Nemokamos prevencinės programos: kodėl siūloma prekė „pigi“?

Vilniaus miesto tarybos narys, medicinos mokslų daktaras, profesorius Saulius Čaplinskas

Lietuvoje valstybės lėšomis finansuojamos penkios ligų prevencijos ir ankstyvosios diagnostikos programos. Šiemet joms skirta daugiau nei 46 mln. eurų, tačiau net keturi iš dešimties gyventojų šiomis programomis nesinaudoja. Tad kyla klausimas: kodėl?

 Ankstyvas navikų išaiškinimo poreikis

Visos profilaktinės patikros programos yra skirtos ankstyvam ligų diagnozavimui kad užkirsti kelią jų progresavimui. Iš penkių programų keturios (prostatos, krūties, gimdos kaklelio bei storosios žarnos vėžio) nukreiptos  ankstyvam onkologinių ligų, o dar svarbiau – ikinavikinių būklių – išaiškinimui. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, vienas iš trijų Europos gyventojų per savo gyvenimą susirgs vėžiu. Eilę metų Lietuvoje piktybiniai navikai yra antra dažniausia mirties priežastis: pernai, lyginant su užpernai, mirčių dėl piktybinių navikų padaugėjo – nuo 18,4 proc. (2022) iki 21 proc. (2023) nuo visų mirčių. Be to, bendras mirtingumas nuo vėžio Lietuvoje yra didesnis už Europos Sąjungos (ES) vidurkį ir tai kelia susirūpinimą. Valstybės mastu ankstyvas onkologinių ligų išaiškinimas leidžia išsaugoti gyvybes, sumažinti sergamumą ir mirtingumą. 

Labai didelį neigiamą poveikį gyventojų galimybėms pasinaudoti vėžio patikros programomis padarė koronoviruso pandemija (2020-21), dėl kurios ribojimų (dažnai perteklinių) žmonės negalėjo pasiekti gydymo įstaigų. Pavyzdžiui, pandemijos laikotarpiu dalyvavimas gimdos kaklelio ir krūties vėžio prevencijos programose sumažėjo ketvirtadaliu, o prostatos –  per pusę. Nepaisant per pastaruosius du dešimtmečius pasiektos pažangos, penkerių metų išgyvenamumas po vėžio diagnozės Lietuvoje išlieka mažesnis nei ES vidurkis. Pavyzdžiui, susirgus krūties vėžiu, Lietuvoje penkerių metų išgyvenamumas siekia 74 proc. (trys ketvirtadaliai moterų išgyvena), o ES vidurkis didesnis –  82 proc. Viena iš mažesnio išgyvenamumo priežasčių –  moterys Lietuvoje kreipiasi pavėluotai, kai liga yra pažengusiose stadijose ir tuomet tikimybė išgyventi mažiau optimistinė.

Medikų pareiga informuoti ir priminti, o žmonių –  reaguoti ir dalyvauti

Visose prevencinėse programose pirminės grandies medikai turi pareigą informuoti ir priminti pacientui apie jam priklausančią nemokamą sveikatos patikrą pagal prevencinę programą. Visgi, net ir tada, kai informacija pateikiama, žmonės vis tiek ne visada ateina į patikrą. Pavyzdžiui, 2023 metais Vilniuje krūties vėžio patikroje (atliko mamogramas) tik šiek tiek daugiau kaip pusė (57 proc.) tikslinės grupės moterų, nors informacija pasiekė 65 proc. Gilinantis į situaciją, paaiškėjo ir objektyvios priežastys: mažiau moterų pasitikrina tose Vilniaus sveikatos įstaigose, kurios neturi mamografų. Tada moterims išrašomi siuntimai į kitas įstaigas, tačiau jais dažnai nepasinaudojama, nes reikia ieškoti kitos įstaigos, laisvo gydytojo laiko, atvykti vėl ir pan.  Vadinasi, patikros paslauga tampa apsunkinta ir galiausiai nepriimtina. Visgi, Vilniuje, palyginus su visa Lietuva, moterų dėl krūties vėžio pasitikrina dvigubai daugiau. Tuo tarpu šalies mastu patikroje dėl krūties vėžio pernai (2023) sudalyvavo tik šiek tiek daugiau nei ketvirtadalis (26,3 proc.) visų tikslinės grupės moterų. Tai labai žema aprėptis, kuri reikalauja neatidėliotinų proceso intervencijų. Palyginimui noriu pažymėti, kad JAV atliekamos mamogramos dėl krūties vėžio apie 70 - 80 proc. tikslinės grupės moterų, Švedijoje –  80 - 85 proc., Estijoje –  apie 70 proc., Lenkijoje –  45 - 50 proc., Latvijoje – 60 - 65 proc.

