“.

Bandė pasprukti
Tikslios anūko gyvenamosios vietos nežinanti močiutė sakė, jog vaikas yra akylai saugomas, kadangi iš globėjų kartą jau yra bandęs pabėgti. „Anūkas pasakojo, kad į mokyklą jį veža mašina. Iki jos vaiką veda už rankos ir, jam įlipus, mašiną užrakina. Klausiau, ar jam leidžia pabūti vienam su savimi, be kitų žmonių, tai sakė, kad leidžia, bet tada, kai laiką vaikas leidžia vienas, jis būna labai saugomas. Berniukas būna kambaryje viršuje, o apačioje budi trys šunys, kurių, kaip pats sakė, mano anūkas bijo. Prie vaiko kambario lango yra įtaisyta kamera. Taip akylai švedai jį saugo dėl to, kad mažasis svetimoje aplinkoje jaučiasi blogai, ilgisi artimųjų ir vieną kartą jau bėgo iš globėjų namų, tačiau jį pavijo“, – pasakojo močiutė.
Pasiteiravus, kokios močiutės galimybės atgauti anūką, Nadežda sakė: „Lietuvos vaikų teisės sako, kad tėvui vaiko neatiduos, o man suteikė viltį – sakė, kad yra 80 procentų galimybės, kad atiduos. Deja, Švedijai siunčiamos užklausos, praėjo jau pusmetis, o atsakymo nėra jokio. Aš keletą kartų per savaitę vaikštau į Vaiko teisių apsaugos skyrių, bet ką jie gali padaryti, jei į užklausimus neatsako? Jie siuntė jau ne vieną užklausimą, bet atsakymo iki šiol nėra. Kai bendravau per „Skype“, kalbėjome apie giminaičius, tai mano anūkas nusijuokė, sakė, kad pasiilgo, nori pamatyti“.

„Grąžinkite mano anūką“
Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos išduotoje charakteristikoje teigiama, kad Nadežda jau daug metų aktyviai bendradarbiauja pagelbėdama pravedant vaikų ir jaunimo stovyklas. Čia taip pat teigiama, jog šią moterį visi šių stovyklų vadovai bei parapijų klebonai charakterizuoja kaip uolią pagalbininkę, gerą darbininkę, gražiai ir jautriai bendraujančią moterį, kad vaikai ją pamilo, kasmet vis laukia bei nuliūsta, jei ji dėl kokių nors priežasčių negali atvykti. „Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kunigai ir tikintieji teigiamai vertina ir džiaugiasi, kad būtent (nurodoma ponios Nadeždos pavardė) rūpinasi mūsų vaikais“, – rašoma charakteristikoje.
Pašnekovės minėtas dvasininkas tėvas Georgijus labai teigiamai atsiliepė apie šią moterį. „Tai labai patikimas, labai tvarkingas žmogus. Tikra krikščionė, mylinti vaikus. Jos požiūris į vaikus labai globėjiškas, motiniškas. Mes kasmet susitinkame stovyklose – vaikai ją labai myli, kadangi ji labai rūpestinga – kaip motina“, – sakė dvasininkas. Pasiteiravus, kaip vertina močiutės ir šiuo metu Švedijoje esančio anūko ryšį, pašnekovas sakė: „Su anūku močiutę sieja ypatingas ryšys. Kadangi vaikas neturi mamos, ji yra mirusi, močiutė, galima sakyti, jam atstojo motiną. Ir kai jau vaikas buvo atskirtas nuo jos, visos močiutės mintys, visos kalbos buvo apie jį: kaip jis ten dabar, ar neliūdna, kaip jam ten sunku. Mes norėjome jai padėti, bet tokioje situacijoje geriausiai padeda tik malda, todėl mes meldėmės. Ši moteris puiki šeimininkė, dora krikščionė. Nepaisant jos pensinio amžiaus, ši moteris labai tvirta, ištverminga – manau, jos energijos pakaktų dar ne vienam anūkui užauginti“.

Negauna atsakymo
E. Lapėnienė, paprašyta pakomentuoti šį atvejį, sakė: „Vaiko tėvams esant užsienyje, mūsų pareiga yra įvertinti globėjo tinkamumą globoti vaiką. Tinkamumą globoti reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kuriame išdėstyti globėjui keliami reikalavimai. Atsižvelgdami į ponios Nadeždos (toliau nurodoma pavardė) prašymą globoti savo anūką, įvertinome jos galimybę tapti vaiko globėja ir pateikėme teigiamas išvadas, kad ši moteris atitinka visus globėjui keliamus reikalavimus. Informaciją pateikėme Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Kadangi su Švedija yra pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, minėtoji tarnyba pateikė informaciją švedams, tačiau atsakymo nesulaukėme. Informaciją siuntėme skubiai, tikėdamiesi, kad rugsėjo pirmąją vaikas galės pradėti eiti į mokyklą Lietuvoje.
Šiuos klausimus sprendžia centrinės valstybių institucijos. Lietuvoje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės ir darbo ministerijos bendradarbiauja su centrinėmis Švedijos institucijomis. Liepos mėnesį mes išsiuntėme vaiko prašymą grąžinti jį giminaičiams, nurodėme, kad yra labai stiprus ryšys su močiute, nes ji – artimiausias vaikui žmogus“.
Pasiteiravus, ar berniuko tėvas, kol gyveno Lietuvoje, nebuvo patekęs į vaiko teisių sergėtojų akiratį dėl vaiko nepriežiūros ar netinkamo elgesio su juo, E. Lapėnienė teigė, jog taip nebuvo. „Dėl netinkamo elgesio vaiko atžvilgiu tėvui nusiskundimų neturėjome, joks socialinis darbas dirbamas šios šeimos atžvilgiu nebuvo“, – sakė Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja ir pridūrė: „Močiutė yra globėjiška, empatiška, ji tikrai gebėtų patenkinti vaiko bendravimo, meilės poreikį“.

Siekia leidimo bendrauti su anūku
Valstybės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės ir darbo ministerijos Bendrųjų reikalų poskyrio vyresnioji specialistė Danutė Umbrasienė „Palangos tiltui“ sakė, kad jų tarnyba yra gavusi Palangos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą dėl tarpininkavimo, sprendžiant berniuko, šiuo metu esančio Švedijoje, grąžinimo jo tėvui, gyvenančiam Švedijoje, ėmėsi visų įmanomų veiksmų, siekdama išsiaiškinti, kaip Švedijoje sprendžiamas minėtas klausimas.
Taip pat tarnyba siekia, kad nepilnamečio močiutė galėtų bendrauti su anūku. Tarnyba kreipėsi į Švedijos atitinkamas institucijas dėl vaiko senelės galimybių tapti jo globėja.