Palanga – likimo honoraras, čia kiekvienas turim savą „Dainų dvarą“

Aną šių metų spalio penktadienį iš Vilniaus iki Palangos kad ataidėjo televizinė daina, – kaip sakoma, „ašaras varo, už dūšios griebia“:
„Aš tave išsivešiu toli, toli iš čia,
Tu nieko nematysi, tik jūrą ošiančią“...
Kai žmona, kruopšti, sąžininga gydytoja Vladislava Marija beveik pusantrų metų padirbėjo viena, tarsi našlaitė, naujame, tada moderniausiame Lietuvoje „Lino“ tarpkolūkinių – kurortinių įstaigų susivienijimo baseine su šildomu jūros vandeniu, o keturi šeimos žmonės kantriai išlaukėme Kelmėje, pagaliau išgirdome bene smagiausią gyvenime žinią: „Jums skirtas keturių kambarių butas“. Ką ir slėpt – visi džiaugėmės. Visokių „komentarų“ Kelmėje prisiklausiau. Vienas iš jų: „Bepig jiems Palangoje apsigyvent, kai trys Griškevičienės seserys po milijoną paliko“.
Nepaisant panašių Kelmės provincijos „kliedesių“, mums buvo lemtinga 1985-ųjų metų spalio 24-oji, kai prisiregistravome ir tapome „legaliais“ palangiškiais. Nevalia keikti savo lemties. Išsivežė „Mergelė su jūros druska“ mus iš Kelmės, tiksliai, kaip toje dainoje – „Tu nieko nematysi, tik jūrą ošiančią...“
Baltijos aistros, teisybė. Ilgainiui magnetu pritraukė, pririšo prie savęs, – drąsu tart, amžinam „privatizavo“ ir sielą.
31-eri gyvenimo su šeima metai Saulėtekio take, poetiškai prisijaukinus jūros bangas, štilio pasakas ir žmonių kalbas ir yra Laimė, neįkainojamas lobis, kurio nemainyčiau net į amerikonišką horizontą. Čia tvarkome jaukų gėlių ir akmenų skverelį. Dabar mūsų namelis tvarkingai renovuojamas. O prie šio „Vieno įkvėpio teksto“ dainužės žodžių pridėčiau ir savas eilutes:
Jei matysi jūrą kilnią,
Tai širdim vėl rasi Vilnių,
Būsi Palangoj smagus,
Blaiviai jausdamas draugus.
O draugai irgi jaučia daug žavių sentimentų. Malonus sutapimas: spalio 15-ąją darbšti palangiškė Violeta S., jau penktus metus atidi techninė mano straipsnių redaktorė, ištiesė ne tik Lietuvoje gabumais ir gražiais darbais garsaus vyro, Lietuvos žurnalistų sąjungos tinklapio vyr. redaktoriaus, publicisto, žurnalistų kūrybos almanachų sudarytojo, visaip skatinančio ir „Internetinio tilto Palanga – Vilnius“ egzistenciją Vytauto Žeimanto laišką. Ne bet kokį – eiliuotą! Pajūrio kraštuose gerbiamas Vytautas – irgi dažnas svečias:
Palanga –
Žuvėdros skrydis neramus,
Merginos žvilgsnis žingeidus...
Ir Baltijos banga.
Palanga –
Smėlio kopos pajūry,
Vėjo šuoras pagiry
Ir rytmečio gaiva.
Palanga –
Niūri meilužė audroje
Lengva dalužė giedroje
Ir amžina daina.
Įsidėmėtina... ir amžina daina.
Poetas-žurnalistas V. Žeimantas skatina kiekvieno Lietuvos valstybės plunksnos brolio (ar sesės) kūrybą, nes šviesai, knygai, spaudai atsidavęs žmogus negali būti blogas, jis gyvenimą regi panašiai, kaip išdidžioji Jūra – savosios sielos akimis.
