Palanga neteko kurorto muziejaus direktoriaus Jūračio Viktoro Liachovičiaus

Linas JEGELEVIČIUS
Rasa GEDVILAITĖ

Gyvybės gija – labai trapi: energija ir sumanymais tryškusį Palangos kurorto muziejaus direktorių Jūratį Viktorą Liachovičių mirtis pakirto staiga, sekmadienio rytmetį, jam po pusryčių namuose Vasario 16-osios gatvėje tradiciškai išėjusį pasivaikščioti. Beveik pusantros valandos greitosios pagalbos keturių medikų pastangos atgaivinti iškilią kurorto asmenybę buvo bevaisės...

Buvo apdovanotas Palangos vėliava
„Nors kaip vadovas buvo vyresnio amžiaus (J. V. Liachovičiui buvo 71), jis turėjo daug sumanymų, tačiau buvo prasitaręs, kad kitais metais, atidaręs visą muziejų, galvosiąs apie išėjimą į pensiją, poilsį. Deja, nespėjo. Labai gaila. Jis buvo visomis prasmėmis Palangos patriotas. Jo labai visiems trūks“, – sakė Palangos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Robertas Trautmanas.
Liko velionio žmona ir trys vaikai. Sūnus rado tėvą susmukusį. Anot PT šaltinių, jis iškvietė greitąją pagalbą, bandė gaivinti iki tol, kol ji atvyko, bet – veltui.
J. V. Liachovičiui vadovaujant muziejui, buvo surengta daug įvairių renginių. Praėjusį pavasarį jis muziejaus vardu pasirašė sutartį su Liepojos muziejaus direktore.
Už nuopelnus Palangai J. V. Liachovičius pernai buvo apdovanotas Palangos vėliava. Jo netektis prislėgė Kurorto muziejaus darbuotojus, kurorto visuomenę, bičiulius.

Lyg elegantiškai rūkstantis vulkanas
Palangos kurorto muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Audronė Levickytė-Bumbulienė pripažino, jog pirmadienio rytas muziejuje – labai slogus. Visiems buvo skaudi žinia, jog direktorius iškeliavo Anapilin.
„Jūratis Viktoras Liachovičius buvo ne vien tik direktorius ar istorikas. Jis buvo lyg elegantiškai rūkstantis vulkanas, visada su geru, taip pat elegantišku humoru. Jis gebėjo nuspalvinti kiekvieną dieną kokia nors nauja idėja. Jis galėjo papasakoti istoriją įtraukdamas taip, kad atrodydavo, jog ji vyksta čia ir dabar. Jis mokėjo gražiai supykti penkioms minutėms ir gražiai paprašyti, kad būdavo neįmanoma nesutikti“, – apie direktorių poetiškais žodžiais kalbėjo Audronė.
Pasak pašnekovės, direktorius buvo visada atviras visiems darbuotojų pasiūlymams. Jis buvo toks vadovas, šalia kurio nebuvo neigiamų emocijų.
J. V. Liachovičius kažkuomet pasakė, jog „Palanga – šventė, kuri visada su manimi“. Tai, kad ne tik Palangoje, bet ir Palanga Kurorto muziejaus direktorius gyveno, niekam nekyla abejonių – jis buvo sukaupęs daug žinių apie kurortą.

