„O kur Palangoje galima gegužę rasti žibučių?“

Be abejonių, tokio pavadinimo, teksto kodu tapusio klausimo aš gyvas čia nesitikėjau, tačiau, ir netikėtai užkluptas, nesutrikau: „Pasižvalgykite atidžiau tarp berželių Liepų tako – Klaipėdos plento  57 sankirtoje ir tikrai surasite“, – atsakiau nemirksėdamas specialiai nulipusiai nuo dviračio moteriai prieparkyje, pakeliui į Migracijos tarnybą.

„Gerai, aš patikrinsiu“, – pakraipė ši galvą, „nevierna“, kaip visos moterys, kol neįtikina įvykęs faktas arba „galutinis rezultatas“.

Mes čia, Palangoj, viską turime. Palanga yra daugiasluoksnis Lietuvos pyragas, net tortas su „Paukščių pienu“, tik su viena sąlyga – apeinant kelių kilometrų spinduliu visus prekybos centrus, parduotuvikes ir kioskelius, kur prekiaujama bet kokia valiuta.

Palanga yra angeliška viliokė, pilna unikalių slėpinių, kurie, kaip pražystančioje moteryje, atsiskleidžia ilgai ir kantriai ieškant, smalsaujant, nenusimenant, neprarandant viltingo optimizmo – užtat paskui žmogaus Pažinimo aruodai prisipildo dangiškos, džiugios palaimos ir sielą sušildo gal net smagiau negu kūną, liepos mėnesio 18 dieną Baltijos jūra nuo Bergeno Norvegijoje ar Jungtinės Karalystės pasiekusi šiltoji golfo srovė. Štai tikrasis vasaros kurortinis sezonas, seniausių, „šakninių“ palangiškių liudijimais, yra liepos 18 – rugpjūčio 18-oji. Šventai. Taškas be kablelio. Iki švento Roko.

Visko negali sužinoti Palangoje vasarotojai ar laisvadienių svečiai.

O štai čia gyvenantys du-tris dešimtmečius, šventai tikiu, jau žinome, kur gali rudenėjant papliažiais nuo Gelbėjimo stoties iki Ošupio, kur gyvena p. Kopelmanas, surasti nuostabiausio, ypač svieste kepamų ir skanėstu virstančių rudmėsių.

Senbuviai makavykų, voveruškų prisigrybaujam ne tik Litovinos jūros slėniuose ties Nemirseta – Šaipiais ar Šventojoje, bet ir visai netoli „Markapių“, dabar vadinamo Naglio kalnu.

Gamta savo vaikams viską parodo. Antai palei Žiogupio gatvę „verdantį“ upeliuką, dabar paverstą melioracijos grioviu, vistiek uoliai daug metų „šefuoja“ darbštuoliai bebrai. Storiausius medžius užtvankoms „nukerta“ dantimis. Parodyčiau pergraužtą storiausią saldintą obelį. Išsyk užpernai rudenį pamačius pagailo. Tačiau paskui smigtelėjo mintis: „O gal ir bebrams, ne tik žmonėms, jų organizmui reikia vitaminais turtingų saldinių obuolių? Nepavydėkim. O kaip pasieksi, kaip nusiskinsi? Pasikviečia tėvas sūnų, abu per savaitę naktimis padirbėja, obelis – blinkt ant šono... su visais saldiniais obuoliais, – štai ir „bebrų vaišės“, senjorai. Taip ir žibučių pievutę atradau. Palangos miškeliuose jų sunkiai rasi. Kas kita – Kretingos, Skuodo giriose. Ten ir baravykų – šimtais. Pilnos bagažinės. Palangos priejūrių dirvožemiai – smėlynai ar pelkynėlių pelenai priaugina orchidėjų, bet žibutė čia reta viešnia.

Arčiau jūros, Birutės botanikos parke nesutiksi nė vienos „rimtos“ gyvatės. Ramiai! Angis čia nesirangys. Tik žaltys. Daug žalčių. Ypač ten, kur daug komposto. Ir tvenkiniukų zonose. Gyvatės nemėgsta smėlynų. O Palangos „gyvačių sostinė“ yra tolėliau už Vėjų – Smilgų gatvių esančiose, „Vandentiekio“ teritorinėse „džiunglėse“. Ten viename „kupste“ susivijusios, susimazgiusios šešios-aštuonios angys, tad patartina ant jų neužlipti, nesutrikdyti „dievų kirminėlių“ rimties, kam žmogui skausmingos problemos? Kita vertus vandentiekininkai visai nepageidauja savo siurblinių teritorijose pašalinių žmonių, todėl ir atsitvėrė – ramiau ir jiems, ir gyvatėms.

Sykį grybaujant seniau vos neužlipom ant tokio „gyvačių lizdo“, nesu tiek matęs niekur kitur. „Ten, už griovio artyn garažiukų, gal gyvena, ką žinai, ir pati tikriausia Palangos „gyvačių Karalienė“ su tarnais, kurių gal keli šimtai, – svarstė mano mielas ir gerbiamas bičiulis, buvęs kelmiškis Stasys Mickūnas. – Kita vertus, tai rodo ir miško ekologinę sveikatą. Jeigu miške tarp eglių, pušų, kadagių daug gyvačių, žalčių, voverikių, genių, driežų, vilkų, šernų, stirnų – tai miškas gyvena tikrą, sveiką savo amžių. Žalieji Palangos „plaučiai“ teikia „ekologinę pagalbą“ visiems gyventojams. Tik, kad tie gyventojai, žiūrėk, Gedimin, mašinomis į miškus plastmasines šiukšles verčia“. Daug „kiaulakių“ tarp žmonių, – apmaudavom abu su bičiuliu ir jo gera žmona pernai. Nesmagu, bet nuo savęs pridėčiau ir nemeluotą tiesą, kad joks gyvūnas, tik žmogus moka taip „apdergti“ gamtą, miškelius aplink Palangos kurortą, kad iš tokio „nevalos“ patirties pasisemti galėtų net garsieji „šikaliai“ – Juodkrantės kormoranai. Ką, aplink Palangą? Centre. Nugriovus koncertinę Vasaros estradą, aplink krūmuose patvoriais atsivėrė tokie šiukšlių kalnai, kad gėda būtų rodyti bet kuriam svečiui. Svetima gėda už visus šiukšlintojus, už tamsianosius „nevalas“.

...O žibutes ir šiemet rinkom su anūke ir žmona Palangos centre balandžio 2 dieną priešais būsimą autobusų stotį.