Jonas Pirožnikas: „Pažįstu kiekvieną Palangos bangą ir bangelę“

Žiemą ar ankstyvą pavasarį Jonas Pirožnikas, ryte išėjęs į savo didelio ūkio Raseinių rajone kiemą, ausyse, regis, spengiant tylai, akylai pasižiūri link laukų – ar visi gyvuliukai sveiki gyvi, nes vilkų vis daugėja ir jie tampa vis įžūlesni. O Jono vasaros – jau 17-toji jų šiemet – Palangos pajūryje vadovaujant jos gelbėtojų tarnybai – kaimiškos ramybės priešingybė – su tona adrenalino, nors Jonas visada toks ramus kaip belgas (lietuvis). „Esu gamtos vaikas, todėl mane išvesti iš kantrybės – labai sunku, – prisipažįsta Palangos gelbėtojų vadas. – Per tiek vasarų Palangoje jau pažįstu kiekvieną bangą ir bangelę.“

– Ar šiemet atvažiavęs į Palangos gelbėjimo stotį vis dar išgyvenate tokį pat jausmą, kai čia atvažiavote pirmąkart?

– (Šypteli). Be abejo, ne. Dabar atvažiuoju užtikrintas ir pasitikintis, o pirmieji metai šioje tarnyboje buvo sunkūs. Nieko nebuvo – tiksliau kalbant, radau net medinių valčių ir sulūžusį džipą, teko beveik nuo nieko kurti visą gelbėjimo struktūrą, galvojant apie vieną – kad jūra ir poilsis prie jos visiems būtų saugesnis. Dabar turime labai modernią techniką: vandens motociklus, dronus, džipus, stebėjimo kameras – tobulėjame kiekvienais metais.

– Vedate liūdnąją statistiką – kiek žmonių baigė savo gyvenimą bangose? Ir džiugiąją – kiek pavyko išgelbėti?

– Kaip ir kiekvienas chirurgas, net ir su geriausiu pasiruošimu ir technika, taip ir mes, gelbėtojai, deja, negalime kiekvienąkart padėti. Žinoma, liūdna. Pastaraisiais metais turėjome vasarų, kuomet čia, Palangos pajūry, pavyko išsaugoti visas gyvybes.

– Kada Palangos gelbėjimo stotis įdarbins dirbtinį intelektą, kuris sumodeliuos kiekvieną vandens srovę, o dronai bus tokie pajėgūs, kad į krantą partemps ir šimtakilograminį žmogų?

– Link to einama. Neabejoju, kad tai – tik laiko klausimas. Jeigu kas nors man prieš 17 metų būtų pasakęs, kad mes šiandien turėsime tokią techniką ir galimybes, būčiau niekada nepatikėjęs. Ko gero, Dubajuje tai, ką jūs paminėjote, jau vyksta.

– Per 17 metų pasikeitė visa mūsų visuomenė. Jūs tai jaučiate, priimdamas į darbą gelbėtojus ar stebėdamas ir bendraudamas su poilsiautojais?

– Išties, smarkiai pasikeitė. Žinoma, ir tarp pretendentų į gelbėtojus pasitaiko atsitiktinių žmonių – kaip ir bet kuriame kitame darbe.

Kalbant apskritai, poilsiautojai pasikeitė – tapo atsakingesni ir sąmoningesni, bet atsirado daugiau ir tokių, kurie mano turintys ypatingų teisių. Pavyzdžiui, buvo atvejų, kai priplauki vandens motociklu įspėti toli nuplaukusį žmogų, o kas nors vandeny šaukia: „Nekelk bangų! Ko taip arti plauki?“ Žmonės pajūry – kaip visa mūsų visuomenė – labai įvairi.

– Ar žmonės, kuriems išgelbėjote gyvybę, susiranda jus ir padėkoja? Pasveikina su Joninėmis ar Naujais metais?

– (Šypsosi). Yra tokių. Su kai kuriais jų esame susidraugavę. Iš dėkingumo jie atneša saldainių ar šampano. Neminėsiu vieno žmogaus vardo, bet vienas mano išgelbėtas žmogus jau bene šeštus metus iš eilės, kiekvienąkart atvažiavęs į Palangą, ateina į gelbėjimo stotį, susiranda mane ir padėkoja už išgelbėtą gyvybę.

– Ko gero, tenka ir liūdna misija jums – bendrauti su nuskendusiųjų artimaisiais, kurie taip pat jus po nelaimės susiranda ir nori iš jūsų lūpų išgirsti visas detales.

– Taip. Deja, taip. Tenka ir raminti žmones, ištiktus šoko, kai nepavyksta išgelbėti. Tenka bendrauti su įkaušusiais, kuriems jūra – iki kelių, su užsieniečiais. Ypatingi atvejai buvo, kai teko žmones gelbėti Nemirsetoje, kuri priklauso Klaipėdos gelbėtojams, padėti mūsų Šventosios punkto gelbėtojams Latvijos teritorijoje.

– Kokio juokingo prašymo – pranešto per radiofoną – esate sulaukęs?

– (Šypteli). Prisimenu vaikiną, kuris prašė, kad gelbėtojai per garsiakalbį praneštų merginos, kuriai jis norėjo pasipiršti, pavardę (juokiasi). Nesusilaikiau – juokiausi. Bet pasakiau jam: „Ateikite abu apie aštuntą valandą, kai gelbėtojai baigia darbą, ir paskelbsime...“ Bet abu sutartu laiku negrįžo.

