Naujasis „Mosto“ vairininkas pasiryžęs tęsti tėvo darbus – plukdyti menininkų laivą

Jaunas, energingas, nenuriedėjęs toli nuo šeiminės obels Juozas Griušys neveltui sulaukė kūrybinės grupės „Mostas“ narių pasitikėjimo. Jis išrinktas naujuoju „Mosto“ pirmininku ir taip turi galimybę tęsti iškeliavusio žymaus menininko tėvelio Juozo Griušio darbus. Jaunasis Juozas neslepia, jog jam kūryba labai artima, tik kartais vien kūrybai atsiduoti tiesiog pritrūksta laiko. Tačiau jis patikino, kad tikrai atras tam laiko, juolab, kad dabar dar įkvėpimo suteiks ir ne kūrybinė grupė, o kūrybinė šeima, kaip jis pats vadina. Su naujuoju „Mosto“ pirmininku kalbėjomės apie naująsias pareigas, asmeninę veiklą ir kitus dalykus.
– Papasakokite, kuo užsiimate, ką veikiate?
– Iš tiesų aš nuo vaikystės nelabai toli ir pabėgau nuo tų menų. Aišku, galbūt būtų buvę ir sunku pabėgti, kai užaugau tokioje meniškoje aplinkoje tarp įvairiausių menininkų. Visa mūsų šeima, giminė, ypač iš tėčio pusės, yra menininkai. Tai nuo pat mažens aš kaip ir žinojau savo kelią, kuo užsiimsiu. Baigiau Dailės akademiją ir pasukau į grafinį dizainą. Daug metų dirbau įvairiose reklamos agentūrose, dabar taip pat esu vizualių menų specialistas, kitaip, grafinis dizaineris.
– Tokia specialybė, manau, šiuolaikinių technologijų pasaulyje yra reikalinga...
– Ji, be abejonės, yra reikalinga. Žinoma, tai yra kūrybiška, meniška sfera, bet ji jau kitokia, daugiau joje verslo. Aš pats kartais apie save pasakau, kad esu parsidavęs menininkas (šypsosi). Aš esu neblogas grafinis dizaineris, bet jaučiu, ypatingai šiuo momentu, kad norisi grįžti prie tikrųjų menų. Žinoma, aš nuo jų niekada ir nebuvau visiškai pabėgęs, tik šiuo metu mažiau tenka prisiliesti. Laiką šiuo metu pasiglemžia darbas, o kūrybai ir menui taip pat reikalingas laikas. Jo vis nebuvo, vis pritrūkdavo. Bet šiuo metu jaučiu pareigą prieš save patį kuo daugiau, nei iki šiol, pasinerti į menus.
– O kokie būtent menai jus labiausiai traukia?
– Grafika, tapyba aliejiniais dažais. Bet mane, kaip ir tėtį, visą laiką labiausiai žavėjo grafika. Man labiausiai šio meno rūšys yra artimos. Ypatingai po visų mūsų šeimą palietusių skaudžių įvykių natūraliai jaučiu, jog reikia grįžti atgal.
– Galbūt gyvenime turi įvykti kažkoks lūžis, jog keistųsi požiūris, planavimas...
– Be abejonės, mes gyvenime kiekvienas pasineriame į savo darbus, į savo rutiną ir kartais, o ir ne kartais, o dažnai, pamirštame tai, ką mes norime daryti gyvenime. Ir būna tokių etapų, signalų, kai supranti, kad ne tam esi skirtas. Yra tam tikros sferos, kurių negalima pamiršti ir paleisti. Man taip yra su menu, su grafika.
