Kurorto Caritas vadovė Vilma Vorienė: „Palangoje gyvena labai geri žmonės“

Ligita Sinušienė

Kai tavo kasdienybė – svetimų žmonių rūpesčiai, svetimų ir nebėra. Ypatingai dideli skauduliai nebepalieka nei vakarais, nei dienomis. Tokia yra Palangos Caritas vadovės Vilmos Vorienės širdis – jautri kiekvieno ašarai, kiekvieno problemai. Tą empatiją Vilma atsinešė dar iš savo vaikystės – jau tada sušelpdavusi vargingas močiutes, nors ir pati ne piene ir miduje maudžiusis. Tokia buvo ir jos mama, verčiau nuo savęs nuimdavusi kąsnį, nei paliksianti alkstantį. Susipažįstame iš arčiau su šia pažeidžiamiausiems palangiškiams puikiai pažįstama moterimi. 

– Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad viešumoje dažniausiai kalbate apie socialines problemas bei jų sprendimo būdus, tačiau šįkart norime susipažinti su Jumis pačia. Tad pirmiausia, iš kur ir kada atsikėlėte į Palangą? 

– Gimiau, augau ir mokiausi Akmenės rajone, vėliau išvykau  į Mažeikius, kur gyvenau 17 metų. Su šeima buvome nuolatiniai Palangos miesto svečiai, labai mėgome atostogas prie Baltijos jūros. Čia nuostabi gamta, pušynai, parkai. Vieną dieną su šeima nusprendėme, kad norime nuolat gyventi Palangoje. Taip ir padarėme, įsigijome būstą ir atvykome čia. Didieji vaikai lengvai adaptavosi mokyklose, mažoji – darželyje „Ąžuoliukas“.

– Kada ir kodėl pasirinkote socialinių paslaugų sritį? Ar kitų žmonių rūpesčiai Jums rūpėjo jau nuo vaikystės? 

– Šiandien galvoju, kad socialinių paslaugų sritis visada buvo arti manęs. Nuolat matydavau aplink nuskriaustus, alkanus, nepriteklių išgyvenančius žmones ir nelikdavau jiems abejinga. Iki šiol nuo vaikystės atmintyje įstrigusi viena močiutė, kuri pirko maisto, bet jai kažkiek pritrūkus norėjo atsisakyti duonos. Stovėdama eilėje už jos padaviau pardavėjai 50 centų, kad močiutė nusipirktų tai, ko jai reikia. Pamenu dėkingumo ašarų pilnas akis. Visada tikėjau, kad už gerumą atlyginama gerumu. Juk ir turėjau gyvą gerumo pavyzdį – savo mamą. Ji, pati gyvendama nepasiturinčiai, visada sugebėdavo dalintis su kitais.

– Kaip atsidūrėte Palangos Carite?

Pirmiausia pradėjau savanoriauti Klaipėdos Carite, nes dirbau vyr. buhaltere šalia esančiuose globos namuose. Mane pažinojo Telšių vyskupijos Caritas direktorė ir pasiūlė Palangos Švč. Marijos Mergelės Ėmimo į dangų parapijos klebonui kaip aktyvią savanorę. Taip ir pradėjau savanoriauti Palangoje, pati ieškoti ir kviesti žmones savanoriauti.

– Ar Palangos žmonių problemas iš darbo parsinešate namo? 

– Stengiuosi namo neparsinešti svetimų problemų, tačiau kartais būna, kai rūpesčio dėl kitų nepaleidžiu ne tik vakare, bet ir kelias dienas arba apskritai – iki tol, kol išsisprendžia. Kad rasčiau  būdų, kaip susidoroti su savo emocijomis, kaip elgtis vienose ar kitose situacijose, pasirinkau dar vienas studijas, ir šiuo metu esu antro kurso studentė. Studijuoju socialinį darbą Vilniaus kolegijoje, nes ankstesnės mano studijos ekonomikos, buhalterijos ir verslo srityse. 

–  O telefoną ar kada nors išjungiate? Ar Palangos Caritas vadovė apskritai turi nedarbo laiką? 

– Telefono tikrai neišjungiu, bet retai kas nors vakarais skambinėja. Esu pasiekiama kasdien, o šiaip savaitgaliai ir yra darbingiausi, nes organizuojame bendruomeninius susitikimus su Ukrainos ir mūsų vietos žmonėmis. Neturime darbo laiko, neturime nė vieno įdarbinto asmens, visi esame savanoriai. Mūsų yra 38.