Nudžiugau įdomų V. Žeimanto prozos tekstą „Vilkmergė“ (Ukmergės legenda) atradęs ir 2010 metais poeto-žurnalisto Vytauto Barausko sumanytame poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos almanache „Branduma“. Jame spausdinami ir Klaipėdos, Palangos literatų (Irenos Beržienės, mus palikusios 2014 m.) eilėraščiai. Gaila, bet nuoširdžiai po daugelio metų pabendravus Klaipėdoj su buvusiu „Genio“, „Jaunimo gretų“ vyr. redaktoriumi daugybės dainų kūrėju V. Barausku (1934-01-28 – 2015-03-22), šiandien telieka džiaugtis, kad jo mums palikti spaudiniai, širdies posmai pratęsia ne tik jo, kūrėjo, amžių, tačiau padeda gyventi kiekvienam, dar reginčiam šio pasaulio erdvynus. Šia prasme ir visi Lietuvos poetai, literatai, žurnalistai yra vieni su kitais susiję taip meniškai tampriai, kaip Palangos samanėlės Naglio papėdėje. Manau, kad tris dešimtmečius „gandrinėdamas papalangiais“, jau įgijau teisę ir į šią tiesą.
Poetas V. Barauskas savo gyvenimą pratęsia ir šiuo testamentiniu eilėraščiu iš 2009 m. išėjusios knygos „Po keturių tylėjimų“.
„Laimės pasaga“
Meilė,
Dora,
Draugystė,
Ištikimybė
Nuoširdumas,
Atsidavimas,
Gailestingumas,
Atkaklumas,
Padorumas,
Švelnumas,
Stiprybė,
Išmintis,
Tiesa,
Drąsa –
Tai laimės pasaga,
Kurią kalu prie
Kiekvienų Lietuvos durų.
Na, o kuo gyvi šį rudenį mūsų, Palangos literatūrinės šeimos nariai?
Mes privalome „Rašto gyvenimais“ tęsti dvasinį Palangos metraštį, nes mus visąlaik stebi, skaito, kūryba domisi unikalusis literatų ugdytojas, Palangos miesto Garbės pilietis, Dzūkijos ambasadorius pajūryje, mokytojas Jonas Brindza. Ir ne tik jis! Ir vilniečiai. Ir… kretingiškiai.
Štai pačios tikriausios – šakninės palangiškės Stefos Večerskytės-Daukšienės eilėraštis:
„Žvejai moja jai – iki!“
Jūra pyksta, jūra šėlsta,
Jūra mėtos gintarais,
Bangos braunasi į krantą
Apgaulingai, taip piktai.
Laivas plūduriuoja jūroj,
O jame ir žvejai trys.
Vėjas drasko baltą burę –
Gal skandinti jų nedrįs...
Staiga vėjas vėl nutilo.
Bangos gulė pailsėt.
O žvejai pašiurpę tyli –
Nebereikia jiems drebėt.
Irias pamažu į krantą.
Nors sušlapę, bet gyvi.
Jūra laivo nebedrasko,
Žvejai moja jai – iki!
(Iš knygos „Pasaulis po langu“)
Aš vis dar prisimenu, kaip vaikiškai sąžiningai ir kruopščiai palangiškių literatų kūrybos sąvadą (ilgai lauktą!) sudarinėjo, redagavo, iliustravo ir 2013 metais išleido Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos kolektyvas. Ypač dėl rinkinuko „Takai per kopas“ stengėsi, už kiekvieną autorių „sirgo“ Aura Banevičienė, Bronislava Spevakovienė, Miglė Jonaitienė, Renata Stonkuvienė, literatus gražiai subūrusi žinoma kraštotyrininkė, ilgai ir šauniai vadovavusi Vaikų bilbiotekai anykštėnė Nijolė Bagdonienė. Viliamės, kad dar iki 2020 metų skaitysime naują Palangos bendraraščių rinktinę. Juk dar palangiškių kūrybos plėtrą ne tik finansiškai skatinusi išdidžioji, betgi nemeluotai intelektualioji Audra Lukauskytė nuolat primindavo, kad, tarsi gydomieji šaltiniai, Saulėn turi veržtis, žmones džiuginti ir „Palangos versmės“, ne Čerčilio princesių ar vaikus naktį iš miegų prikelianti triukšminga „monstrinė sintetika“. Palangai reikia kasmetinio ar net ketvirtinio dailininkų, fotomenininkų, prozos ir poezijos kūrėjų almanacho. Būtinai! Pridėčiau. Mums labai patinka Vaikų parkas, bet visus suvienytų ir „Palangos Vaikraštis“.