Čia tas pats kaip su knygų skaitymu. Kaip yra malonu skaityti knygą, o tas įtemptas gyvenimo ritmas kartais net neleidžia pasimėgauti gera knyga arba pristinga laiko malonumui nulieti kokią akvarelę ar atlikti kitą darbelį. O laikas greit bėga, gali taip ir netekti patirti jokių širdį glostančių malonumų. Tai labai pajaučiau pastaruoju metu. Kai paliečia artimų žmonių netektis, pradedi kitaip suprasti gyvenimą, koks jis yra trapus, koks laikinas ir reikia daugiau laiko skirti sau pačiam ir užsiimti tais dalykais, kuriais užsiimti visada norėjai. Šiuo metu esu tokiuose gyvenimiškuose svarstymuose.
– Iš šalies žvelgiant, jūsų šeima yra labai stipri, dažnai taip nutinka, jog po skaudžių netekčių žmonės apskritai nieko nebenori, tiesiog įklimpsta į liūdesį.
– Kai buvo diagnozuota tėčiui sunki liga, mes visa šeima sirgome, ne jis vienas. Visi kartu išgyvenome, visi kartu kovojome prieš tą ligą. Tuomet kitaip viską ir įvertini. Matai visą procesą. Būna taip, jog staiga nebelieka žmogaus, tuomet visiems būna didžiulis emocinis smūgis, po kurio labai sunku atsitiesti. Žinoma, mums yra labai sunkus metas. Dabar, kai praėjo mėnuo po patirtos netekties, ir supranti, kas iš viso įvyko, išgyvenamas nelengvas emocinis etapas. Kaip sakoma, reikia tiesiog ieškoti stiprybės.
– Iš kur semiatės tosios stiprybės?
– Iš kitos pusės, tėtis paliko labai daug savo darbų – tiek grafikos, tiek tapybos, tiek meno dienoraščiai. Ir tam tikru atveju, kaip aš pagalvoju, jis iš tikrųjų egzistuoja savo darbuose, mintyse. Būna taip, kad žmogus išeina ir nieko nepalieka. Šiuo atveju, man toks palikimas palengvina emocinę būseną, kadangi matau tuos darbus, jį jauti, ką jis pasakojo, ką matė, ką užfiksavo emociškai, – viskas suguldyta. Kai vartai tuos darbus, jis būna gyvas. Ir jis savo darbuose bus gyvas ilgai. Kaip sakoma, žmogus yra gyvas, kol jį kažkas atsimena.
– Kūrybinės grupės „Mostas“ nariai patikėjo jums pirmininko pareigas, kurias užėmė jūsų tėvelis, ką jums tai reiškia?
– Kažkada labai seniai esame kalbėję su mama ir su tėčiu apie tai, kadangi jie abu nuolat mane labai skatindavo neapleisti meno, sakydavo, kad man puikiai sekasi. Aš jiems pažadėdavau, kad tikrai darysiu, bet vis ir nustumdavau į šalį dėl laiko stokos. Ir, pamenu, buvo toks vienas pokalbis, tarsi pranašiškas. Tėtis man tuomet sakė, kad jeigu pasistengsiu, tuomet gal būsiu vertas to, kad mane priimtų į „Mostą“, o jeigu būsiu išties šaunus, aktyvus, žmonės tai įvertins, nežinosi, gal būsiu ir „Mosto“ pirmininkas, galbūt. Aišku, tada taip smagiai pasišnekėjome ir viskas pasimiršo. O dabar to mūsų pokalbio mintis ir tapo reali.
Man buvo labai smagu, jog „Mosto“ nariai išreiškė manimi tokį pasitikėjimą. Nemanau, kad vien dėl to, jog tėtis prieš tai užėmė šias pareigas, tikiu, kad jie manyje kažką mato. Jie sakė, kad būtent tokį žmogų ir įsivaizduoja už „Mosto“ vairo – naujas, šviežias gūsis. Jie man papasakojo, kuo galėčiau prisidėti ir kad galėčiau tuo pačiu atnaujinti grupės gretas. Jie man leido pagalvoti. O man ir mano šeimai tai yra net ne kūrybinė grupė, o, kaip aš mėgstu kartoti, kūrybinė šeima, labai artimi mums žmonės, tad pagalvojęs ir sutikau.
