Namas, kuris mena lietuviškojo lito tėvą Vladą Jurgutį

(Pabaiga. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 74)

Palangos centrinėje dalyje, nedidelėje jaukioje J. Piktuižio vardu pavadintoje gatvelėje, stovi 13 numeriu pažymėtas medinis vieno aukšto namelis. Prieš jį – 1997-aisiais pastatytoji skulptoriaus Remigijaus Midvikio sukurtoji akmeninė paminklinė stela, kurioje esantis įrašas skelbia, jog šiame name 1885 metais gimė mokslininkas, finansininkas, pedagogas, Lietuvos nacionalinės valiutos – lito kūrėjas, profesorius Vladas Jurgutis.

Kultūros vertybė

Kaip jau minėjome, namas J. Piktuižio g. 13 į Kultūros vertybių registrą įrašytas 1993 metų gegužę. Jam suteiktas regioninis reikšmingumo lygmuo, o prie vertingųjų savybių pobūdžio nurodoma, jog lemiančios reikšmingumą jo vertingosios savybės – etnokultūrinė ir architektūrinė, ir svarbiausios – archeologinė bei memorialinė.

Kultūros vertybių registre, dalyje, skirtoje faktams apie svarbias su minimu pastatu susijusias

visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes nurodoma: „Šiame name 1885 m. gimė mokslininkas, finansininkas, pedagogas, Lietuvos nacionalinės valiutos – lito kūrėjas, profesorius Vladas Jurgutis. Priešais namą 1997 m. profesoriaus Vlado Jurgučio garbei pastatyta akmeninė paminklinė stela (aut. skulptorius Remigijus Midvikis)“.

Prieštaringi faktai

Didžiojoje dalyje istorinių šaltinių teigiama, jog būsimasis lietuviškojo lito tėvas gimė 1885 m. lapkričio 5 d. Palangoje ir augo name, kurio dabartinis adresas – J. Piktuižio g. 13. Tačiau „Vikipedijoje“ rašoma: Vladas Jurgutis (1885 m. lapkričio 5 d., Joskaudai, Palangos valsčius, Gruobinios apskritis, Kuršo gubernija, Rusijos imperija – 1996 m. sausio 9 d. Vilnius. Palaidotas Palangos kapinėse) – kunigas, ateitininkų pradininkas, ekonomikos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos banko organizatorius, neoficialiai laikomas lito „tėvu“.

Kodėl laisvojoje enciklopedijoje „Vikipedija“ Joskaudai, o ne Palanga, minimi kaip V. Jurgučio gimimo vieta?

Atsakymą galime rasti 2012 m. sausio 21 dieną laikraštyje „Pajūrio naujienos“ publikuotame Irenos Šeškevičienės straipsnyje „Lito tėvą“ gali savintis ir Kretinga“, kuriame žurnalistė pateikia interviu su V. Jurgučio dukterėčia Elena Jurgutyte-Venckuviene.

Interviu „Pajūrio naujienoms“ E. Jurgutytė-Venckuvienė sako: „Kretingiškiai irgi pagrįstai galėtų didžiuotis šiuo žmogumi, nes dalis jo gyvenimo prabėgo Joskaudų kaime“.

Vaikystės pėdos – Joskauduose

Skaitytojų dėmesiui pateikiame ištraukas iš minėtojo interviu, kuriame V. Jurgučio dukterėčia dalijasi prisiminimais apie V. Jurgutį.

„Nors Vladas ir jos tėvas Bronislovas gimė Palangoje, dabartinėje J. Piktuižio gatvėje, tačiau kai Vladui buvo 5-6 metai, jo tėvai Juozapas bei Marija Jurgučiai įsigijo ūkį Joskaudų kaime ir persikėlė į jį. Čia prabėjo jos dėdės vaikystė, kol šis baigė Palangos progimnaziją.

Joskauduose gimė trys vėlesni Juozapo ir Marijos vaikai: Mečislovas, Elena ir Jadvyga. Ligi šiol išlikusį ūkį dabar valdo Mečislovo anūkė Petronėlė Martinkienė su vyru Marcelinu.

„Pirmagimį Vladą mano senelis pavadino Palangos klebono Vladislovo Duseikos, pas kurį po 1863 m. sukilimo apsigyveno ir dirbo, garbei“, – teigė E. Jurgutytė-Venckuvienė.

Galbūt šio žmogaus autoritetas, svarstė pašnekovė, o ir prasta tėvų materialinė padėtis – Joskaudų ūkis buvo įklimpęs į skolas – paskatino dėdę pasirinkti dvasininko kelią. Į kunigų seminariją anuomet priimdavo neturtingus, tačiau gabius jaunuolius“, – rašoma straipsnyje „Lito tėvą“ gali savintis ir Kretinga“.

Iš dvasininko – į ekonomistus

Toliau V. Jurgučio dukterėčia pateikia atmintyje išlikusius savo garsiojo dėdės biografijos faktus.

„Teologijos magistro studijas jis baigė Peterburge. Kiek man žinoma, dėdę ketino išsiųsti tęsti mokslų į Romą, tačiau ekonomiką Kaune jam dėstęs, palaimintuoju vėliau paskelbtas Jurgis Matulaitis pastebėjo jo gebėjimus ekonomikai ir skatino gilintis į šią sritį. Todėl išvyko mokytis finansų bei ekonomikos į Miuncheno universitetą, ir ten prabuvo ligi I pasaulinio karo pradžios“, – prisiminė pašnekovė.

