Vytautas Kusas: „Grįžtu į ateitį“

Vasaros karštyje V.Kuso galerija – studija viename iš Palangos miegamųjų kvartalų, skendi žalumoje. Pasitikęs mane prie savo studijos durų palangiškis menininkas džiaugiasi, jog neseniai prie jo studijos komunalininkai suolelį pastatė. Dabar ant jo  pailsėti atsisėda gražiausios Palangos moterys.

Įėjusi į studiją pamatau ant sienos kabančius Vytauto nutapytus mamos portretus. Jie ypatingi. Mamos skvarbus žvilgsnis tartum pervertų kiaurai. Tad nuoširdžiai jam sakau: „Vytautai, tavo mamos akys saugo tave“.

Kad labai daug neklausinėčiau, dailininkas tekšteli į mano užrašų knygutę spaudą. Ant jo užrašyta: „Mama mane pagimdė ne tam, kad parazituočiau, o tam , kad nebūtų gėda mirti“.

Pagrindinis žodis – dirbk

Žinojau, jog ilgai netrukus V.Kusas švęs savo 75 –erių metų sukaktį. Anot jo, jis šios datos nesureikšmina: „Čia tik kūryba iš savęs sunkti...”

Menininkui nėra laiko apie tai galvoti, nes jis stačia galva pasinėręs į darbą.  Vytautas rodo man priešais jo akis kabantį kalendorių, kuris visas nužymėtas rutuliukų rutuliukais. 

„Tai – mano persekiotojas”,– šypsosi. Jis negalintis jo pavesti. Ir tai akivaizdu.  

 V. Kusas yra surengęs virš 300 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Šiuo metu menininko darbai eksponuojami Palangos miesto savivaldybės foje  –  770 miniatiūrų Palangai, dalis darbų eksponuojami Kaune iš parodos ciklo – 1000 viename, apie 20 darbų Danijoje, kelios ekspozicijos Renavos dvare. Savo tryliktą poezijos knygą poetas suspės suredaguoti ir išleisti iki savo gimtadienio. Ji turi ir pavadinimą – „Grįžtu į ateitį“. Sakau, jog ir straipsnio pavadinimui tiktų šie žodžiai. Vytautas pritariamai linkteli galva, nes , anot menininko, jo knygų bei  parodų ciklas – 2024 –  bus apjungtas tokiu pat  bendru pavadinimu.

Mudu abu beveik bendraamžiai , nors Vytautas buvo mano mokytojas Palangos Senojoje gimnazijoje. Naudodamasi šia privilegija, mokytojo klausiu,  ar ne laikas būtų sustoti ir pasimėgauti tuo, ką jau gyvenime yra sukūręs, akivaizdu – ne jaunėjam, akys nuo tokio kruopštaus darbo taip pat  pavargta?

„Kartais energijos turiu tiek daug, kad galėtų stabdžiai įsijungti“, – juokiasi, bet čia pat susimąstęs priduria: „Vis tiek visko nesuspėsiu padaryti, tačiau matau prieš akis savo persekiotoją. Jis man kas rytą atėjus į studiją primena – dirbk“.

Aukštyn kojom

Netoli menininko studijos yra „Liepos” kavinė  –  galerija (tiek daug metų gyvuojanti vienintelė kavinė –  galerija mieste),  kur žmonės gali susipažinti su menininkų kūryba. Su šios kavinės savininkais Vytautą sieja nuoširdi draugystė.