– Kaip surandate savanorius? Gal vos pabendravusi su žmogumi gebate nuskanuoti, kad jis tinkamas savanorystei? 

– Savanoriai laukiami visada, jeigu tik turi noro ir laiko savanorystei. Nesistengiu skanuoti žmogaus, kiekvienas yra individualus ir atneša savo individualią dalelę į savanorystę. Nesvarbu nei jo lytis, nei amžius, nei tautybė. Šiuo metu turime dvi savanores ukrainietes, kurios mielai jungiasi į veiklas, tarpininkauja tarp Carito ir Ukrainos žmonių, gyvenančių Palangoje. Žinoma, pasitaiko visokių situacijų, kai pamatai, ką konkretus savanoris gali daryti, o ko negali. Jų bendravimas su žmonėmis, su Caritas klientais labai svarbus, nes tam reikia labai daug kantrybės, nuoširdumo, supratingumo. Apskritai Palangoje gyvena labai geri žmonės, mūsų darbus palaiko geru žodžiu, malda, aukomis. Kai jaučiamas toks palaikymas, įvertinimas, tad belieka toliau eiti tuo keliu.

– Štai taip vis dėlto natūraliai ir priėjome prie temos apie darbą, nors tiksliau, kaip paaiškėjo – apie savanorystę... Žvelgiant Jūsų akimis, kokios didžiausios Palangos žmonių šių dienų problemos? 

– Pasitaiko įvairių, tokių individualių problemų: neišgali nusipirkti vaistų, kurie labai svarbūs ir reikalingi, nėra kaip pamaitinti vaikų, nes nėra pinigų, reikalinga gydytojo konsultacija, tik ji mokama, o reikia čia ir dabar, reikalingi mokami medicininiai tyrimai. Vis dėlto norisi pasidžiaugti, kad ypatingai didelių problemų šiuo metu nėra, bet jaučiasi žmonių vienišumas, atskirtis, psichologinės problemos. Tad labai džiugu, kad galime rinktis, bendrauti, draugauti ir mažinti visas šias problemas. Kartu kviečiame ir bendraujame su Ukrainos karo pabėgėliais, kurie gyvena Palangoje, Kretingoje ir aplinkiniuose kaimuose. 

– Vis dėlto kada nors turite laisvo laiko? Ką tada labiausiai mėgstate veikti? 

– Mėgstamiausia laisvalaikio veikla – ėjimas greitu ritmu, važinėjimas dviračiu, kelionės ir laikas gamtoje su šeima. 

– Geriausia Jūsų knyga ir geriausias matytas filmas. Kodėl?

Mėgstamiausia knyga – Dmitrijaus Trockio „Kol aš nesu Aš“, padedanti rasti atsakymus. Ją skaitydamas supranti, kodėl vienokie ar kitokie dalykai vyksta tavo gyvenime. Mėgstamiausias filmas – „Mergina su drakono tatuiruote“. Retai kada filmus žiūriu, tačiau šį žiūrėjau kelis kartus. Juk pagrindinė veikėja kovoja už teisybę, už nuskriaustuosius.

– Kur ir kaip leidžiate savaitgalius, atostogas šiltuoju metų laiku. Gal išvykstate iš Palangos? 

– Mylime Lietuvą, tad dažniausiai atostogaujame Lietuvoje, aplankydami vis kitą nelankytą miestą, miestelį. Visada juokiuosi, kad kai gyveni Palangoje, tada atostogos yra visą laiką. Vilniuje taip pat turime savo namus, tad gyvename dviejose Lietuvos sostinėse (juokiasi). Kuomet Palangoje labai daug poilsiautojų, daug šurmulio, iš tiesų tuomet norisi būti Vilniuje ar prie kokio ežero.

– O Palangoje turite jaukiausią kampelį? 

– Labai patinka Birutės parkas, Birutės kalnas, Meilės alėja, jūra. Jūrą išskirčiau iš visų. Ji man kaip draugė, kuri su manimi kalbasi, ji emocionali, kartais labai rami, o kartais audringa. 

– Ačiū už pokalbį. Ir tegu palangiškių rūpesčiai ne slegia, bet sprendžiasi kuo sklandžiau.