Lik sveika, gintarine vasara!

Palangos tiltas, 2024-08-30
Peržiūrėta
572
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Nušuoliavo gintarinė vasara, užversdama kalendoriuje paskutinius lapus. Džiugu, kad vasaros mėnesiai buvo šilti ir saulėti, derlingi ir svetingi, sukvietę į kurortą tūkstantines poilsiautojų minias. 

Gelstantys medžių lapai ir į svetimus kraštus išskrendantys paukščiai primena, kad į duris jau beldžiasi auksinis ruduo, kuris atveš didelį vasaros kraitį, suskaičiuos atliktus darbus, užaugintas gėrybes. Metų pusmetis buvo derlingas ir literatų klubo „Takai per kopas“ kūrėjams. Savo poezijos knygas išleido ir pristatė visuomenei literatai Vaiva Milončiūtė, Agnė Dragūnaitė, Anelė Emilija Mažeivaitė, Albinas Antanas Kazlauskas ir Jonas Pivoris.

Tad šios gintarinės ir derlingos vasaros atsisveikinimui skiriame keliolika klubo literatų kūrinėlių.


                                                PALANGA

                                                Dangus virš jūros mėlynuoja,
                                              Krantan vis ritasi banga,
                                              Į saulę stiebiasi guboja,
                                              Už jų triukšminga Palanga.

                                              Tenai ne vienas rado vietą
                                              Tarp ieškančių prasmės žmonių.
                                              Ten buvo daug darbų pradėta,
                                              Sunkių, bet nuostabiai gražių.

                                              O kartais nesėkmės lydėjo -
                                              Reikėjo viską čia iškęst,
                                              Kol miestas mūsų išgražėjo -
                                              Dabar tuos darbus reikia tęst.

                                              Kas netikėtai čia užklysta, 
                                              Ar vasarą, ar kai ruduo,
                                              Visi kaip vienas pripažįsta -
                                              Vilioja Baltijos vanduo. 

                                              Jeigu nebūtų šičia jūros,
                                              Auksinio smėlio prie krantų -
                                              Tu netikėk, kad vien tik oras
                                              Paverčia miestą stebuklu. 

                             Jonas Brazdžionis
                          .........................................................................

                                                            vasaros kaitra...
                                                            grindinio dūsavimas
                                                            limpa prie pado.
                                                            ......................
                                                            vidurvasaris
                                                             šviestuvus puošia balti
                                                            kirai nutūpę
                                                            .........................
                                                             rūkas apgaubė Palangą
                                                            vasaros kaitroj
                                                            brenda miražai
                                                             į šaltus gniaužtus
                                                            atsigaivinti
                                                            ..........................
                                                            Palangos miestelis
                                                            matė daug žvejų
                                                            kol mintis šoko
                                                            ant smėlio kruopelyčių
                                                            .............................
                                                            vasaros
                                                            lašai varva
                                                             sotindami alkį
                                                            kūnas kvėpuoja 
                                                            žemės grožiu
                                                            valandas sustingdo
                                                            debesų gaiva

                                           Eglė Baranauskaitė
                                           .........................................................
                                                 KUR MANO LAIVAS?

                                                   Kur mano laivas?
                                                    Kur baltos burės?
                                                   Noriu išplaukti
                                                   Į mėlyną jūrą.

                                                   Vėjas sušiaušė
                                                    Bangas putotas;
                                                   Išplaukė laivas,
                                                   Liko tik luotas.
                                                         ŠELMIS VĖJAS

                                                      Vėjas pušį apkabino,
                                                      Apkabinęs pašokdino
                                                      Ir nukūrė į pajūrį;
                                                       Sukedeno smilgom plaukus -
                                                      O paskui bangom nujojo,
                                                      Su žuvėdrom nuplasnojo...
                                                       Tu nebūk tas šelmis vėjas,
                                                      Apie meilę man kuždėjęs. 

                                     Marytė Jurgaitytė – Žiūraitienė 
                                   ..............................................................


                                                   VAKARO SERENADA

                                            Kai leidžias saulės karūna iš lėto,
                                           Pavargus po kelionės, pailsėt,
                                           Skubu prie upės, prie akmens grublėto,
                                           Pasiklausyt lakštingalų giesmės.

                                           Vakaris vėjas bangeles paglosto,
                                           Šukuoja medžių garbanas žalias.
                                           Jaučiu vėjelio bučinius ant skruostų,
                                           Tarsi sėdėtų prie manęs šalia...