Žinoma, tai yra labai didelė atsakomybė, bet ir didžiulė garbė atstovauti Palangos dailininkams. Čia kaip krepšinio komandoje, be kūrybinės grupės narių pirmininkas būtų niekas, tad stengsiuosi iš jų pasisemti kuo daugiau patirties, išminties. Kol kas apie tam tikrus kūrybinės grupės planus nekalbėjome, nes viskas pakankamai greit įvyko, bet ateityje tai tikrai susidėliosime planą, kiek turėsime kokių parodų, kur dalyvausime kokiuose pleneruose, kas galbūt pasikeis ar nesikeis, – viskas ateityje.
– Ir patį galbūt aplankys stipri Mūza, dalyvaujant tokioje veikloje.
– Tikrai taip, tikiu, kad man tai bus didžiulis įkvėpimas. Užimdamas šias garbingas pareigas, stengsiuosi įdėti kuo daugiau įdirbio, kad „Mostas“ ir toliau šauniai egzistuotų ir galbūt gretos pasipildytų naujais dailininkais.
– Ar jau verda kokios mintys?
– Po truputį. Aš nelinkęs viską taip staigiai pergalvoti, įvertinti esamą situaciją. „Mostas“ yra nuostabi kūrybinė grupė. Istorija rodo, kad Palangoje esama labai šaunių žmonių, kurie tikrai praturtintų šią grupę, laikui bėgant pažiūrėsime, kaip gausis.
O man pačiam kol kas reikia „apšilti kojas“, išklausyti, suprasti „Mosto“ narius ir tik tuomet imti bendrus planus kurti.
Taip, turiu pripažinti, jaučiu didžiulį jaudulį dėl šių pareigų, bet laikui bėgant, tikiu, viskas susitvarkys.
– O kokia buvo mamos reakcija dėl šių patikėtų pareigų?
– Mama, aišku, džiaugėsi, bet ji skatina, kad neapleisčiau šių pareigų, primena, kad labai rimtai reikia tuo užsiimti. Aš labai rimtai ir vertinu šias pareigas. Visų pirma, labai džiaugiuosi, kad esu „Mosto“ narys, esu toks pats lygus kaip ir visi, nieko neturiu kažko išskirtinio ir nesijaučiu aukščiau visų, tikrai ne. Vien tai, kad esu narys, man yra didelė garbė.
Palanga visada istoriškai buvo neatskiriama nuo kultūros. Aš Palangą matau kaip miestą, kuris gyvas ne kažkokiomis linksmybėmis, ne kažkokiais SPA, Palanga yra išskirtinė kultūriniu gyvenimu. Čia turi vykti begalė įvairiausių parodų, kultūrinių renginių, ir žmonės turi atrasti Palangą kaip kultūros sostinę. Kažkada Palanga buvo paskelbta kultūros sostine, bet Palanga kaip kultūros sostinė turi išlikti visada. Kad žmonės, atvažiavę į Palangą, kuri išties yra nuostabi, pasisemtų kūrybinio įkvėpimo iš gamtos, bet taip pat ir iš vykstančių renginių. O „Mostas“ išties labai daug prisideda prie Palangos kultūrinio gyvenimo egzistavimo, jis ir toliau prisidės.
Esu daug keliavęs, daug pasaulio šalių regėjęs ir pirmiausia, į ką keliaudamas kreipiu dėmesį, tai įvairios parodos, klasikinės architektūros detalės, o ir modernus menas. Tad Palangą įsivaizduoju kaip nuostabią plotmę organizuoti puikius dalykus.
– O ką veikiate Vilniuje, kiek žinau, dažnai ten būnate.
– Vilniuje – mano darbai. Šiuo metu viskas keičiasi, tai panašiai laiko praleidžiu tiek Vilniuje, tiek Palangoje. Grįžti į Palangą visuomet yra didžiulis malonumas, čia jaučiu didžiulę kūrybinę trauką ir norą būti. O Vilniuje – tik laikina stotelė. Kai manęs žmonės paklausia, kai susipažįstama, iš kur tu esi, nors dešimt metų gyvenu Vilniuje, visuomet atsakau, kad esu palangiškis. Nors kitas galbūt jau ir pasakytų, kad yra vilnietis.