Neseniai regėtas meniškos sielos vyras ir fanatiškas Knygos brolis Vytautas Lukšas „Vyturyje“ pasidžiaugė, jog palangiškiai literatai aktyviai dalyvavo didokoje regioninėje menininkų šventėje Kretingoje, jog savo naują knygą pristatė A. Šerelis, jog jau greitai eilėraščių parinktine pagerbsime ir jautrios kūrėjos, buvusios Palangos miesto tarybos narės I. Beržienės atminimą.
Aš pacituočiau įsimintiną posmą iš literato, pedagogo V. Lukšo eilėraščio „Viliui Orvydui“:
Ateikite visi pas mano brolius akmenis –
Aš jums dovanosiu naują gyvenimo viltį.
Kalbėsiu apie tuos, kurie mane atsimena,
Kurie iš nuovargio ir skausmo gali pakilti.
Kam rūpi statyti kotedžus vos ne šventoriuose, o kas Meno kalba stato savųjų širdžių, švelnumo bažnyčias. Statykim. Kurkim. Ieškokim. Mylėkim. Kad ir Palangos nenusėstų dulkės ar agresyvusis pelėsis.
„Palanga ir jūra visada vilioja kuriančius žmones – čia jie randa dvasios ramybę, įkvėpimo šaltinį. Bangų ošimas nuolat primena Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Adomą Mickevičių, Maironį, Vincą Mykolaitį-Putiną, Salomėją Nėrį... Palangiškiai gi visais laikais apsupti gamtos grožio, tad mūzos aplanko ir juos... Mieste daug kūrybos dvasios paliestų žmonių.
Palanga išaugino ne vieną garsų menininką. Mūsų kraštiečių rašytojų Ramutės Skučaitės ir Rolando Rastausko kūryba įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija. Poetei Elenai Karnauskaitei įteikta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija. Mažam miestui tai labai daug, tuo didžiuojamės.
Mūsų pajūrio žmonės – kūrybingi. Leidybinės veiklos ištakos siekia 1938–1940 m., kai Palangos gimnazijos literatų būrelis, vadovaujamas mokytojos Emilijos Adiklienės, leido laikraštėlį „Birutės tėviškė“. 2000 m. išėjo Palangos 1-osios vidurinės mokyklos (dabar – Senoji gimnazija) 1961–1996 m. literatų (mokytojas J. Brindza) kūrybos almanachas. Atkūrus Nepriklausomybę, nemažai palangiškių išleido eilėraščių ar prozos rinkinius.
2013 m. pavasarį Palangos miesto savivaldybės viešoji biblioteka kreipėsi į gyventojus, siūlydama pateikti savo kūrybą rengiamam leidiniui. Paskelbti atrankos kriterijai: autoriai negali būti moksleiviai ir Rašytojų sąjungos nariai; teiktini grožinės literatūros tekstai.
Rinktinėje „Takai per kopas“ publikuokami 33 autorių darbai. Čia rikiuojasi žmonės, skirtingi amžiumi, patirtimi, pateiktų kūrinių žanrais, bet visus juos vienija kūrybos džiaugsmas, gėrio bei grožio pajautimas, meilė gamtai, žmogui ir savo miestui. Norėtųsi tikėti, kad jų išminti takeliai pasieks jūrą – visų Jūsų širdis.
„Leidybinė grupė dėkoja Palangos miesto savivaldybei už suteiktą galimybę išleisti knygą“, – skaitome 2013 metais išleistoje nė vieno (!) nesupeiktoje knygoje „Takai per kopas“. Lauktume... tęsinių. Sykiu raginame dažniau bendrauti ir sostinės, ir visų Lietuvos miestų „Poezijos laivo“ bendrakeleivius. Prie jūros ir jūroje vietos visiems užtektinai:
Skruzdė jūros neišgers.
Palanga svečių nebars.
O kad viskas būtų aišku –
Palangiškį džiugink LAIŠKU.