Sofija Balšaitytė: „Man sausio 13-oji – tarsi antrieji Pilėnai"
Sausio 13-osios 25-ąsias metines mininti Lietuva nusilenkia savo didvyriams ir visiems tragiškos tautos istorijos liudininkams, kurių dėka laisvė tapo mūsų kasdieniniu buvimu. Palangos Sąjūdžio aktyvistė, Sausio 13-osios įvykių liudininkė, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė Sofija Balšaitytė tikina tos istorinės dienos niekada nepamiršianti. „Siūlyčiau šią dieną padaryti nedarbo diena. Mano nuomone, tai trečias Lietuvos laisvės atkovojimas. Žmonės rizikavo gyvybe, stovėjo prie parlamento – manau, tai antrieji Pilėnai“, – kalbėjo patriotė.
Jautė pakilimą
Palangos Sąjūdžio aktyvistė į šią organizaciją tikino atėjusi neatsitiktinai – patriotė pasakojo, jog ji, kaip ir kiti jos kartos žmonės, dar prieš atsirandant pasipriešinimo Sąjūdžiui, jau kurį laiką jautė savotišką tautos pakilimą. „Tą pakylėjimą mūsų karta pradėjo jausti panašiai apie 1986 metus – jau tuomet buvo ženklų, kad kažkas Lietuvoje turi įvykti. Tai rodė žmonių nuotaikos, kiek laisviau pradėta kalbėti per radiją – tai buvo pradžių pradžia. Kadangi visada klausydavau radijo trasliacijų iš užsienio, pajutau pokyčius. Ne aš viena – ir tauta kažką jautė“, – kalbėjo pašnekovė.
Vėliau, 1988 metais, susikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, S. Balšaitytė aktyviai įsitraukė į jo veiklą. „Aš tada dar dirbau statybinėje organizacijoje „Statybos, remonto valdyba“ buhaltere. Tuo metu prasidėjo susiėjimai. Lietuva jau buvo sujudusi, ir kur ne kur pradėjo kurtis Sąjūdis. Pirmasis mūsų susirinkimas įvyko Statybos valdybos salėje. Čia didelė grupė palangiškių išėjo į salės pakylą. Išsirinkome pirmininkus, Sąjūdžio tarybos narių grupę, ir prasidėjo veikla. Palangoje pirmasis Sąjūdžio pirmininkas, kiek pamenu, buvo šviesios atminties architektas G. Likša. Pradžioje mes rinkdavomės Gintaro gatvėje – ten ateidavo labai daug palangiškių. Susirinkę kalbėdavome, kad vyksta permainos, būrėme didelį žmonių skaičių, ir tarp jų nebuvo tokių, kurie būtų prieštaravę Sąjūdžiui. Susirenkančių nuotaikos buvo pakilios, visi buvo geranoriškai nusiteikę ir stengėsi kuo geriau atlikti savo darbus: stengėmės išleisti plakatus, kurie buvo siunčiami iš Vilniaus, juos kabindavome lentoje, stengėmės naudoti atributiką“, – mintimis į tolimus laikus, siekiančius Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ištakas, leidosi patriotė.
Vienijo laisvės troškimas
Kalbėdama apie Sąjūdžio veiklą Palangoje, pašnekovė tikino negalinti nepaminėti jau Anapilin išėjusio Eduardo Vytauto Skritulsko – kalbėdama apie šį žmogų, S. Balšaitytė negailėjo jam gerų žodžių ir neslėpė dėkingumo už jo nuopelnus Sąjūdžiui „Pirmininkavimą iš G. Likšos vėliau perėmė šviesios atminties E. V. Skritulskas – begalinis yra šio žmogaus nuopelnas Sąjūdžiui. Tai buvo be galo šiai veiklai atsidavęs patriotas. Be kita ko, jis labai daug rašė į spaudą apie mūsų veiklą, informavo visuomenę apie tai, ką daro Sąjūdis“, – sakė Sąjūdžio aktyvistė.
Palangos Sąjūdžio nariai neapsiribojo vien savo veikla kurorte – jie taip pat sekė įvykius visoje Lietuvoje, domėjosi, kuo gyvena Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. „Mes iš Vilniaus gaudavome laikraštį „Sąjūdžio žinios“, žinojome, kas vyksta Lietuvoje“, – pasakojo pašnekovė.