Sėdintis ant vienos bangos
Palangos gintaro muziejaus vyr. muziejininkė, tarptautinių ir nacionalinių projektų koordinatorė Regina Makauskienė buvo sukrėsta žinios, jog iškeliavo jos kažkuomet net ir mokytoju buvęs, o pastaruoju metu kolega J. V. Liachovičius.
„Sunku patikėti, kad nebėra žmogaus, be kurio net Palanga sunkiai įsivaizduojama. Mus siejo darbiniai reikalai, tačiau seniai, gal 1983 ar 1984 metais du kursus lankiau ekskursijų biure (tuomet J. V. Liachovičius vadovavo Palangos kelionių ir ekskursijų biurui). Jis buvo ganėtinai griežtas, bet su savotišku humoru, kurį reikėjo suprasti. Jo kartais ir bijodavome. Bet galiu drąsiai pasakyti, kad išties jis buvo labai mielas žmogus. Kaip tik neseniai buvo susitikę biuro darbuotojai, jis buvo minimas tik geru žodžiu. Jis buvo žmogus, kaip sako vokiečiai, sėdintis ant vienos bangos. Be jo sunku įsivaizduoti Palangą“, – pripažino R. Makauskienė.
Kaip teigė muziejininkė, J. V. Liachovičius išties buvo tarsi vaikščiojanti Palangos enciklopedija, daug žinojo, tačiau svarbiausia, kad jis mielai dalindavosi savo žiniomis, niekada neatsisakydavo padėti, nebuvo užsidaręs, visiems labai atviras.
„Palangos kurorto muziejus buvo jo nauja darbo vieta, tačiau vila „Anapilis“ jam taip tiko, tarsi jis čia būtų buvęs gerokai ilgiau, jį identifikavom su šia vieta. Galiu pasakyti, kad muziejininkų bendruomenei jo labai trūks. Ir gražus ruduo dėl tokios žinios nublanko, liūdna“, – pripažino Palangos gintaro muziejaus vyr. muziejininkė R. Makauskienė.

Nei vienas taip nedegė dėl radinių
Su Palangos kurorto muziejaus direktoriumi J. V. Liachovičiumi šiltus bičiuliškus ir kolegiškus santykius palaikė profesorius habilituotas daktaras Vladas Žulkus, jie kartu dirbo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute.
„Jūratis buvo labai aktyvus žmogus, labai imlus įvairiomis idėjoms, geras organizatorius, ką parodė muziejaus veikla, kai ant jo pečių gulė visa muziejaus kūrimosi našta. Pagal išsilavinimą jis buvo istorikas, tačiau visada jį labai traukė ir archeologija, kolekcionavimas. Tam jis turėjo gyslelę. Man teko pažinti nemažai muziejų direktorių, tačiau nesutikau nei vieno, taip degančio dėl naujų radinių. Nors universitete jis nebedirbo, tačiau niekada nenutolo nuo jūros, kartu dalyvavome ir paskutinėje ekspedicijoje, ieškant karinio laivo „Prezidentas Smetona“. Ir jis visada sėmėsi žinių apie Palangą, labai mėgo bendrauti su žmonėmis, greit rasdavo bendrą kalbą su bet kuo“, – prisiminė bičiulį profesorius.
Jis taip pat paminėjo ir gerą Kurorto muziejaus direktoriaus humoro jausmą, taip pat, kad niekada neteko matyti J. V. Liachovičiaus su kuo nors konfliktuojant.
„Kai nebelieka žmogaus, tuomet susimąstom, koks jis buvo, o kai bendrauji, susitinki, atrodo, žinai, koks jis yra, bet to neįvardiji. Labai gaila išties“, – gedėjo kolegos, bendraminčio profesorius V. Žulkus.

