„Mis Lietuva 2011” Ieva Gervinskaitė: „Niekada nebuvau kokia nors neeilinė“

Lietuva turi naują gražuolę – „Mis Lietuva 2011”, vykusiame praėjusį trečiadienį Palangos vasaros estradoje,  tapo Mykolo Romerio universiteto būsima teisės ir valdymo trečiakursė Ieva Gervinskaitė. Dvidešimt vienerių mergina puikiai dainuoja, groja akordeonu ir fortepionu. Iš Skuodo rajono kilusi 177 centimetrų ūgio ir 58 kilogramų svorio I.Gervinskaitė taip pat mėgsta skaityti knygas ir svajoja apie asmeninę biblioteką. Ypač ji žavisi istorinės ir grožinės literatūros klasika. Po karūnavimo Ieva nepasididžiavo duoti vieną pirmųjų interviu „Palangos tiltui“.

Papasakokite koks buvo  jūsų kelias iki „Mis Lietuva“ rinkimų?

Užpildžiau anketą nieko  nesitikėdama. Kalbant žargonu, „iš lempos“. Po kurio laiko jau matavausi sukneles bei ilgas valandas repetavau pasirodymus. Dabar, kai  viskas jau praeityje, pamenu tik gerą. Juolab, kad nei didesnių intrigų nei kivirčų nekilo.

Ar nesinorėjo spjauti į visas sunkias  „Mis Lietuva“ repeticijas?

Atvirai pasakius, iš pradžių labai to norėjau,  nepasitikėjau savimi. Tačiau kiek vėliau, įsivažiavau ir „persilaužiau“.

Ar gerbėjai po konkurso jūsų aršiai nepuolė? Kaip nuo jų gynėtės?

Esu karūnuota vos kelias dienas, tad gerbėjų pulkų dar nemačiau. O kam čia gintis? Jei žmogus sako gražesnį žodį, kiekvienai merginai turėtų būti malonu.

Ar nebijote užgriūsiančio dėmesio  ir populiarumo? Gal tai jums ne naujiena?

Žinoma, naujiena. Buvau nieko neišsiskirianti mergina, o dabar sulaukusi tokio dėmesio... Tikiuosi tai nesukels problemų  gyvenant savo gyvenimą.

Kuo svajojote  būti vaikystėje?

Net nežinau.  Kiek pamenu, maža būdama svajojau tapti mokytoja. Nebuvau  kažkokia neeilinė, mano svajonės buvo  kaip ir visų kitų.  Kai kurie svajoja apie astronauto karjerą, ar prezidento darbą. Aš buvau ne tokia.

Kaip jus auklėjo tėvai?

Tėvai mane iki penkiolikos metų laikė ant gan „trumpo pavadžio“. Kol išvažiavau mokytis į Klaipėdą, kur gavau „laisvę“. Manau, tėvai išleisdami mane mokytis turėjo savus lūkesčius ir aš juos išpildžiau.

Koks prisiminimas jums pats nemaloniausias, maloniausias?

Turėjau gan berniukišką vaikystę, kadangi augau apsupta krūvos brolių. Pamenu kaip karstydavausi po medžius, praktiškai juose gyvenau. Žinoma ir pasipešdavau su broliais, o kam taip nėra buvę, bet viskas baigdavosi laimingai, tad  nelaimingo atsiminimo iš vaikystės net neturiu.

Kaip jums sekėsi mokykloje?

Visada buvau protinga, bei viena iš pirmųjų. Pasitaikydavo, kad vaikinai mokykloje pasikviesdavo mane išgerti kavos, ar pasakydavo gražų komplimentą. Tai tikrai paglostydavo savimeilę.

Ar turite vaikiną? Koks jūsų vaikino idealas?

 Neturiu. Ir standartų vaikinui nemodeliuoju. Būna juk taip, kad žmogus turi savo „idealo“ standartus, o vieną dieną suvokia, kad gyvena su žmogumi, kuris visiškai jų neatitinka. Tokios pat nuomonės laikausi ir aš. Idealo neturiu. Visiškai nesvarbu, jis bus aukštas ar žemas, tamsių ar šviesių plaukų... Visų pirma, tas žmogus turi būti mano draugas, aš juo turiu pasitikėti,   kuris mokėtų pasijuokti iš mano „nesąmonių“.

 Kuo užsiimate laisvalaikiu?

Pastaruosius metus gyvenu gan ramų gyvenimą. Matyt pasenau. Tačiau draugams  bei knygoms visada atrandu laiko, kad ir kaip būčiau užsiėmusi. Labai mėgstu skaityti. Paskutinė knyga, kuri man pasirodė verta dėmesio - „Silva Rerum“.

Kaip vertinate laiškus su meilės prisipažinimais, kuriuos gaunate?

Tokių  laiškų dažnai nepasitaiko. Galiu patikinti.

Kiek laiko praleidžiate prie veidrodžio per dieną? Sporto salėje? Ar tai jums svarbu?

Pastarosiomis dienomis, visiškai neturiu laiko žvilgtelėti į veidrodį. Dieną po konkurso, miegojusi vos kelias valandas, į veidrodį užmečiau akį tik dviems minutėms.  Taip pat kažkada sportavau aerobiką, taip pat praktikavausi treniruoklių salėje. Svarbu užsiimti veikla, kuri skatintų gerą savijautą.

 Ačiū už atsakymus. Sėkmės!