To meto įvykių liudininkai, be abejo, dar prisimena ir Sąjūdžio organizuotus mitingus, kur susirinkusiuosius vienijo laisvės troškimas ir vienybės bei bendrystės siekiant vieno tikslo pojūtis. S. Balšaitytė pasakojo, jog tuose mitinguose jai pačiai ne kartą yra tekę išgirsti susirinkusiųjų džiaugsmo šūksnių – kai kurie iš jų ilgam įsirėžė į atmintį – tai buvo lyg savotiškas patvirtinimas, kad einama teisinga kryptimi. „Vyko mitingai. Pamenu, kaip mes buvome susirinkę antrosios vidurinės mokyklos stadione. Po to, kai mes Statybos valdyboje susirinkome, buvo masė žmonių. Girdėjau net džiaugsmo šūkių – žmonės sakė, išėjome kaip iš prisikėlimo. Nes ten mes aktyviai pasisakėme, reikalavome laisvės Lietuvai. Taip pat mes siekėme, kad bažnyčios varpai imtų skambėti – ir jie suskambo. Tuose organizuojamuose mitinguose visi kalbėjo, jog yra pradėta kažkas daryti, siekiant tėvynės laisvės bei nepriklausomybės, ir kad mes tą judėjimą palaikome“, – pasakojo pašnekovė, tačiau pridūrė, jog, nepaisant tos visus į mitingus susirinkusiuosius jungusios brolybės dvasios, nerimo, ypač pradžioje, vis dėlto būta: „Koordinuodavome veiksmus, kad nebūtų išsišokimų – ypač iš pradžių jautėsi baimės. Tuo metu baimintasi, nes dar nebuvo paskelbta nepriklausomybė. Būta ir įžeidinėjimų, tik jie nebuvo tokie labai piktybiniai – vadino „landsbergistais“, pabrėžiančiu tonu pasakydavo „sąjūdiečiai“. Tai skaudino, tačiau vis vien neleido pasitraukti, nustoti siekti užsibrėžto tikslo".
Liko šilti prisiminimai
Aktyvistų širdis tuo metu šildė bendras tikslas, todėl visa Sąjūdžio veikla jiems buvo svarbi ir prasminga. Vis dėlto tarp tų kasdienių, šiandien jau laiko dulkėmis nuklotų įvykių buvo ir labiau įsimintinų, nepasimiršusių net per nemažą laiko tarpą. Patriotė prisipažino, jog jai, kaip ir kitiems tų įvykių liudininkams, į atmintį įsirėžė „Baltijos kelias“. „Ten dalyvavo masė žmonių. Kad visi norintys galėtų ten nuvykti, įstaigos davė mašinų tiek, kiek mes prašėme. Gaila, kad vis tiek visi norintys netilpo, – kalbėjo S. Balšaitytė. – Įspūdingas momentas buvo tada, kai mes išvaikėme Palangos vykdomojo komiteto narius. Tada jau buvo šviesios atminties E. V. Skritulskas. Buvo Palangoje tokia užtverta gatvė – Gedimino. Ten buvo vartai uždaryti, ir mes buvome prašę, kad juos atidarytų, kad būtų galima ta gatve naudotis. Ėjome į Vykdomąjį komitetą, ir mus pasiekė žinia, kad jie bazuojasi „Žilvino“ viloje – ką jie ten darė, nežinau. „Žilvinas“ buvo vyriausybės vilos. Mes tada juos suradome ne darbo vietoje – atėjome, o jie ten sėdėjo, ir išblaškėme. Tai ryškus prisiminimas".
Pašnekovė pasakojo, jog tuo laikotarpiu Sąjūdžio aktyvistams tikrai netrūko veiklos. Pasak S. Balšaitytės, nors visi darbavosi nuoširdžiai ir kiekvienas savo darbus stengėsi atlikti kuo geriau, tarp jos bendražygių buvo itin ryškių, išsiskiriančių asmenybių. „O. Tranyzienė, A. Tranyzas, K. Taurinskas, N. Rasimavičius, E. Bimbienė, A. Beniušis, V. Ličkus, P. Gricevičius, D. Ramanauskas, Kopelmanas, K. Šimkienė, J. Bieliauskienė, V. Galdikienė, R. Vaineikytė, Bartkevičius – tik keletas to meto iškilių žmonių, buvo ir kitų aktyvistų“, – kalbėjo S. Balšaitytė.
Atvedė gyvenimo patirtis
Pati S. Balšaitytė per savo gyvenimą matė ne vieną skaudų istorijos posūkį, luošinantį žmonių gyvenimus. Pasak pašnekovės, ta patirtis suformavo stiprų nepriklausomybės siekį širdyje ir tikėjimą, kad kada nors išauš diena, kai Lietuva bus laisva, vėliau atvedusį ją į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. „Aš nuo pat vaikystės žinojau, kad taip atsitiks. Esu Smetonos laikų vaikas: išgyvenau karą, mačiau vežimus, patyriau giminių tremtis, žinau, kas buvo partizanų kovos. Ir matant žmonių kančias, sugriautus gyvenimus, kažkur širdyje visą laiką glūdėjo: vis viena kada nors išmuš valanda, kai turėtume būti nepavergti“, – prisipažino pašnekovė ir pridūrė, jog ši viltis neužgeso net ir gūdžiais sovietiniais laikais, kai viskas, atrodė, krypo priešinga linkme.