Net ir tikram palangiškiui tinkamas vardas
Gidas Kazys Augutis su J. V. Liachovičiumi bendravo jau nuo tada, kai jis dirbo Palangos kelionių ir ekskursijų biure – tris dešimtmečius jie buvo bičiuliai. Būtent balandžio mėnesį visi, kuriems biuras buvo svarbus, susirenka paminėti sukakties. Kaip papasakojo Kazys, šiemet balandžio 1-ąją taip pat buvo visi susirinkę, manyta, kad biuras jau atkopė į jubiliejinius metus, tačiau paaiškėjo, kad šiek tiek pasiskubinta, jubiliejus bus po dviejų metų. Bet tai nebuvo svarbu, kadangi svarbiau buvo susitikti ir visiems kartu pabūti.
„Ekskursijų biure pradėjau dirbti 1980 metais, tuomet Jūratis užėmė direktoriaus pavaduotoja pareigas. Visuomet jis buvo paprastas, sukalbamas žmogus, tačiau sugebėdavo ir griežtą žodį pasakyti. Jis labai mylėjo Palangą, tai visiems buvo aišku. Jūratis visada buvo ir bus svarbi mano gyvenimo dalis, tiek metų kartu dirbta. Ir šiemet, kai organizavom susiėjimą, jis labai padėjo, rinko istorinę medžiagą, dar pakalbėjom, jog tai, ką atras, galėsim visi pasižiūrėti po dviejų metų. Susirinkę kaip tik paskaičiavom, jog apie 30 žmonių jau esam netekę, dar pagalvojom, kad neduok Dieve, dar kas išeis šiemet“, – prisiminimais dalijosi K. Augutis.
Pašnekovas akcentavo, jog itin intensyviai J. V. Liachovičius domėjosi ir archeologiniu paveldu. „Jis buvo išnaršęs visus Platelius, daug man pasakojęs. Man tai buvo labai įdomu, kadangi ten gyvenęs. Išties, įdomus žmogus Jūratis buvo, eruditas. Palanga neteko tikro erudito. Kai sužinojau, kad jo nebėra, buvo didžiulis smūgis. Dar ir su kolegom pakalbėjom, viena kolegė, kuri muziejui buvo patikėjusi labai daug vertingų radinių, turinčių istorinę vertę, sunerimo, jog gal ne viską jis suspėjo pasižymėti. Visi pritaria, jog Jūratis buvo puikus žmogus, jis ir žemaitiškai susitikęs pakalbėdavo. Tikras palangiškis. Dar jam sakydavau, jog ir vardas jo tikrai palangietiškas“, – pasidalino Kazys.

Siekė muziejų padaryti įdomų visiems
Vasarą Palangos kurorto muziejaus direktorius J. V. Liachovičius „Palangos tiltui“ pasakojo apie muziejų, apie lankytojus, planuojamas veiklas. Mums, kaip ir visiems jį pažinojusiems, šis žmogus paliko gilų įspūdį. Ir jo aistra savo veiklai labai žavėjo, kaip ir humoro jausmas, lengvas bendravimas, kaip įvardijo daugelis jį pažinojusių. Pateikiame keletą minčių, pasakytų dar visai neseniai Amžinybėn išėjusio šviesaus žmogaus.
„Visuomenės požiūris apie muziejų yra žinomas: prikrauta daug senų daiktų, kampe sėdi moterytė ir mezga kojines, o kažkur esantis muziejininkas krapšto nosį ir mėgina pirštą nusilaužti... Bendras įvaizdis – tai toks, ar ne? Mūsų tikslas – muziejų padaryti įdomų visokio amžiaus ir poreikių žmonėms. Su laiku mes tai padarysime ir toks susiformavęs požiūris išties keisis.
Muziejus turi būti gyvas, o ne toks, kad pastatei vieną daiktą ir jis visą gyvavimo laikotarpį ten būna. Muziejus turi būti interaktyvus, kad būtų įdomu lankytis įvairaus amžiaus žmonėms, kad visi turėtų ką veikti, prisimintų ir norėtų sugrįžti.
Mes viską tą ir darome, bet visko taip staiga neišeina padaryti, para teturi 24 valandas.
Turime galimybę vizualiai parodyti, kaip žmonės gyveno anksčiau. Ir grįžtant prie to, jog kaip sudominti jaunimą, tai reikia galvoti apie tai, kad jo nebus įmanoma sudominti, jeigu neparodysi, kas ten buvo anuomet įdomaus. Juk jeigu žmogus neturi nė menkiausio suvokimo apie tai, kaip gyveno žmonės prieš jam gimstant, tai kaip jam gali būti įdomu. Tas pats, kai žmogus sakytų, jog kažkokio maisto nemėgsta, nors net nėra niekada jo ragavęs. O bent kažkiek žinoti apie tai, kaip gyventa anksčiau, būtina.“