– Jūs esate žinomas ir labai svarbus žmogus – neseniai mačiau į akis krentančių automobilių modelių prie gelbėjimo stoties. Ar žinomi žmonės – ypač sportininkai ir politikai – ieško pažinties su jumis?

– (Šypteli). Suprantu, apie ką jūs kalbate... Kai  su savo „Rolls Royce“ pas mus atvažiavo Jonas Valančiūnas (lietuvis krepšininkas, žaidžiantis NBA – aut. past.) ir atvežė mums paramos, dešimt gelbėjimo liemenių, jau netrukus prisistatė žurnalistai, kuriems buvo įdomiau ne jos, o jo automobilis ir tai, kad jis stovi prie gelbėjimo stoties...

Žmonių aš neskirstau – bendrauju su visais. Ir gelbėjame visus. Kai atsitinka nelaimė, man visiškai nesvarbu, ar ji ištiko ministrą, ar Seimo narį, ar ką tik iš kalėjimo išėjusį, ar „bomžą“ ir panašiai.

– Kelintą valandą prasideda jūsų diena?

– Kartais net šeštą. Surikiuoju viską, apžiūrėjęs gelbėtojus, darome mankštą, prabėgame krosą, išsimaudome. Pasikalbame apie praėjusią dieną, kas buvo gerai, kas – ne, ką galime geriau padaryti.

– Jeigu kyla įtarimų, ar paprašote jų papūsti į alkotesterį ar jums į nosį?

– Man nereikia laukti įtarimų. Iš balso suprantu, ar žmogus išgėręs vakare buvo. Kiti patys pasisako: „Atvažiavo draugė, vakare išgėrėme truputį.“ Tikrai nesu toks, kad iškart duris tokiam gelbėtojui, ypač užsitarnavusiam gerą vardą, rodyčiau. Bet patikinu, kad nė vienas nepradeda dirbti su promilėmis.

– Koks gelbėtojas yra superinis?

– Toks, kuris turi stiprų loginį mąstymą ir puikiai fiziškai pasirengęs – labai gerai plaukia, moka dirbti komandoje. Žinoma, nė vienas geriausias plaukikas neaplenkia vandens motociklo ar drono. Nė vienas geriausias sprinteris neaplenkia keturračio ar džipo.

Mūsų gelbėtojai turi spręsti ir daugybę dalykų poste. Pavyzdžiui, ieškoti pasiklydusio vaiko tėvų, atsakyti į įvairius klausimus bei panašiai.

– Jeigu vienu metu skęsta du žmonės, kokia logika vadovaujatės?

– Tai sprendžia vietos posto gelbėtojas. Nėra vienos taisyklės. Bendra taisyklė – gelbsti tą, kurį dar galima išgelbėti.

– Visada esate rimtas, atsakingas ir disciplinuotas. O jūsų gyvenime buvo situacijų, kai jus teko gelbėti?

– Tokių situacijų nebuvo. Bet man patinka mūsų senolių išmintis – niekada gyvenime negali atsisakyti lazdos, tiurmos (kalėjimo) ir terbos (krepšio). 

– Jūsų sūnus Kajus – toks tvirtas, aukštas ir rimtas kaip tėtis. Kada jis pakeis jus?

– (Šypteli). Galima sakyti, kad mano sūnus gimė prie jūros – pirmąkart čia su mano žmona atvažiavo, kai jam buvo vos šeši mėnesiai. Jis man dabar – didelė pagalba. Jis yra įrodęs save kaip gelbėtojas. Aš visiškai juo pasitikiu. Jis čia su manimi kiekvieną vasarą – nuo pat vaikystės. Nėra nieko, ko jis nežinotų čia. Neabejoju, kad vieną dieną jis būtų puikus gelbėtojų tarnybos vadas. Tik man iki pensijos dar toloka – man 57-eri (šypteli).

Dukra augina mano du anūkus, dukrytei – 5 metai, sūnui – 3 metai. Mano žentas – sportininkas. Esu laimingas senelis.

– Matyt, ne visi žino, kad ne vasarą jūs – ūkininkas...

– Taip, Raseinių rajone turiu nemažą ūkį – ir mėsinių galvijų, jų – 114, ir arklių, jų – 54. Ir dar turiu heideterjerų (vokiečių medžioklinių terjerų) veislės šunų, aktyviai dalyvauju heideterjerų savininkų klube, esu jo valdybos narys. 

– Sugebate arklį ne tik pabalnoti, bet ir karvę pamelžti?

– Man melžti nereikia – teliukai jas žindžia, bet aš moku visus ūkio darbus. Kai man draugai rudenį paskambina, o aš jiems atsakau, kad traktoriumi laukuose ariu žemę, jie juokiasi. Bet man tai – kasdienybė.

– Ko gero, ir pajūryje, kam nors, išvedusiam jus iš kantrybės, norėtųsi „ūkiškai“ vožtelėti?.. Beje, jūs daugiau kaip 30 metų dirbote policijoje.

– Gal kartais ir norėtųsi tai padaryti, bet negaliu (šypteli).

– Kaip vakare po įtemptos dienos išsivėdinate?

– Nei pasimeldžiu, nei lietuvišką ąžuolą apkabinu – Dievą tikiu, bet jis – mano širdyje, o jį liudija žmogaus darbai.

– Kokią paskutinę knygą skaitėte?

– Apie medžioklę.