                                           Pievelėj žiogas virpina smuikelį,
                                           Jo garsas nuplaukia sraunia upe...
                                           Lakštingala viršūnėje berželio
                                           Jam pritaria melodija skambia.

                                           Aplink girdžiu kaip čiulba, čirškia, suokia
                                           Paukštelių giesmės bendrame chore...
                                           Su žavesiu klausaus balsais visokiais
                                           Sukurtą serenadą vakare...

                              Albinas Antanas Kazlauskas
                             .....................................................................



 

                                                   ČIA PUŠYS OŠIA

                                          Pro ūkaną banga kai šniokščia
                                          Ir glosto kopų smėlį,
                                          Čia pušys legendas mums ošia
                                           Apie jūružės žalsvą mėlį.

                                           Apie pakrantej išblaškytas
                                          Tas gintarines ašaras,
                                          Apie širdeles sudaužytas,
                                          Kai liūdesy paskendęs vakaras.

                                           Negrįžo mylimas iš jūros -
                                          Undinės suviliojo...
                                          Arba Neptūno bangos rūsčios
                                          Jų kūnus gelmėse užklojo...

                                           Kai vėl į jūrą vyrai plaukia,
                                          Nuo kranto moja jiems mama.
                                          Mergelė prie pušelės glaudžias
                                          Ir meldžias meldžias laukdama.

                                          Sugrįžk, mielasis! Te Neptūnas
                                          Tau žuvį varo į tinklus,
                                          O aš vis lauksiu mintimis kaip rūkas,
                                          Lydėsiu grįžtant į namus...

                            Laima Kasperavičienė
                           ....................................................................


                                                   DAINA JAUNYSTEI

                                         Kada suspėjo viskas čia pražysti
                                         Visų spalvų pavasario žiedais?
                                         Aš atėjau, ieškodamas jaunystės,
                                         Su gėlių puokštėm žydinčiais laukais.

                                         Pavasariai upelėmis ištvino,
                                         Ir sodai puošiasi baltais žiedais...
                                         Vėl pamačiau aš tą sraunų šaltinį,
                                         Kur mes abu ateidavom kadais.

                                         O tavo akys - mėlynos žibutės,
                                        Sakytum - visas tėviškės dangus...
                                         Ir mūsų meilė niekad neišėjo -
                                         Ji liko čia, prie žydinčių krantų.

                                Vytautas Lukšas
                               ....................................................................

                                     ŠLOVĖS MINUTĖ

                                                      Man kiekviena diena -
                                                      Tarsi šlovės minutė.
                                                      Atgimstanti kasdien šviesa -
                                                      Tarsi žydėjimas žibutės.

                                                      Galiu ją jausti nuolatos, -
                                                      Aprėpti akimis būties gražumą.
                                                      Išnyrant - saulę pamatyti,
                                                       O vakarais - lydėti poilsiui į jūrą.

                                                      Staiga nušvinta akys,
                                                      Paukščiai suvirpina orą,
                                                      Gieda meilės giesmes
                                                      Vasaros paukštis geltonas.

                                                      Jau bunda žemė:
                                                       Susipina garsai, diena
                                                      Ir paukščių choras;
                                                      Aušra nulyja perlais,
                                                      O medžiai puošiasi žaliais karoliais.

                                                      Kaip žaibas blyksteli minties tiesa -
                                                      Juk tai - gyvenimas.
                                                      Man kiekviena nauja diena
                                                      Šlovės minutė žemei.

                                           Anelė Emilija Mažeivaitė
                                          .................................................................






 

                                                                  MEILĖ

 

                                                Kai širdyje tau suplazda drugeliai,
                                                Ir vaikštai rožių akiniais,
                                                Matai tik ją – vienintelę tą meilę...
                                                Ji nepakartojama, neapsakoma,
                                                 Bet net kitaip nesuvokiama.
                                                O kas ji – ta meilė?
                                                Tai mintys, 
                                                Eilės, ilgesys
                                                Ir liūdesys eilinis...
                                                Kai šokis įsuka į šviesą,
                                                Aistros, Bučiniai, Glamonės,
                                                 Gėlės ir šampanas liejas.
                                                Nėra ji man saldesnė net už cukrų.
                                                Be cukraus dar gyvent galiu.
                                                Be druskos kaip be meilės aš negyvenu...
                                                Kol gyvenu – MYLIU!

                               

                                 Janina Narvilienė
                              ...................................................................................