Iš prevencinės pusės, nemalonu pažymėti, kad gimdos kaklelio vėžio prevencinėje programoje Lietuvos mastu pernai sudalyvavo itin mažai moterų –  tik 19 proc. visų tikslinės grupės dailiosios lyties atstovių. Be to, tiek gimdos kaklelio, tiek krūties vėžio prevencijos programose pernai sudalyvavo mažiau moterų nei užpernai. Tai bloga tendencija. Pavyzdžiui, Švedijoje dėl gimdos kaklelio vėžio pasitikrina keturis kartus daugiau (85 proc.) tikslinės grupės moterų nei Lietuvoje. 

Storosios žarnos vėžys yra viena iš dažniausių vėžio formų Lietuvoje, tačiau dėl nespecifinių simptomų jis neretai nustatomas vėlyvose stadijose. 2023 m. storosios žarnos vėžio prevencijoje dalyvavo tik 27,4 proc. tikslinės grupės, o prostatos vėžio – 25,4 proc. Tokie skaičiai rodo rimtas problemas užtikrinant prevencijos efektyvumą ir atsainų požiūrį į visuomenės sveikatą. 

Kodėl žmonės nesinaudoja prevencinėmis programomis?

Prieinami duomenys rodo, kad priežasčių, kodėl nesinaudojama prevencinėmis programomis yra įvairių. Dažnai gyventojams trūksta informacijos, žmonės nėra pakankamai informuoti apie prevencinių patikrų svarbą ir galimybes. Jie iš viso gali nežinoti apie egzistuojančias nemokamas programas arba apie tai, kokie nemokami tyrimai jiems galėtų būti naudingi ir kodėl. 

Kaip žinia, visų prevencinių programų pirmas žingsnis –  šeimos gydytojas. Jis pagal programą atlieka atitinkamus tyrimus, o esant reikalui, siunčia tolesnėms –  išplėstinėms –  sveikatos patikroms pas gydytojus specialistus. Visgi, reikia pripažinti, kad šeimos gydytojai Lietuvoje turi per didelius krūvius ir ne visuomet jiems lieka laiko su žmogumi išsamiai pakalbėti apie prevencinių programų naudą. Kitų šalių pavyzdžiu, prevencinius, motyvacinius pokalbius veiksmingai galėtų vykdyti slaugytojos.

Antra priežasčių grupė –  laiko trūkumas. Užimtas gyvenimo būdas dažnai trukdo žmonėms rasti laiko sveikatos patikroms. Darbas, šeimos įsipareigojimai ir kitos kasdienės veiklos gali tapti prioritetu prieš sveikatą. Laiką sutaupyti galima atsisakius perteklinių šeimos gydytojų siuntimų. Sukūrus vieningą prevencinių programų informacinę sistemą, nereikėtų siuntimų, nes sistema turėtų reikiamus gyventojų duomenis ir pati automatiškai generuotų sąrašus, ką reikia kviesti į profilaktinę sveikatos patikrą pagal atitinkamą programą. 

Automatiškai pati ir pakviestų gyventojui priimtinomis komunikacijos priemonėmis (pvz., SMS žinute, el. laišku). Tokius patobulinimus reiktų plačiai diegti krūties, gimdos kaklelio vėžio profilaktinėse programose. JAV ir daugelyje vakarų Europos šalių tokie dalykai jau vyksta. Gaila, bet Lietuvoje labai atsiliekama.

