Palanga tarpukariu: meilės romanai, aukštos kainos ir kitos istorinės įdomybės

„Palangoje daug laiko išeina dejavimams. Kiekviena proga čia žmonės mėgsta padejuoti. Visas Palangos oras pilnas dejavimų, neįskaitant čia Meilės alėjos dūsavimų“, – tokia tema buvo gvildenama 1934 m. išspaudintame „Lietuvos aido“ numeryje.

Tų dejavimų tarpukariu būta dvejopų: tai – skundai dėl atostogų karaliene vadinto kurorto trūkumų ir užuominos apie meilės romanus, nes – kaip netikėta – vyrai į Palangą išleisdavo žmonas vykti vienas. Ir patys be sutuoktinių atvažiuodavo. Kurortinių romanų žaizdrą kurstė net susiklosčiusi padėtis po Pirmojo pasaulinio karo: vienam vyrui tekdavo po tris ar penkias moteris.

„Oi, oi, ponios! Ar matėte vakar, kaip Drambliūnas uchaživojo [mergino] Zanavykienę? Ot, juokas! Atrado irgi, ką uchaživoti! Sena boba, dantys falšyvi [netikri], visur vatos prikamšyta! Bus jai nuo vyro, kai sužinos, ojojoi!“ – prognozavo 1934 m. išspausdinto feljetono autorius. 

Radijas ir žvakės 

Savo atsiminimų knygoje „Prie žibalinės lempos“ (1982 m.) žymaus vaikų rašytojo Prano Mašioto duktė Marija Urbšienė-Mašiotaitė pastebėjo: „Dar 1922 metų vasarą, kada viešėjau Palangoje, iš viso kurortininkų tebuvo kelios šeimynos, poris kunigų ir rabinai. Toje vandens ir smėlio dykumoje jautėmės tikrais viešpačiais ir tarėmės, kaip ją išpropagavus vasarotojams. Tik vėliau kauniečiai išmoko važinėti į vasarnamius ir dar vėliau laisvalaikį ir šventadienius praleisti už miesto.“

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo patvirtinta keliolika kurortinių vietovių ir jų skaičius vis didėjo, o Palanga tapo pačia populiariausia ir didžiausia vasarotojų (daugiausiai – elito) vieta. Vartant tarpukario spaudą įdomu pastebėti, jog ne vien ditirambus žurnalistai Palangai giedojo: radosi ir kritinių pastabų, neretai peraugančių į šmaikščius situacijų apibūdinimus. 

„Jei mes iš anksto nusistatysime, kad reikia būtinai girti kurortus ir jų visą tvarką, tad bet kurio kurorto administracijai nebus reikalo rūpintis kurorto tobulinimu arba gerinimu, nes juk negalima gerinti tai, kas jau yra gerai ar tobula. Mūsų spaudoje apie Palangos kurortą dažnai sakoma, kad tai geriausias jūros kurortas Europoje, nes turi puikiausią pliažą. O vis dėlto Palangos lankytojų sudėtis ir skaičius kasmet parodo, kad kažko trūksta“, – 1930 m., prisidengdamas A.Kelmučio slapyvardžiu, „Lietuvos aide“ rašė žurnalistas Adolfas Klimas. 

Jis drąsiai žėrė pastabas: esą sveikatą pataisyti atvykusiam vasarotojui neužtenka vien gražios gamtos. Turėtas omenyje ypač verslininkų poreikis neatitrūkti nuo Lietuvos, pasaulio įvykių, o šioje srityje Palanga įvardyta kaip atsilikusi. Pavyzdžiui, tekdavę ilgai laukti prie telefono eilėje, o pokalbiai būdavę labai brangūs. 

„Jei kas namie ir neturi palikęs savo įmonės, tad vis tiek daug kam rūpi sužinoti paskutinės naujienos. Seniau, kada dar nebuvo radijo, galima buvo tokia padėtimi tenkintis, bet dabar stačiai nepakenčiamas daiktas, jei radio žinių negali išgirsti“, – rašė jis pridurdamas, kad 1930-aiaisias kurorte trūko ir sporto aikščių. 

A.Klimas kirto ir vilų savininkams, nes ne visose buvo elektra. 

„Nejauku būna sėdėti prie žvakės, kuri užgesus dar kažkuo dvokia. Kartais norėtum vakare kokia 10 minučių laikraštį paskaityti, o prie žvakės šviesos skaityti sunku ir akys genda, ir štai pradedi žmogus keikti visą Palangą“, – piktinosi prie miestietiškų patogumų pripratęs kaunietis.