– Turite brolį, kuo jis užsiima, ar papasakojote naujienas apie savo naujas pareigas?
– Brolis, kuris yra dešimt metų už mane vyresnis, yra puikus grafinis dizaineris, dirba Londone labai žymioje reklamos agentūroje. Jis, aišku, žino, buvom susirašę trumpai, dar neteko daugiau apie tai diskutuoti. Tik jis man pasakė, kad tai labai rimta.
– Abiems menai yra artima sritis.
– Taip. Brolis taip pat baigęs Vilniaus dailės akademiją, jis puikiai piešia, tačiau dabar, aišku, jis jau kitokioje plotmėje, jis yra kūrybininkas, kuria reklamas, jau mažai daro kažkokių grafinių dizainų, jo mintys yra auksas. Su juo būna labai smagu susitikti, pasikalbėti, pasidalinti mintimis.
Mes, kaip šeima, visada gyvenome ir gyvename kaip vienas kumštis.
– Dar nevedęs esate?
– Žmonos kol kas neturiu, bet turiu labai mylimą draugę, kuri, tikiuosi, artimiausiu metu taps mano žmona.
– O koks mylimosios santykis su menu?
– Mes visi vienaip ar kitaip susiję su menu. Ji meno nekuria, bet ji puikiai gaudosi, yra labai kūrybiška, galbūt kada nors priversiu ir ją sėsti prie molberto.
– Mamos tai neprivertėte...
– Mama – kitas reikalas. Ji yra puiki organizatorė, bet ir meno gyslelę neabejotinai turi. Kartais matau, kaip kalbėdama telefonu ji kažką paišo popieriaus lape. Turi ji tą pomėgį. Turbūt kitaip ir negalėtų būti, kai tiek metų esi tokioje aplinkoje, bendrauji su tokiais kūrybiškais žmonėmis. Mama galėtų būti labai žymi menininkė, bet jai patinka kitokie dalykai. Bet niekada nežinosi, gal kada sugalvos. Pavyzdžiui, kaip mano senelis Juozas Griušys, kuris visada turėjo potraukį medžiui, rimtesne kūryba užsiėmė tik išėjęs į pensiją. Niekada nežinosi.
– Dažnai tėvai, pasirinkę kurią nors sritį, to vėliau nelinki savo atžaloms. O pas jus šeimoje taip nebuvo?
– Tai, kad man irgi nelinkėjo, bet kažkaip labai natūraliai taip gavosi. Aš dar būdamas visai mažas, stebėjau, kokiu keliu žengia brolis. Ir dailės mokykla, ir savo noru visokius projektus darydavo, vėliau prasidėjo dizaino darbai. O man dizainas tuo metu atrodė visiškai naujas reiškinys Lietuvoje, naujos formos, nauji dalykai, ekspresija, tai mane labai žavėjo. Tuomet pareiškiau, kad taip pat noriu būti dizaineris. Mažas būdamas kažką kopijuodavau, stengdavausi kažką sukurti. Atsirado kompiuteris, kiti dalykai, nauja erdvė atsivėrė, tuo keliu ir nuėjau.
Tarp kitko, Dailės akademijai mane paruošė labai šaunus žmogus Rytas Jurgelis, kadangi tėtis atsisakė, pareiškęs, kad su manim labai sunku (juokiasi). Kai atnešiau savo darbus peržiūrai, tai komisija suabejojo, manęs tuomet paklausė, ar aš tikras, kad atėjau į tinkamą – dizaino – katedrą, nes puikiai tikčiau tapybos katedroje. Aišku, šią katedrą buvau įrašęs antru numeriu, bet labiau norėjau būti dizaineriu.