Žurnalistas? Rizikuoji galva. Tiesiogine prasme.

Praėjusį savaitgalį trumpam pasijutau atlikęs  „žygdarbį“: dėl dviejų (kiekvienam buvo skirta po 15 minučių) interviu sukoriau penkias valandas į Rygą ir tiek pat – atgal į Klaipėdą.

Bet ir ilgiausia žurnalisto kelionė – net į Marsą – nieko verta prieš tas, kurios pareikalauja žurnalisto gyvybės aukos.

Ir ne bet kaip, o patiriant neįsivaizduojamą psichologinę ir fizinę kančią – nupjaunant galvą.

Baisu, bet žurnalistai šiandien labiausiai rizikuoja: ne tik savo neapibrėžta socialine padėtimi, pilietinės ir skaitmeninės žiniasklaidos kuriamais iššūkiais, nuolatinio streso pasekmėmis, bet ir gyvybe.

Amerikiečių žurnalistai Stevenas Skotlofas (Steven Scotloff) ir Džeimsas Folis (James Foley) nužudyti ISIS, islamistų, siekiančių Irako, Sirijos ir kai kuriose kitose arabų valstybėse įkurti islamistinę valstybę – Islamo Kalifatą – nebuvo laimėję Pulitzerio apdovanojimų, kurie žurnalistikoje, kaip moksle – Nobelio premija, yra aukščiausias žurnalistinės veiklos įvertinimas.

Bet Stevenas ir Džeimsas verti amžinybės už bebaimiškumą ir drąsą žurnalistinę misiją vykdyti rizikuojant gyvybe – vykti į karo suniokotą Siriją ir rengti reportažus iš jos.

Anaiptol ne CNN ar Thomson Reuters, o iki žurnalistų žūčių net pačių amerikiečių negirdėtiems leidiniams.

Žurnalistikos pasaulyje maža paslaptis, kad žurnalistai, dirbantys didelėms Vakarų žiniasklaidos priemonėms, vykdami į tokius karštus pasaulio taškus kaip, pavyzdžiui, Sirija, yra lydimi ar saugomi, jeigu įmanoma, šalies, kurios piliečiai jie yra (tai gali sau leisti tik JAV ir Jungtinė Karalystė) arba draugiškų vietos karių ar atitinkamų slaptųjų tarnybų.

Todėl, kai, pavyzdžiui, CNN TV kanale matote kurį nors šio Turnerio kanalo žurnalistą su šalmu rengiantį reportažą iš, pavyzdžiui, Gazos ruožo ar Sirijos, neabejokite, kad šalia jų – ir saugantys kariai su galinga karine amunicija.

Bet Stevenas ir Džeimsas buvo freelancers – neetatiniai žurnalistai – mažiausiai apginti, be jokio užnugario, kurių uždarbis tiesiogiai priklausė nuo paruošto reportažo „karštumo“, išskirtinumo, vadinasi, ir rizikos laipsnio.

Yra blogų, šališkų ir korumpuotų teisėjų, prokurorų ar įstatymleidėjų, kaip yra ir tokių žurnalistų.

Bet žurnalistika turi būti dėkinga Stevenui ir Džeimsui, kurie savo kraupiomis mirtimis priminė žurnalistikos esmę – būti įvykio centre, jį fiksuoti ir informuoti.

Abu amerikiečiai – toli gražu ne vieninteliai nužudyti žurnalistai per pastaruosius kelis mėnesius.

Rusijos fotokorespondentas Andrejus Steninas žuvo daugiau kaip prieš mėnesį užsiliepsnojus jo automobiliui greitkelyje netoli Donecko. Pasak pranešimų, A. Steninas važiavo dar devynių pabėgėlius ir separatistus gabenančių automobilių kolonoje, judančioje Rusijos ir Ukrainos pasienio link. Dar anksčiau Ukrainoje žuvo rusų žurnalistas Igoris Korneliukas.

Iš viso per 2014 metus visame pasaulyje jau yra žuvę 34 žurnalistai – tokius duomenis neseniai paskelbė įtakingas Komitetas žurnalistams apsaugoti.

Informaciją apie žurnalistų žūtį ši organizacija paskelbia prieš kiekvienų metų rugsėjo 8-ąją, kai minima Tarptautinė žurnalistų solidarumo diena.

Lietuva mena žurnalistą Vitą Lingį, kurį 2003-iaisiais nužudė Lietuvoje siautėjusios vienos gangsterių grupuotės gangsteriai.

Steveno, Džeimso, Igorio ir Vito nutraukti gyvenimai primena, kad žurnalistika buvo ir lieka pavojingas amatas.