Kažkas ant tilto 1934 m. numetė nuorūką, kilo gaisras, o ugniagesiai atvyko tik po 45 min. nuo iškvietimo telefonu. 

Dejonių asorti 

Inicialais L.J. pasivadinęs žurnalistas 1934 m. tarsi iš paukščio skrydžio pažvelgė į tuomečio Palangos kurorto gyvenimą (jis sukosi apie kurhauzą ir pajūrio restoraną) bei linksmai aprašė jo keistenybes arba ydas, kurias lengvai galima atpažinti ir dabartiniais laikais. Niekas nepasikeitė.

„Ach, ach, koks brangumas! Alaus bonka kurhauze du litai, kavos puodelis tiek pat, oranžadas [gėrimas iš apelsinų sunkos, cukraus ir vandens] pajūrio kavinėje 1,20 lit., o tuo tarpu duoda gerti kažkokią obuolių sunką su dumblu maišytą. Fui, fui! 

Vai koks šaltas vanduo! Ant vienos lentos parašyta 14°, ant kitos – 15°, tai kur gi tiesa? Bet šaltas brudas! Uai, uai, net kvapą užima! Einam, ponai, verčiau į kavinę pajūryje pasėdėti. 

Oi, oi, aš per dvi dienas visą kilogramą užaugau. Viešpatie, kas bus?.. 

Ajajai, per vieną dieną nukristi septynis kilogramus! Juk tai skandalas! Pasisveriu rytmetį: 68. Pasisveriu kitomis svarstyklėmis: jau tik 61 bepaliko! Kiek gi kilogramų aš namo beparsivešiu...“ – lyg juokais, lyg rimtai rašė jis.

Padejavimų ir nusiskundimų aukštomis kainomis Palangos kavinėse netrūko ir tarpukariu. Pajūrio kavinė. 

Užsiminta, kad Palangoje „ilsisi žmonos be vyrų, ilsisi vyrai be žmonų“. Paliesta ir gana skaudi, bet įdomi tema, susijusi su 13,6 mln. gyvybių nusinešusiu Pirmuoju pasauliniu karu. 

„Didžiojo karo liūdnos pasėkos ypatingai pastebimos restoranuose: trys moterys – vienas vyras, penkios ir vienas, būna iki šešių“, – skaičiavo žurnalistas. 

Jis aprašė istoriją, kai trys damos kalbino vyriškį tiesiog su jomis nueiti (vienoms – nepadoru, ne „fasonas“) į kurhauzą ir pasėdėti. Mainais pasiūlyta nupirkti gėrimų. Moterys iš anksto apsidraudė aiškindamos, jog „niekas nežinos, kad nepažįstamas“, ir paklausė, ko vyriškis norėsiąs išgerti. 

„Tai... šnapsą geriu, kai pinigų yra... Kai nėra – alaus bokalą išmaunu...“ – atsakė viliojamas vyriškis. O ponios greitai atšovė, kad šis gausiąs vyno ar krupniko tiek, kiek norėsiąs. 

Pateikiamas ir kitoks pavyzdys: kaip tas pats vyrukas – „frantas“ – kas vakarą vedžiojasi Meilės alėja vis kitą damą ir „monotonišku balsu žiovaudamas“ tuos pačius žodžius kartoja: „Mieloji kisinka, gal prisėskim čia ant suoliuko?..“ 

Aprašyta istorija, kaip 3 moterys mainais už kelis gėrimus prašė nepažįstamo vyriškio bent pasėdėti šalia jų kurhauze. 

„Grafičiai“ autobusuose 

Gana įdomią informaciją 1937 m. dienraštyje „Vakarai“ išspausdintame straipsnyje „Ne visiškai linksmos pastabos iš Palangos“ pateikė slapyvardžiu P.A.Rūstutis prisidengęs žurnalistas. Jis užsiminė, kad „visokių linksmybių ir malonaus gyvenimo“ vietos visi pavydi vos už 12 km gyvenantiems kretingiškiams. Bet, pasirodo, kaimynus skriaudė centrinė valdžia. 

„Deja, švelniose jūros bangose ilgiau ar trumpiau pasimaudyti yra prieinama tik pasiturintiems ir šio artimo miesto gyventojams. <...> Bilietas pašto autobusu į vieną galą kainuoja 0,60 Lt, bet iš karto reikia pirkti 20 bilietų bloką ir sumokėti 12 Lt. Pas kurį neturtingesnį žmogų – darbininką ar tarnaitę rasi kišenėje 12 Lt? Tai neretai visos savaitės uždarbis! Kodėl neparduoti prašančiam po du bilietus ten ir atgal“, – stebėjosi jis.