S. Balšaitytės įsijungimas į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, o vėliau įsiliejimas į Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partiją savotiškai vainikavo jos gyvenimo patirtį. „Pragyvenau ilgą laiko tarpą, ir per jį pamatyti, išgyventi įvykiai, matant žmonių kančias, žinant, ką turėjo išgyventi tremtiniai, matant, kaip vežė į Sibirą, paskatino mane ateiti į Sąjūdį. Iš Sąjūdžio vėliau išsirutuliojo konservatorių partija, kurios pirmininkas buvo Petras Gricevičius. Rinkomės D. Želvys, Taurinskas, Taurinskienė, kiti. Nuo pat pradžių aš esu konservatorė“, – atviravo aktyvistė.
Prie bokšto nebudėjo
Prisimindama kruvinuosius sausio įvykius, pašnekovė teigė, nors labai norėjusi, tą įsimintiną naktį prie televizijos bokšto nebudėjusi. „Sausio tryliktąją aš nebuvau prie bokšto – slaugiau namuose du ligonius. Tas lemtingas vakaras buvo pilnas vidinės baimės, kuo viskas baigsis. Buvo gal pusė dviejų, gal pirma valanda, kai nutrūko televizijos transliacija, dingo iš ekrano E. Bučelytė. Beje, ji yra mano giminaitė, jos šaknys yra iš Palangos. Nutrūkus transliacijai, aš nubėgau iki Senosios gimnazijos stadiono vidurio, kad galėčiau važiuoti prie bokšto, bet tada mane sulaikė mintis, kad namuose liko du ligoniai – mama ir brolis. Kas bus su jais, – juk namai lieka praktiškai tušti. Ir aš pasirinkau juos, todėl sugrįžau nuo vidurio stadiono namo“, – prisiminė pašnekovė ir pridūrė, jog tą naktį jau nemiegojo: „Televizijos jau nebuvo, bet buvo radijas, todėl jo klausiausi visą naktį. Ryte jau viską žinojome: kiek žmonių žuvo, kad yra ir sužeistų. Dabar jau nepamenu, ar iškėlėme vėliavą, bet skubėjome į bažnyčią – ten buvo pilna žmonių. Buvo aukojamos šventos mišios už žuvusiuosius, mums visiems, susirinkusiems, bėgo ašaros iš netekties skausmo. Tų sutryptų patriotų kraujas susimaišė su žemėmis. Nekaltų žmonių kraujas negailestingai buvo sumaišytas su purvu“, – dar ir dabar su skausmu kalbėjo S. Balšaitytė.
Niekada nepamirš, bet kai kurie buvo pamiršti
Pašnekovė neslėpė apmaudo, kad ne viskas šiandien padaryta, kad žmonės, nusipelnę Lietuvai, būtų tinkamai pagerbti. „Vakar per televiziją žiūrėjau tokią laidą, ten buvo ir Seimo narys. Užuot Seime paruošęs kokį projektą, kaip tinkamai pagerbti tuos žmones, kurių šeimos nariai už laisvę paaukojo gyvybę, jis šneka procentais, bet nieko nepasako, kaip pasirūpinti žuvusiųjų šeimomis. Praėjo dvidešimt penkeri metai, o Seimo narys skaičiuoja procentus. Kur žuvusiųjų šeimų narių dvasinės vertybės, jie juk kiekvieną dieną neša tuos skaudžius prisiminimus. Manau, jie nusipelnė būti labiau pagerbti. Galbūt jie ir nenori kažkokio materialinio atlygio, bet jie turi jaustis gerbiami, turi būti atsižvelgta į jų netektis – juk buvo sulaužytos šeimos. Ne vien pinigai lemia – tiems žmonėms galbūt ir skaudu, kad viskas vertinama labiau iš finansinės pusės, – kalbėjo S. Balšaitytė ir pridūrė, jog negerovių esama ir daugiau. – Žinau šeimą, kurių sūnus saugojo viduje parlamentą – buvo savanoris. Skaudu, kai tokie pasišventę žmonės metami iš žinybinių namų. Kodėl Seimas nesiima priemonių – ar negalėtų kažko padaryti, kad žmonės, kurie gynė parlamentą, nebūtų svaidomi kaip kokie kiaušiniai ar teniso kamuoliukai? Kad būtų priimtas įstatymas, kad žinybinius butus gavę savanoriai galėtų ten gyventi iki gyvos galvos?"