Man pačiai neseniai teko matyti V. Kuso darbų parodą šioje kavinėje. Žiūrint ekspoziciją, mano žvilgsnį patraukė vienas paveikslas, kuriame namas, apverstas aukštyn kojomis. Paveikslo autoriaus klausiu, ar namą atgal apversti galima? Į tai Vytautas man atrėžia: „Tu pati esi aukštyn kojomis”. Neprieštarauju, žinau  jo šmaikštų charakterio bruožą.  Lyg pasiteisindamas, jis man paaiškina , jog tai jam gaunasi natūraliai. Tačiau į studiją – galeriją ir Šunų muziejų atėjusiųjų jis visada atsiklausia – ar galintis pašmaikštauti, o jei žmonės, ypač vaikai,  išeina linksmi, – didžiulis džiaugsmas ir jam. Todėl  nieko nelaukęs, Vytautas  vedasi mane į studijos patalpą, kurioje sudėti menininko darbai, ir, ištraukęs vieną jų, rodo kokiu principu jis nutapytas. Paveikslą galima pasukti į visas keturias puses, ir  vaizdas pasikeičia. Garsiai samprotauju: kas čia galėtų būti, čia toks žaidimas, o gal menininko vaizduotės žaismas? Vytautas tyli, palieka tai spręsti man pačiai. Viena aišku, jog šie paveikslai kaboję „Liepoje” išties įdomūs, o šis menininko kūrybos ciklas , kaip gausiausias, yra užregistruotas agentūroje „Faktum”.

Taigi, šis „įdomumas” yra įvardintas diplomais, kurie, tarsi kareivėliai  vienas po kito tvarkingai įrėminti kabo prie įėjimo į studiją durų. Menininkas jų nesureikšmina, tačiau agentūra „Factum” prie Lietuvos Kultūros fondo yra užregistravusi dvidešimt šešis Vytautui Kusui priklausančius diplomas.

Diplomai diplomais,  tačiau yra gyvenime tokių momentų, kurių užpildyti niekas negali. Tai – praradimo jausmas. Jam skauda... Ir jis sako: „Buvome mes keturi broliai – trys protingi, o vienas dailininkas ir poetas – tad likau kol kas aš vienas...Trys išėjo.“

„Pasigaminau urną”

Vytautas mirties nebijo, yra net sau urną pasigaminęs, todėl mirtį priima realiai jos nesureikšminęs. „Juk visi išeisime, pažiūrėk , kiek kauburėlių kasdien iškyla”, – sako jis. Kadangi Vytautas apie tai kalba be užuolankų, tad ir aš drąsiai  jo klausiu:

– Ką pasakytum sau paskutinę savo gyvenimo dieną? Ką tau reiškia žodžiai: meilė,  draugystė, tiesos sakymas, išdavystė?

– Rupūs miltai, galėjo padaryti ir daugiau... 

Meilė – tik mamos. Melagyste nesivadovauju. Buvau mokytojas, ir jei vaikai (buvę mokiniai) sveikinasi, vadinasi nebuvau visiškas gyvulys. Kartais galiu nebematyti, nebeprisiminti, todėl palangiškiai tegu neįsižeidžia, jei aš ko nebepastebiu. 

Na, o išdavystė yra išdavystė. Tas, kas kala vinį į mano karstą – bukas, nes nesuvokia, jog kala savo tėvams vinį.

Vytautas juokiasi, jog patarlė „Neturėk šimtą eurų, o turėk šimtą draugų” jo gyvenime pasitvirtino šimtu procentu. Anot jo, „tik paprašyk”. Kartais patys įkišę galvą pro studijos duris pasiteirauja, ar nereikia ko padėti. Bet yra draugų, kurie „pasimauna ant dviveidžių gražbylybių”.

„Esu jų mokytojas”

Sakoma, jog žmogus turėtų gyventi šiandien, nes praeities nebėra, o rytdiena dar neatėjusi. Vytautas nesutinka. Pasak jo, praeitis yra,   o rytdienoje jis mato žmones, kurie visai netikėtai (o gal ne?) atėjo į jo gyvenimą. Šiandien menininkas yra labai patenkintas, kad „išstūmė iš kasdienybės”  garbaus amžiaus sulaukusias moteris, kurios išdrįso savo kūrybą  parodyti žmonėms, surengdamos savo kūrybos parodas. 

Vytautas dėkingas Arnoldui Ulbiui ir Linai Ulbienei, kurie savo sodyboje  (Klaipėdos rajono Pozingių kaime) suorganizavo kelis planerus, po jų pradėjo kurti Jovita, Edita, Lina.

