Nesuspėjusieji šeštadienį apsilankyti Birutės parke laukiami ir kitomis dienomis

Palangos Birutės parkas pirmąjį rudens šeštadienį vėl visus pakvietė pasivaikščioti vienoje iš gražiausių kurorto vietų bei susipažinti su dar viena, jau dvyliktąja, iki šiol nepasakota su Palanga susijusia istorija. Tiesa, šventę kiek sugadino vis nesiliovęs pliaupti lietus, tačiau didžiausi parko gerbėjai jo nepabūgo ir skėčiais nešini patraukė apžiūrėti parką papuošusių floristinių ekspozicijų. Renginių vyko ir Gintaro muziejuje, ten susirinko dar daugiau žmonių.

Visai Palangos istorijai
Birutės parko diena – tradicinis renginys, kasmet į parką sukviečiantis įvairaus amžiaus palangiškius bei kurorto svečius, šįkart buvo skirtas jubiliejiniams, 120-iesiems parko įkūrimo metams. Kiekvienais metais šios šventės tema parenkama vis kita. Ir kaskart, kaip pripažino renginio režisierė Aušra Latonienė, sumanyti temą yra labai sudėtinga, šiemet pasirinkta paminėti, jog parkas gyvuoja jau daugiau kaip šimtmetį ir sugrįžti į istoriją, kaip jis buvo kuriamas.
Palangos Birutės parkas kurtas trejus metus – žymus prancūzų architektas E. F. Andrė jį kurti pradėjo 1895-aisiais, baigė – 1898-aisiais. Tad šie treji metai tapo svarbūs ne tik parko, bet ir visos Palangos istorijai.
Ta proga parkas pasidabino originaliomis floristinėmis kompozicijomis, kurias sukūrė menininkai Gintautas Ačas bei Jūratė ir Česlovas Gudžiai. Vieną kompoziciją, atspindinčią 1967 m. parką nusiaubusį, apie pusantro tūkstančio medžių išvertusį uraganą, sukūrė jaunas palangiškis Gvidas Šedys. Jos skirtos parko kūrėjams – jį kūrusiam architektui, sumaniusiems jį įkurti grafams Tiškevičiams, parką prižiūrėjusiems ir prižiūrintiems darbuotojams.
Kaip pasakojo A. Latonienė, ieškant originalumo šiemetinei Birutės parko dienai, kartu su buvusiu ilgamečiu parko direktoriumi Antanu Sebecku bei dabartiniu vadovu Valdu Pakusu buvo kalbėta apie tai, kas parke yra svarbiausia, o svarbiausia čia yra augalai, paukščiai, daug skriaudos parkui pridarantys uraganai, be abejo – parko įkūrėjas Eduardas Fransua Andrė ir šeimininkų – grafų Tiškevičių – rūmai. Būtent šios mintys ir „sudėliojo“ šiemetinės Birutės parko dienos programą: pirmiausia lankytojai buvo pakviesti „pasisveikinti su laiku“ – grafų Tiškevičių rūmuose buvo demonstruojamas režisieriaus Sauliaus Bačiulio filmas „Sveikas, ponas Andrė“, muziejininkė Regina Makauskienė pristatė šį parko įkūrėją.

Parkas yra šedevras
Ekskursiją pristatant floristines ekspozicijas vedė buvęs ilgametis parko vadovas A. Sebeckas, floristinių kompozicijų autoriai ir renginio režisierė. Net ir lyjant ekskursija neprailgo, nes ekskursijos vedliai labai smagiai pasakojo istorinius momentus.
Kaip paaiškėjo, menininkų sukurtos 11 floristinių kompozicijų akcentavo tai, kas kuriant parką bei čia šeimininkaujant grafams Tiškevičiams, buvo svarbiausia: floristinės kompozicijos skirtos muzikai, paukščiams, architektui E. F. Andrė, gintarui (kadangi grafas Feliksas Tiškevičius kolekcionavo gintarą), parko darbuotojams bei dar keletas, kaip sakė autoriai, filosofams skirtų kompozicijų – kiekvienas sugalvos, ką mato.
Pirmoji kompozicija, prie kurios stabtelta, buvo skirta parko architektui E. F. Andrė – anturio žiedas. A. Latonienė papasakojo, jog architektas buvo keliautojas ir jis pamatė šios rūšies augalą ir jį parvežė iš Amerikos. Anturių rūšių yra labai daug, tačiau viena pavadinta „anthurium andraeanum“ būtent E. Andrė garbei.
Sukurtas po medžiu dienoraštis pagerbė parko kūrėjus, jo vadovus, kurie visi buvo miškininkai. „Buvęs parko direktorius Evaldas Navys yra pasakęs, kad parkas yra šedevras. Ir tai išties yra tiesa, parkas yra šventa vieta“, – atskleidė A. Latonienė. A. Sebeckas pratęsė grįžęs prie parko architekto E. Andrė. „Niekas kitas neturėjo tokio pojūčio parko kūrybai kaip E. Andrė. Jis kūrė parkus visame pasaulyje, pirmiausia, ką darydavo prieš imdamasis darbo, tai surengdavo ekspediciją, studijuodavo, kas auga gražaus, ką galima parke pritaikyti. Nors, pabrėžiu, pirmenybę teikdavo vietiniams augalams, su atvežtiniais tik kai kurias vietas papuošdavo“, – pasakojo A. Sebeckas.
Buvęs ilgametis parko vadovas sakė, kad ir grafai Tiškevičiai turėjo puikų pojūtį parkui kurti, mat kai kurie parkai, buvę miesto centre, nepasiteisino, jie tiesiog išnyko, jų vietą užėmė statybos, o štai Birutės parkas, buvęs atokiau nuo miesto, išliko ir iki šiol džiugina ir dar ilgai džiugins atvykusius miesto svečius ir palangiškius.