Baigdama pokalbį Sąjūdžio aktyvistė pateikė dar vieną pasiūlymą, kuris padėtų įprasminti šią tautai ir valstybei svarbią datą. „Manau, šią dieną reikėtų padaryti nedarbo diena. Mano nuomone, tai trečias Lietuvos laisvės atkovojimas. Žmonės rizikavo gyvybe, stovėjo prie parlamento – manau, tai antrieji Pilėnai“, – entuziastingai kalbėjo patriotė.
„Palangos tilto“ redakcija
Jūsų komentaras:
Taip pat skaitykite
Atviroji jaunimo erdvė „Be stogo“ – tarsi antrieji Palangos jaunuolių namai, jų pačių vadinami „Bestoge“
"Palangos tilto" informacija, 2022 04 28 | Rubrika: Miestas
2022-ieji metai paskelbti Lietuvos ir Europos jaunimo metais, tad atviroje jaunimo erdvėje „Be stogo“ šiandien, balandžio 29 d., laukiami palangiškiai, norintys tiesiogiai stebėti Jaunimo metų atidarymo renginį. Šią dieną jaunimui kurorte siūloma ir daugiau veiklų.
"Palangos tiltas" gruodžio 30 d. išleido 20 puslapių EXTRA "Palangos tiltą"
"Palangos tilto" informacija, 2020 12 31 | Rubrika: Miestas
Palangos miesto laikraštis "Palangos tiltas" gruodžio 30 d., trečiadienį, išleido 20 puslapių EXTRA "Palangos tilto" numerį. Nors laikraštis paprastai išeina penktadieniais, redakcijos kolektyvas įsitikinęs, kad šiuo nelengvu laikotarpiu palikti nemažai palangiškių - juolab per didžiausias metų šventes - be laikraščio...
Vandens Palangoje daugiausiai suvartoja trys "banginiai": "Gradiali", "Palangos Gintaras" ir K. Geco "Palanga" ir "Vandenis"
"Palangos tilto" informacija, 2020 12 02 | Rubrika: Miestas
Prasiplėtusiam „Gradiali“ pernai prireikė per 10 tūkst. kubų vandens daugiau ir per 2019 metus sunaudojęs apie 24,7 tūkst. kubų šis sveikatos centras tapo vandens pirkimo lyderis, kuris gerokai atitrūko 21 tūkst. kubų vandens ribos nepasiekusios "Palangos gintaro" sanatorijos bei "Palangos" viešbučių komplekso.
Palangos galerijoje "Ramybė" atidarytos dvi parodos: Šiuolaikinės autorinės juvelyrikos paroda "Simbiozė" ir tapybos paroda "Multivitaminai".
Ketvirtadienį, balandžio 9 d., nuotoliniu būdu įvykusiame miesto savivaldybės Tarybos posėdyje Tarybos valdančiųjų konservatorių balsais Rima Narkienė, nebuvo patvirtinta Palangos lopšelio-darželio "Gintarėlis" direktore, nors anksčiau visi Tarybos komitetai balsavo už jos kandidatūrą. R. Narkienė "Palangos tiltui" sakė, kad toks Palangos Tarybos balsavimas dėl...
Laiškanešiai karantino metu turi labiau suktis: siuntų padaugėjo, be to, laiškanešiai į namus atneša ne tik mėgstamą leidinį, tačiau ir socialines išmokas, kai kam - ir pensijas. "Palangos tiltas" kalbėjosi su "Lietuvos pašto" Palangos skyriaus vadove Modesta Mėliūniene.
Žygimantas Šeštokas, "Palangos kuršiai" direktorius: "Komanda pradeda NKL sezoną gerai nusiteikusi" 2
"Palangos tilto" informacija, 2019 09 28 | Rubrika:
Žygimantas Šeštokas, "Palangos kuršiai" direktorius: "Komanda pradeda NKL sezoną gerai nusiteikusi" (visą interviu skaitykite laikraštyje "Palangos tiltas" kitą penktadienį).
Sofija Balšaitytė: „Man sausio 13-oji – tarsi antrieji Pilėnai"
Vaidilė GEDMINAITĖ, 2016 01 18 | Rubrika: Miestas
Sausio 13-osios 25-ąsias metines mininti Lietuva nusilenkia savo didvyriams ir visiems tragiškos tautos istorijos liudininkams, kurių dėka laisvė tapo mūsų kasdieniniu buvimu. Palangos Sąjūdžio aktyvistė, Sausio 13-osios įvykių liudininkė, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė Sofija Balšaitytė tikina tos istorinės dienos niekada...