 Savo mokine V.Kusas laiko Jovitą Eidintienę, gyvenančia Klaipėdos rajone Piežaičiuose.  Ji – ūkininkė, 50 metų visai nepiešė. Jiedu susipažino, kai Jovitai  buvo 70 metų. Per nepilnus 5 metus moteris surengė septynias autorines parodas ir dalyvavo keliose bendraautorinėse parodose. Vienoje iš savo parodų ponia Jovita nuoširdžiai savo mokytojui prisipažino: „Kur tu buvai prieš dešimt metų?” 

Savo mokine menininkas laiko ir Editą Šakalienę. Ji  – klaipėdietė. Ši moteris per nepilnus 3 metus surengė taip pat apie septynias parodas. 

Nijolė Jakštaitė Strupkienė – klasiokė. Ši palangiškė, Vytauto paskatinta,  jau nuo 2023 metų surengė eilę parodų.  

Vieną dieną į menininko studiją atėjo  Rima Raičiūnienė. Ji – šiaulietė. Pasak V.Kuso, judviejų pažintis truko ne daugiau kaip dešimt valandų, o rezultatas matosi  kaip ant delno. Šiandien ponios Rimos darbai  „Link savęs” eksponuojami miniatiūrų mini galerijoje Palangoje, o apjungus menininkę kartu su jos dukra Rasa Sad, gyvenančia Osle (Norvegija), judviejų kūryba „Mudvi Abidvi” meno mylėtojai gali pasižiūrėti kavinėje –  galerijoje „Liepa”.

„Žmonių kuklumas ne visada yra gerai. Tuo labiau, jei  žmogus iš tiesų turi talentą , jo nereikia slėpti. Ir visai nesvarbu kiek tau metų, ir ką kaimynai pasakys”, – įsitikinęs žmogus, kuriam kūryba  seniai yra tapusi kasdiene duona. 

„Įjunkit pozityvą”

Mudu abu seni palangiškiai, tad ir pajuokauti turime teisę.  Tad bandau ir aš pašmaikštauti: 

– Vytautai, tavo šypsena labai holivudiška, niekada nesu mačiusi tavęs susiraukusio.

– Kitaip neišeina, aš taip pripratęs. Nesinešioju užantyje akmens.

„Įjunkit vienas kitam pozityvą, meskit tą arongantiškumą , buką išdidumą”,– pataria palangiškis menininkas.

O kad patvirtintų ką tik išsakytas mintis, Vytautas, šelmiškai nusišypsojęs, ištraukia iš užstalės ritinį, ant kurio užrašyti metai – 2021. Išvyniojęs į ištisinę juostą susuktas ir suklijuotas laikraščių iškarpas , tarsi manęs klausia: „Na, kurį pasirinksi ?“ Tai – anekdotai, kuriuos jis žeria meistriškai netgi ir sunkiausiais savo gyvenimo momentais ( ant operacinio stalo).

Išeinant menininkas man dar skuba parodyti mamos portretą, kurio aš  nebuvau mačiusi. Dažnai jis prašo Jos patarimo, pagalbos (ir tai ateina), rodo mažiausią namą, kurį „pastatė“ pagal to namo konkrečius brėžinius (M 1: 1000), mažiausią kirvį, plaktuką  ir kt. Visko nepapasakosi, visa tai reikia pamatyti.

Atskiroje spintoje puikuojasi Vytauto unikali raižinių kolekcija. Menininkas rodo man kiaušinį, kurio viduje auksu apvestas švyti anūkėlio veidas. Kiaušinio viršuje – senelio rankomis patupdytas Angelas. Ir ką čia jau daugiau bepridursi...

Na, o mudu vienas kitam palinkėję stiprybės, išsiskyrėme. Palangiškis menininkas Vytautas Kusas, ranka braukdamas plaukus (hemingvėjiška šukuosena) baigia redaguoti savo tryliktą poezijos knygą, lieka ištikimas savo persekiotojui – darbui, o vasaros pabaigoje švęs savo Gimtadienį. Nuoširdžiai aš jam to ir palinkėsiu.

Su Gimtadieniu, Mokytojau!

Irena Valužė