Kliuvo ir valstybiniam paštui priklausiausių autobusų vairuotojams, nes šie... nevalė langų. 

„Blogos valios žmonės, pasinaudodami apdulkėjusiais autobusais, išrašo įvairių necenzūruotų žodžių ir išbraižo visokius paveikslus. Tačiau autobusų šoferiai ir konduktoriai, nepastebėję važinėja iki vėl uždulka. Jeigu autobusai būtų dažniau valomi, tai mažiau pasitaikytų“, – buvo rašoma. 

Klaipėdos paštas atsakė, esą visi pašto autobusai yra plaunami kasdien. 

„Esant sausam orui ypač žvyruotas kelias labai dulka, tad vos tik vieną kartą pravažiavus autobusų sienos jau yra apdulkėjusios, kad ant jų galima „rašyti.“ Taigi, kaltinti autobusų priežiūrą, kad ant autobusų sienų menkos kultūros žmonės rašinėja neleistinus žodžius, būtų daugiau negu neleistina. Čia galima kaltinti tik tuos nekultūringus „rašytojus“ ir tuos, kurie jų nesudraudžia. Kuo čia kalti autobusai?“ – toks buvo valdiškas komentaras. 

Svečiams Palangoje reikėdavę registruotis ir mokėti mokestį. To nepadariusius vadino „kumpelninkais“, juos gaudydavo seklys. 

Seklys ir vagys 

Dejavo ir valdžia, ne tik poilsiautojai. Pavyzdžiui, kiekvienam atykusiam į kurortą vasarotojui reikėdavę susimokėti kurorto mokestį. Į Palangą atostogoms atvykdavo įvairiausių svečių nuo vidutinių visuomenės klasių iki aukščiausių aristokratų. 

„Nors autobusai ir automobiliai sparčiai „eksportuoja“ iš Palangos „kumpelninkus“, iš per 3 000 užregistruotų šiuo momentu dar yra keli šimtai „neregistruotų“, kurie tebesinaudoja čionykščiais malonumais“, – 1931 m. rašė „Lietuvos aidas“. 

1934 m. vasarotojų registracijoje įvesta net kortelių sistema, kuri palengvino registracijos darbą. Tačiau mažiau pasiturintys „kumpelninkai“ įvairiais būdais sugebėdavo apeiti sistemą ir vasaroti nesiregistravę. 

„Kad vasarotojai neišsisukinėtų nuo kurorto mokesčio, šią vasarą dirbo specialus seklys. Šiemet kurortas iš kurorto mokesčio rinkliavų gavo apie 41.500 lt. pajamų, o pernai tuo pačiu laiku apie 37.500 lt. Seklys gavo mėnesiui 200 lt. ir per 2,5 mėn. kurortui kaštavo 500 lt. Seklio padedamas kurortas iš vasarotojų surinko 4 000 lt. daugiau, negu pernai vasaros sezoną“, – rašoma 1934 m. „Lietuvos aide“. 

Tame pačiame numeryje pabarami ir ugniagesiai, kurie nesugebėjo operatyviai sureaguoti į iškvietimą, jog liepsnoja... Palangos tiltas.

„Jo gaisras įrodė, kad Palangos ugniagesiai apsnūdę. Kilus gaisrui, nuovados viršininkas ugniagesiams apie gaisrą telefonu pranešė 21 val. 40 min. Ugniagesiai atvyko 22 val. 25 min. ir tai ne 4 žmonės, o tiktai 2. Tilto gaisrą jau seniai buvo likvidavę patys vasarotojai: kas drėgnu smėliu, kas vandeniu, atneštu skrybelėse. Kol nėra ugniagesių nuolatinės, o tiktai savanorių komanda, tol Palanga gaisro atžvilgiu neapsaugota“, – konstatuota žinutėje. 

Beje, gaisras kilo dėl ant tilto numestos nuorūkos. 

Kovota ir su vagišiais: siautėdavo vadinamųjų „vagių recidyvistų“ gaujos. „Šitoje vagių gaujoje buvo 3 moterys ir du vyrai, tačiau Palangos policija juos pačioje veiklos pradžioje visus sučiupo ir iš Palangos išsiuntė. Vėliau ta pati gauja buvo suimta Kretingoje, Parcinkulio atlaiduose“, – rašoma 1934 m. spaudoje. 

Anuomet oficialiai Palangos kurortinis sezonas baigdavosi spalio 15 d., tačiau realiai – jau rugpjūčio viduryje – rugsėjo pradžioje, o tada prasidėdavo dejavimai apie merdinčią, ištuštėjusią Palangą...

„Vakarų ekspresas“ 

Denisas Nikitenka