Būtina pažymėti, jog praktikoje pasitaiko atvejų, kai dalis žmonių turi klaidingus įsitikinimus, kad kreiptis į medikus reikia tik tada, kai yra kažkokie simptomai. Tačiau mokslas sako, kad prevencinės patikros programos yra skirtos praktiškai sveikiems žmonėms, dažniausiai neturintiems nusiskundimų. Tai profilaktika, kuri leidžia išsiaiškinti ikinavikines būkles ar esamus sveikatos rizikos veiksnius ir taip laiku skirti efektyvų gydymą, imtis rizikos veiksnių korekcijos bei taip sustabdyti ligos progresavimą ir išsaugoti sveikatą ar net gyvybę. 

Dar viena grupė priežasčių yra susijusi su baime ir nerimu. Kai kurie žmonės bijo sužinoti, kad serga rimta liga, todėl vengia patikrų. Kiti bijo medicininių procedūrų arba jaučia nerimą dėl galimų rezultatų. Tai gali būti susiję su kultūriniais įsitikinimais arba bloga patirtimi praeityje. Mažinti baimę padeda tinkamas gyventojų informavimas prieš atliekant tyrimus. Moksliškai įrodyta, kad baimes sumažina dauguma informavimo intervencijų (nuo lankstinukų iki video nuorodų apie programose taikomas procedūras). Svarbiausia, kad išsamiai būtų paaiškinta, kas bus daroma ir kaip.   

Sprendimai: geresnis informavimas ir prieinamumas

Apie profilaktinių patikrų naudą žmonėms reikia aiškinti nuolatos, nuosekliai ir suprantamai. Būtent to dabar Lietuvoje pasigendama. Moksliniai tyrimai rodo, kad veiksmingai žmonių sveikatos raštingumą ir įsitraukimą didina ne tik medikų priminimai, bet ir centralizuotos informacinės kampanijos apie profilaktinių patikrų naudą sveikatos išsaugojimui. Pavyzdžiui, internetinės reklamos apie prevencines programas padidina žmonių dalyvavimą jose nuo 5 iki 10 proc. Tuo tarpu vienu metu derinant kelias gyventojų švietimo intervencijas (telefoninius priminimus, kvietimus, socialinę reklamą ir kt.) gyventojų įsitraukimą galima padidinti net trečdaliu. Lietuvoje gyventojų informavimui būtina intensyviau išnaudoti savivaldybėse esančių visuomenės sveikatos biurų potencialą. Visgi, turiu pagrindo konstatuoti, kad tokio kompleksinio veikimo dėl žmonių sveikatos raštingumo iki šiol Lietuvoje nepakanka. Labai silpna visuomenės sveikatos departamento lyderystė. Tiksliau jos visai nėra. Tai būtina keisti.

Galiausiai, medicininių paslaugų prieinamumo problemos. Kiekvienas žinome, kad problema numeris vienas Lietuvos sveikatos sistemoje – eilės pas gydytojus. Iš tiesų, atokesniuose Lietuvos regionuose labai trūksta gydytojų specialistų, todėl žmonėms gyvenantiems atokiau nuo didžiųjų miestų sunku gauti „talonėlį“ pas specialistą, net ir tada, kai yra šeimos gydytojo siuntimas. Kitų šalių patirtis rodo, kad gerų rezultatų duoda gydytojų pritraukimo į regionus papildomo skatinimo programos bei mobilių patikros paslaugų plėtojimas atokesnėse vietovėse.

Apibendrinant, mažas dalyvavimas prevencinėse programose Lietuvoje yra ne tik sveikatos paslaugų prieinamumo problema, bet ir nepakankamo gyventojų informuotumo ir motyvavimo rezultatas. Todėl tenka kelti klausimą: ar prastai pateikta, net ir „nemokama“ prekė gali būti patraukli?