Kunigystės kelias vedžiojo V. Jurgutį po įvairias vietas – dirbo Švėkšnoje, Liepojoje, o per karą pasitraukęs – Rusijoje. „Mama pasakodavo, kad žmonės jo itin laukdavę sugrįžtant į Palangą ir būriais plaukdavę į bažnyčią pasiklausyti pamokslų, nes dėdė pasižymėjęs puikia iškalba“, – teigė palangiškė.

Sugrįžęs į Lietuvą dar kaip dvasininkas buvo Steigiamojo Seimo nariu, neilgam buvo paskirtas užsienio reikalų ministru, vėliau tapo pirmuoju Lietuvos banko valdytoju ir savų pinigų – litų – iniciatoriumi. Todėl ir buvo pramintas „lito tėvu“.

Tapo gyvenimo pavyzdžiu

Nuo dešimties metų Eleną, Palangoje pabaigusią pradžios mokyklą, dėdė Vladas išsivežė į Kauną, kad ši galėtų tęsti mokslus gimnazijoje. Apsigyveno pas savo dėdę Rotušės aikštėje, greta Maironio namų, kur iš kunigų seminarijos nuomojosi kuklų butą. Tapo V. Jurgučio numylėta globotine, o šis jai – ne tik globėju, bet ir tėvu, mokytoju, draugu ir ryškiausiu gyvenimo pavyzdžiu.

Elena 8 metus mokėsi Šv. Kazimiero seserų kongregacijos, dabartinėje Saulės gimnazijoje, kurią lankė nemažai to meto aukštuomenės, Steigiamojo Seimo narių dukterų, tarp jų – ir prezidento Aleksandro Stulginskio duktė Aldona, su kuria tebedraugauja iki šiolei. „Mudvi sykiu traukiniu grįždavome į Kretingą, o abiejų tėvai pasitikdavo ir arkliais parveždavo namo: mane – į Palangą, o ją – į Jokūbavą. Mūsų tėvai draugavo, o dėdė Vladas buvo Aldonos krikštatėvis“, – sakė pašnekovė.

Pas dėdę lankydavosi garbių svečių, dažniausiai bankininkai ir dvasininkai – Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, vyskupas Kazimieras Paltarokas.

„Mane nuolat prižiūrėjo budri dėdės akis, jis buvo reiklus ir griežtas: namo turėdavau sugrįžti iki 22 val. O sykį atsitiko taip, kad draugai mane išsivežė į Petrašiūnus, ir sugedo mašina. Kol ją parstūmėme, dėdė jau laukė prie durų. Nubaudė ir kelis mėnesius nebeišleido į kiną bei su draugais pramogauti“, – prisiminė E. Jurgutytė-Venckuvienė.

Niekada negeidė turto

Kaip rašoma straipsnyje „Lito tėvą“ gali savintis ir Kretinga“, E. Jurgutytė-Venckuvienė į pajūrį iš Vilniaus, kur ji 30 metų dirbo Finansų ministerijoje, sugrįžo prieš dešimtmetį. Iki tol jos gyvenimas ėjo greta dėdės V. Jurgučio, – vėliau ji globojo dėdę iki pat jo mirties 1966 m. Jos žodžiais, V. Jurgutis neskirstė žmonių pagal tautybę, jų politinius įsitikinimus, o žiūrėdavo jų gebėjimų.

Moteris tebesižavi šiam žmogui būdingomis savybėmis bei vertybėmis, kurias jis puoselėjo, ir kurių ji itin pasigenda šiandien – meilės tėvynei, nematerializmo, erudicijos.

„Ateinant vokiečiams, aukštuomenė bėgo, o jis sakė: išvažiuoti galima, bet tėviškės žemės po pėdomis neišsiveši. Dėdė džiaugdavosi, kad pokariu po pasaulį išsiskirstę jo mokiniai netapo budeliais, o buvo kentėtojai“, – kalbėjo moteris.

V. Jurgutis buvo įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, nes kritikavo vokiečių valdžią ir neleido universiteto studentų verbuoti į SS kariuomenę. Jis buvo įsitikinęs, kad vokiečiai atėjo ne išvaduoti, o pasinaudoti lietuviais. 1945 m. išlaisvintas iš koncentracijos stovyklos, jis galėjo pasirinkti profesūrą Krokuvos universitete, jį kvietė dirbti į Norvegiją. Tačiau sugrįžo į Lietuvą, ir dar 2 mėnesius buvo kalinamas saugumo požemiuose.

Dirbdamas aukščiausiu banko pareigūnu, jis niekad netroško turto, kas šiandien atrodo neįtikėtina. „Kaune gyvenome kukliai, bet dar kukliau – persikėlę į Vilnių: dėdė dėstė universitete ir dirbo ūkio tarnyboje, kuri skirstė butus. Sau išsirinko kuklų butelį, kurį 1946 m. iš jo, kaip buržuazinės ideologijos skleidėjo, atėmė. Taip iki gyvenimo pabaigos nuosavo kampo ir neturėjo.

„Vaikeli, jeigu tu kažkam padedi, rašyk ant smėlio, o kai tau kažkas padeda – rašyk akmeny“, sakydavo jis“, – kalbėjo V. Jurgučio dukterėčia.