Paukščiams, muzikai ir vyraujančiai legendai
Kaip gi parkas be paukščių. Viena kompozicija skirta ir jiems. „Pajūryje nėra išskirtinių paukščių rūšių, tačiau žmonės – kaip ir tie paukščiai, parke nutūpdavo, daug gero palikdavo, juos pakeisdavo kiti. Labai daug gerų žmonių parke dirbo ir labai daug, kadangi vasaros sezono metu jų būdavo samdoma gerokai daugiau, tad jeigu pasižvalgytume po sąrašą, tai turbūt kiekvienas rastume ir giminių“, – pastebėjo A. Sebeckas, prisiminęs ir išskirtinės išvaizdos, didelį arklį Raudį, kuriuo darbininkai dirbdavo, kol technikos dar nebuvo, dabar žmonės jau ir dalgiu pasidarbuoti nebemokėtų. Ir apskritai, kaip pasvarstė parko žinovas, seniau žmonės daug ką padarydavo be jokios pagalbos, o ir tvenkiniai buvo iškasti, ir fontanai veikė, ir net ledainė, nors šaldytuvų anuomet nebuvo. Viskas buvo apgalvota.
Palangiškis G. Šedys sukūrė kompoziciją, skirtą uraganui, nusiaubusiam parką 1967 metais. „Vėjai parkui turi didelės įtakos, ne tik žvejams. Neaplenkia jie parko. O minėtais metais parką nusiaubė uraganas. Kelis tūkstančius medžių tuomet išlaužė. Dabar uraganai aplanko rečiau, bet jų būna. Bet parko darbuotojai tam ir yra, jie greit sutvarko visus padarinius, o atvykę kitą vasarą žmonės nelabai ir pastebi kažkokius pokyčius“, – teigė ekskursijos vedlys.
Ilgametis parko vadovas papasakojo, jog sovietmečiu buvo be galo daug ekskursijų, per dieną praeidavo po 120 grupių. „Tam, kad žmonėms būtų įdomiau, buvo sukurta tokia legenda, neva grafai Tiškevičiai važiavo karieta su architektu, bet vienoje vietoje įklimpo, ratai sulūžo ir nusprendė toje vietoje kasti tvenkinį. Kiti pasakojo, jog į smėlį įklimpo. Bet iš architekto dienoraščio paaiškėjo, jog nebuvo jokios karietos. Maždaug toje vietoje, kur yra senasis tvenkinys, buvo tiesiog pelkė, sumanyta tvenkinį kasti ne dėl to, o apgalvojus viską“, – atskleidė efektingas pasakotojas, sustojęs prie floristinės kompozicijos, vaizduojančios karietą.
Neįsivaizduojamas parkas ir be muzikos. „Vos tik grafai Tiškevičiai pasistatė rūmus, jie ėmė kviesti vasaromis orkestrus, vienas iš orkestrų buvo Plungės Mykolo Oginskio orkestras. Paskui prasidėjo pučiamųjų muzikos instrumentų tradicija, atsirado ir Palangos orkestras, išplėtota Sauliaus Sondeckio inicijuota idėja „Nakties serenados“, – akcentavo keletą detalių A. Latonienė, stabtelėjus prie dar vienos kompozicijos, skirtos muzikai.
Po ekskursijos ir vėl visus pakvietė grafų Tiškevičių rūmai. „Viešnagė parko įkūrėjų namuose“ – tokiu pavadinimu intrigavo ši šventės dalis. Apsilankiusieji grafų Tiškevičių rūmuose galėjo ne tik pasigrožėti pirmajame rūmų aukšte įrengta grafų gyvenimo ekspozicija, bet ir netikėtai sutikti pačius rūmų šeimininkus.
Nesuspėjusieji šeštadienį apsilankyti Birutės parke laukiami ir kitomis dienomis – šios šventės nuotaika čia dar ilgai plevens, kadangi Birutės parko dienai skirtos floristinės kompozicijos šią vieną iš gražiausių Palangos vietų puoš dar keletą savaičių.