Taiklus ne tik D. Žuolio dvivamzdis, bet ir plunksna

 Penktadienio pavakare gėlėmis nešinų palangiškių ir ne tik palangiškių sausakimšoje miesto viešosios bibliotekos salėje skambėjo pirmąkart ten girdėtas instrumentas – medžioklės ragas. Jo garsais Palangos medžiotojų klubo vėliava papuoštoje salėje prie kaleidoskopu besisukančių įvairiausius medžioklių ir ne tik jų epizodus iliustruojančių nuotraukų savo knygos „Su dvivamzdžiu ir plunksna“ pristatymą pradėjo ketvirtą dešimtį metų medžiojantis Donatas Žuolys.

Pirmoji knyga

„Štai taip, tokio signalo vedami, mes šeštadienių rytais susirenkame į medžioklę. Susirinkę pasirašome medžioklės lapą ir įsipareigojame laikytis medžioklės taisyklių ir etikos, įsipareigojame gerbti kito nuomonę, bet ir savąją turėti“, – prabilo knygos autorius.

Salėje skambėjo ir kitos rago grojamos melodijos, kviečiančios medžiotojus išsirikiuoti, kviečiančios paskirti tos dienos medžioklės vadovą bei jį pagerbiančios bei duodančios ženklą prisiminti pagrindines medžioklės taisykles: medžioti saugiai, visada matyti taikinį, tai, kas šalia jo, bei jausti, kas už jo. Ir – signalas pradėti medžioklę.

Po aplodismentais sutiktos išties neįprastos įžangos, žodį perėmė Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys, priminęs, kad D. Žuolys rašyti apie medžioklę pradėjo nuo 2007-ųjų metų, o savo straipsnius yra publikavęs leidiniuose „Medžiotojas ir medžioklė“, „Medžiotojas ir meškeriotojas“, „Amerikos lietuvis“, „Čikagos aidas“, „Palangos tiltas“, „Švyturys“, „Pajūrio naujienos“.

„Rašau, bet rašytoju tikrai nesijaučiu. Knyga – pirmoji, o pirmas vabalas, kaip žinia, tai dar ne pavasaris“, – pajuokavo D. Žuolys, prisipažinęs, jog yra maloniai nustebintas, kad tiek daug žmonių susirinko į jo knygos pristatymą.

„Patikėkit, tokią gausią auditoriją surinkti tikrai sunku. Bet kas neateis, kai į jį atstatytas dvivamzdis“, – replikavo K. Rudys.

Tokia smagi, humoru trykštanti, gausiais ir įdomiais pasakojimais, papuoštais Anelės Mažeivaitės skaitomomis knygos „Su dvivamzdžiu ir plunksna“ ištraukomis bei Palangos orkestro diksilendo, beje, pakviesto neatsitiktinai – D. Žuolys yra keletą metų orkestre grojęs saksofonu, – atliekamomis melodijomis nuotaika vyravo viso knygos pristatymo metu.

Nuo legendų iki tradicijų

Pasak K. Rudžio, ne primą dešimtmetį bendraujančio su D. Žuoliu, nors bendrauta ir buvo, direktorius nežinojęs, jog knygos autorius – ne tik rimtas medžiotojas, bet ir rimtas rašytojas. Puikus ir taiklus esąs pats knygos pavadinimas, puikus ir pats gausiai iliustruotas leidinys. Puikūs ir jon sudėti straipsniai.

„Rengdamasis knygos pristatymui, peržiūrėjau, kas pas mus yra parašyta apie medžioklę. Radau arba žinynus, arba žodynus, iš kurių galima sužinoti, kas yra šovinys, kas yra gilzė, kaip medžioti antis ir kitus paukščius ar žvėris. Visa tai – sausi dalykai. O šion knygon įdėta daug širdies, sudėta daug patirties. Čia – ne tik šautuvai ir žvėrys, bet draugai, bičiuliai. Kai skaitysite knygą, atkreipkite dėmesį, kaip, iš kokių pozicijų perteikiamas požiūris į medžioklę: čia ne tik įspūdžiai iš įvairių Lietuvos vietų bei užjūrio, bet ir legendos, ir meno kūriniai, susiję su medžiokle“, – dėstė K. Rudys.

Nuo legendų ir pradėtas pokalbis apie knygą, kurią sudaro keturi skyriai, skirti medžioklės tradicijoms, aktualioms medžiotojų klubų organizacinės veiklos temoms, pačioms medžioklėms Lietuvoje ir toli už jos ribų, net už vandenyno. Papasakota apie medžiotojų ir medžioklės globėją šventąjį Hubertą ir priminta legenda apie jį. Prisimintas Šiaurės Amerikos indėnų požiūris į pačią medžioklę ir medžioklės tradicijos. D. Žuolys dalijosi įspūdžiais apie medžiokles Šiaurės Amerikoje. Pereita prie tradicijų Lietuvoje: kaip pagerbiamas sumedžiotas žvėris bei jį sumedžiojusysis: užkuriamas laužas, skamba medžioklės ragas, taikliajam medžiotojui už skrybėlės raiščio užkišama eglės šakelė, skamba medžiotojų maršas – kaip juokavo D. Žuolys, himno medžiotojai dar neturi, bet viliasi turėti.

Taiklus „šūvis“

Kad medžiotojai gali turėti savo himną patvirtino ir D. Žuolį sveikinę kolegos – beveik nuo pirmųjų medžioklės dienų kartu esantis Romas Kublius bei Palangos medžiotojų klubo prezidentas Sigitas Tiškus, dėkoję knygos autoriui ne tik už leidinį, bet ir už sukurtas ir toliau kuriamas klubo tradicijas bei papasakoję ne vieną smagią istoriją, kurią teko kartu išgyventi.

Sveikino D. Žuolį ir draugijos Lietuvai pagražinti Palangos skyriaus pirmininkė Nijolė Steponavičiūtė, ir knygą išleidusios spaustuvės „Druka“ atstovai, ir dar daug autoriaus bičiulių, didžioji dalis jų knygą jau perskaitę – išsirikiavo visa eilė gėlėmis nešinų palangiškių. Visus sujaudino vienos iš kalbėjusiųjų pasakyti žodžiai, jog perskaičius „Su dvivamzdžiu ir plunksna“ iš pagrindų pasikeitė jos požiūris ir į medžiotojus, ir į medžioklę.

„Vienas iš mano tikslų ir buvo reabilituoti medžiotojus, o tai dabar dažnai jie pristatomi kaip gamtos niokotojai ir vos ne žudikai. Taip, mes nužudome. Bet juk ir ūkininkai žudo savo užaugintus gyvulius. Tačiau visų pirma medžiotojai yra gamtosaugininkai. Kalbant apie tuos pačius šernus – juk mes juos ir auginame, šeriame. Ir šernių nešaudome, o jei netyčia nušauname – mokame baudas. Tad nuo ūkininkų, galima sakyti, mes skiriamės tik tuo, kad jie augina gyvulius tvartuose, o mes – miške“, – sakė D. Žuolys.

Aplodismentai palydėjo bibliotekos direktorės pavaduotojas Auros Banevičienės žodžius: „Sveikinu Donatą su taikliu šūviu – pirmąja knyga“. O K. Rudžio žodžiai: „Donatai, jei gali – rašyk, jei negali – vis tiek rašyk“ – tapo viso vėliau vykusio vakaro leitmotyvu, kurio metu D. Žuoliui buvo linkėta išleisti dar ne vieną knygą.