                                                          PASVEIKINIMAS

 

                                                  Pasiilgau aš dangaus žydrumo,
                                                  Seniai viliojusio mane.
                                                  Sutikti rytą saulę skaisčią,
                                                   Žvaigždes šviesiąsias vakare.

                                                 

                                                  Koks tu gražus esi pasauli,
                                                  Nuo ryto iki vėlumos.
                                                  Tave regėt iš paukščio skrydžio,
                                                  Tavim žavėtis visados.

                                                   Nors būtume už jūrų marių,
                                                    Virš debesų aukštai, aukštai,
                                                   Gimtinę savo kaip ant delno
                                                   Per pilką rūką pamatai.

 

                                                   Ten mūsų protėviai gyveno,
                                                   Vargelį savo vargdami.
                                                   Ten aš išvydau šį pasaulį,
                                                    Kurį myliu su viltimi.


                                     Jonas Pivoris
                                   ........................................................................

                                                        BALTIJOS ŠAUKSMAS

                                                 Baltija miela, kodėl tu vaitoji,
                                                 Ko bangas į krantą lieji?
                                                  Ar tik slėgiui kintant linguoji,
                                                 Ar dėl dugno šiukšlyno kenti?

                                                 Žvejų grakštūs laiveliai, laivai
                                                  Čia maistinę žuvį medžioja,
                                                 Tinklai tankūs, tvirti, sintetiniai
                                                 Užkliuvę jūros dugną kloja.

                                                 Tas laivų ir tinklų sąvartynas -
                                                 Spąstai žuvims ir paukščiams.
                                                 Menkės, plekšnės, nardančios antys
                                                  Nuolat žūsta tinkluose skaudžiai.

                                                 Atlanto plačiojo vanduo vangiai
                                                 Į Baltiją teka, nežymiai sūrina,
                                                  Gėlas vanduo žemyno upių
                                                 Su mikroplastiku Baltijon kūrina.

                                                 Apsigint negalinti, sunaikint nepajėgi,
                                                 Baltija šaukias pagalbos aplinkui...
                                                 „NESTE Lietuva“ jau ėmėsi padėti...
                                                 Tad pakilkime, norėdami Baltiją tyrą regėti.

                                  Eduardas Povilaitis
                                  .....................................................................................


                                                        RUGPJŪČIO ŠERMUKŠNIS

 

                                                  O šermukšni, rugpjūčio šermukšni,
                                                  Ateini tu iš tolo, iš lėto...
                                                  Atsinešdamos rudenio liūdesį
                                                  Rausta kekės... Nejaugi nespėtų?


                                                  Dar pabūtų karšti liepos dangūs,
                                                  Dar miškai bertų uogas į saują, 
                                                  Bet – šermukšnis jau beldžia į langą
                                                  Ir atsargiai kažką pranašauja.


 

                                                  Tas raudonis baugina, gal kviečia
                                                  Paskutinei šios vasaros saulei...
                                                  Jei pavirsi, šermukšni, į vyną,
                                                  Atsigersim kartumo, ne nauja... 

                                        Zita Pukinienė
                                      ....................................................................


                                                    MES – LIETUVOS ŽMONĖS

 

                                                 Nenorime mes būti Prometėjais

                                                 Ar meilės deivėm Afroditėm.

                                                 Nenorime mes būti Odisėjais

                                                  Ar keršto persunktom Medėjom.

                                                 Mes norim būti žmonėmis...

                                                 Su savo kančiomis,

                                                 Su savo siekiais

                                                 Ir meile sava.

 

                                                 Nenorime mes melstis

                                                 Galingiems valdovams,

                                                  Jų amžinybei

                                                 Statyt paminklus.

 

                                                 Mes meldžiamės Dievui

                                                 Ir džiaugiamės žmogumi,

                                                  Jo protu ir rankomis,

                                                 Jo žmogiška didele meile...

 

                                                 Džiaugiamės žmogumi

                                                  Nuo pirmo klyksmo iki paskutinio atodūsio,

                                                 Džiaugiamės žmogumi,

                                                 Mylinčiu Lietuvą ir gimtąją kalbą.

 

                                      Nijolė Prušinskaitė – Bagdonienė
                                     .....................................................................
                                                                   RUDENYN

 

                                                    Kregždės lyg pasakų burtai

                                                    sklando dangaus erdvėse, 

                                                    su tavim ir manim,

                                                    lyg būtume dviese.

                                                    O medžiai dar bando  išlikt

                                                    ir saugo dar vasaros saulę.


                                                    Prie klevo ir upės smilguotos, 

                                                    kur vandenys nuneša laiką,

                                                    šermukšnis liepsnoja rausvai,

                                                    vis baltuoja dar putinai.

 

                                                    Einu  su tavimi, rudenie,

                                                    svajose,  spalvose  

                                                    aš paskendus.

                                                    Žinau: kitąkart tu sugrįši,

                                                    tik ar sutiksiu tave?

 

                                        Stefanija Šaltienė 
                                       ....................................................................
                                             

                                                     GYVENIMAS – DAINA

                                                        Aš be dainos - 
                                                        Kaip paukštis be sparnų.
                                                        Dainoj skrendu, svajoju, gyvenu.
                                                        Dainoj ir mano sielos skundas,
                                                        Jaunystės meilė vėl širdy prabunda.
                                                        Gyvenimas – daina.
                                                        Tai taurė vyno,

                                                         Kuri neišgerta
                                                        Ir skausmo kupina
                                                        Man širdį lyg perpus dalina.
                                                        Daina – gyvenimas.
                                                        Ji įveikia net mirtį,
                                                        Širdies tvinksėjimą
                                                         Ir baimę nesutirpti.
                                                        Ji sutepa žaizdas
                                                        Lyg kvepiančiu balzamu.
                                                        Gyvenimas – daina,
                                                        Ji – meilė mano. 

                                     

                                            Janina Vambutienė 
                                            ...............................................................

Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrėjai

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Nušuoliavo gintarinė vasara, užversdama kalendoriuje paskutinius lapus. Džiugu, kad vasaros mėnesiai buvo šilti ir saulėti, derlingi ir svetingi, sukvietę į kurortą tūkstantines poilsiautojų minias. 


Gegužės 28 d., 13 val., prie Palangos centrinės gelbėjimo stoties (Žvejų g. 2A, Palanga), vyks akcija „Saugi mano vasara“! 


Prasidėjus vasarai „Palangos orkestras“ savaitgaliais tradiciškai visus kviečia į Birutės parke rengiamus nemokamus koncertus „Orkestro vasara“.


Jau trečius metus iš eilės Palangos kultūros ir jaunimo centras inicijuoja projektą „Tarptautinių filmų vasara Šventojoje“.


Su visais atsisveikinanti vasara nedžiugino gerais, saulėtais orais nei Palangos verslininkų, nei poilsiautojų. Liepa ir rugpjūtis buvo drėgni ir lietingi. Tik ir tebuvo girdėti: „Tokios šaltos vasaros dar nėra buvę!“ Bet ar yra pagrindo taip dūsauti? Meteorologai sako, kad ši vasara kuo nors kitokia nebuvo. „Ji buvo normali, tipiškai lietuviška...


Bėglė moksleivė atsirado gyva ir sveika

Kotryna REKAŠIŪTĖ, 2015 09 17 | Rubrika: Miestas

Rugsėjo 12 dieną žinia apie nepilnametės palangiškės, „Baltijos“ pagrindinės mokyklos moksleivės Dangiros Miežinskaitės pasėjo nerimą tarp palangiškių. Penkiolikmetė ant kojų sukėlė ne tik policijos pareigūnus, bet ir mokyklos bendruomenę.


Pučiamųjų muzikos koncertų ciklas   „Dūdų vasara“


Jeigu nesate abejingi vasaros teikiamiems džiaugsmams ir privalumams, šiandien turėtumėte liūdnai atsidusti: baigiasi kalendorinė vasara. Vadinasi, verslininkų būriui – ir kurorto svečių pinigų byrėjimas į kišenę, moksleivijai – atostogos, mėgstantiems lepintis saule paskutinė mėnesio diena reiškia, kad jos šilumos mažės. Kokia buvo vasara...


Lik sveika, mokykla!

Gina KUBILIŪTĖ, 2012 05 28 | Rubrika: Miestas

Šypsenos, dainos, šokiai, ovacijos, sveikinimai – tokiomis nuotaikomis nuvilnijo paskutinis skambutis kurorte. Nors prieš akis dar egzaminų maratonas, tačiau Palangos senojoje gimnazijoje tarp gerai nusiteikusio jaunimo netrūko klegesio.


Sveika, sveika, sveika Diena

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2009 01 21 | Rubrika: Kultūra

Juokingos visos tos mūsų godžios kalbelės apie visokias ekonomines krizes, apie tai, kad mus supa „vien vagys“, apie politikus „klounus“, bloga linkinčius pavyzduolius kaimynus, nutylint savojo EGO ir jo dramblį praaugančius apetitus...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius