Miestas prie jūros. Kūryba. Jaunas žmogus. Dešimtoji banga (prasminiai akcentai)

Palanga – miestas prie jūros, turintis ypatingą aurą. Prancūzų rašytojas Alber'as Camus yra pastebėjęs, kad „kai kurios išskirtinės vietovės, pavyzdžiui, pajūrio miestai, atsiveria dangui“.

Ir iš tiesų. Ar esate pajutę: stovi ant kranto, jauti sūrų jūros vėjo kvapą. Ir tiki, kad esi laisvas, o gyvenimas tik prasidėjo.

Kūryba kaip ir jūra yra tiesiogiai susijusi su gyvybe – su jos dėsniais. Galima sakyti, kad mes esame jūros bangų pašaukti kurti.

Ir nors kiekvieno žmogaus prigimtis šaukiasi kūrybos, tai ypač svarbu jaunam žmogui – laisvam, mąstančiam, kritiškam, maištaujančiam, provokuojančiam.

Miesto prie jūros įkvėpta kūryba – tai priešprieša chaosui, tamsai ir agresijai. Ir nesvarbu, ar tik lengvai, vos pirštų galiukais, prisilietę prie jos ar visa galva pasinėrę, visada sulaukiame stebuklo.

Šiemet jau Dešimtoji banga. Tai ne šiaip sau gražuolė putota jūros banga. Dešimtoji - tai bangų banga. Didžiulė, galinga, veržli, įspūdinga ketera pasipuošusi, nešanti milžinišką apsivalymo ir atsinaujinimo jėgą. Ji nušluoja nuo savo kelio visą smulkmę, negatyvą, tai, kas tuščia ir nereikalinga. Dešimtoji banga triukšmingai atveria erdves naujam, išradingam, laisvam ir kūrybiškam gyvenimui. Alternatyvios mados kūrėjų šventė, skirta Palangos miesto jubiliejui), atšniokščia praturtinusi save naujomis formomis, dar nematytais ir nepatirtais atradimais. Dešimtoji - tai bangų banga. Tegu ji įsiūbuoja mus ir atveria kūrybos džiaugsmą!

Skaitovai – abiturientai, mokytojos Aušros Šeštokienės mokiniai iš IV C kl. Titas Neimontas ir Raminta Kairytė. 

„Labai dėkoju Palangos miesto savivaldybei už visokeriopą paramą šiai dešimtajai „Bangai“, kad ji galėtų įvykti, ir tokia, kokią visi ir pamatėme. Apšvietėjams. Taip pat esu labai dėkinga savo didiesiems pagalbininkams, kurių nematėme scenoje, bet net ir žiūrovui nematomas jų darbas buvo be galo reikalingas: Godai Petkevičiūtei, Rugilei Krajinskaitei, Titui Kunigėliui, Lėjai Serapinaitei, Dominikui Trimailov, Matui Karkauskui“. 

…………………..

Dešimtojoje mados ir dizaino šventėje „Banga“ buvo pristatyta 17 kolekcijų iš 7 miestų – Palangos, Kretingos, Plungės, Joniškio, Tauragės, Šiaulių, Kauno. Devyni Gimnazijos jaunieji dizaineriai pristatė net 5 kolekcijas: „Stuburas“ (abiturientės Austėja Kuprytė, Ugnė Bundulaitė, Gabija Jonušaitė, Kamilė Lušytė), „Be karo“ (antrokė Paulina Sumaryuk), „Tūzas“ (antrokas Julius Kristupas Krylovas), „Egzistencija“ (antrokė Enrika Grybauskaitė) ir „Uždaras vakaras“ (Miglė Matiukaitė ir Ula Kalvytė). 

Gimnazijos bendruomenės šiltų aplodismentų sulaukė ir buvusios teatro mokytojos Rimtautės Radzevičienės, dabar dirbančios Šventosios pagrindinėje mokykloje, mokinių pasirodymas. Originalias princesių aprangas demonstravo pradinukės pirmokėlės – jauniausi šio renginio modeliai. 

……………

Kaipgi po jubiliejinės – dešimtosios – „Bangos“ jaučiasi jos 9 dizaineriai iš Palangos senosios gimnazijos? Kaip apskritai jie atsidūrė „Bangoje“? Ką jiems davė kolekcijos pristatymas šiame renginyje? Ir ar galvojantys savo ateitį sieti su dizainu?

Paulina: po Gimnazijos šimtmečio, kuriame ir pamačiau gimnazistų kolekcijas, praėjus gal dviem savaitėms pakalbėjau su mokytoja ir prisijungiau. Pirminis kolekcijos pavadinimas buvo „Karo pabaiga?“, nes tuo metu, kai kūriau kolekciją, tam tikru metu buvo sumažėję informacijos apie karą Ukrainoje, ir atrodė, kad tai tikrai greitai baigsis. Ir vis dėlto galutinį pavadinimą pasirinkau „Be karo“. Pavadinimas turi kelias prasmes – siejasi ir su Ukraina (beje, Paulinos tėtis – ukrainietis, – aut. pastaba), ir su pačiu gyvenimu, kuriame kovojame už viską, nuo pažymių mokykloje iki karjeros. O ar tai nėra beprasmybė? Kiek gi galima dėl visko stresuoti? Gal to visai nereikia? Kolekcijai pasirinkau bazinė – juodą – spalvą ir raudoną, savo mėgstamiausią. Raudona – ir kraujo spalva. Mano modeliuose yra daug ertmių – tarsi žaizdų. Kolekcijai sukūriau ir karūnas, kurias galima suprasti, kaip pergalės, laimėjimo ženklą. Beje, kolekciją kūriau tik dėl savęs. Nors man puikiai sekasi matematika, bet taip pat mėgstu siūti, siuvinėti, tad kurdama kolekciją mėgavausi darydama tai, kas man patinka. Ir tik likus dviem savaitėms iki renginio staiga supratau, kad mano darbą matys ir kiti (juokiasi). Įdomu tai, kad prieš kurdama savo kolekciją man teko pabūti ir modeliu – Enrikos kolekcijoje. Scenoje esu buvusi ir anksčiau, kai mokiausi Šventojoje – ir šokau, ir renginius vedžiau. Tačiau tai – visiškai skirtingos patirtys. Ruošdama kolekciją tam įdedi labai daug darbo, kuriam pristatyti turi vos 4 minutes... O savo ateitį vis dėlto planuoju sieti su matematika.              

Julius-Kristupas: dar būdamas aštuntokas pamačiau draugų kolekciją „Bangoje“, nuo tada turėjau svajonę ir pats čia sudalyvauti. Man atrodė, kad labai faina sukurti kažką pačiam savo rankomis. Visiems sakiau, kad padarysiu, bet niekas netikėjo. Vis dėlto padariau pats – vienas, o ne kažkas kitas. Tačiau man buvo didelis iššūkis, nes kolekciją planavau „Bangai“, bet staiga teko ją paruošti Palangos jubiliejui, kuris vyko ankščiau. Tad laiko turėjau tik mėnesį ir vieną savaitę. Kurdamas kolekciją labai atsižvelgiau į žmones, kurie ją pristatys, kad rūbas tiktų modeliui... Iki šiol negalvojau, kiek yra sunkumų sugalvoti idėją, kiek darbo slepiasi už rūbo. Ilgiausiai dirbau su dideliais marškiniais – į juos įdėta daugiausia darbo, bet jie labiausiai ir patiko tiek man, tiek kitiems. Sulaukiau net klausimų, ar parduodu (juokiasi)... Esu sužavėtas apšvietėjų darbu. Jie mūsų kolekcijų nematė, bet net ekrano užsklandas parinko tobulai... Dirbdamas su kolekcija išmokau naudotis siuvimo mašina, kurią man atidavė močiutė. Bet visą savo laiką ir skyriau kolekcijai: nebesusitikau su draugais, o jei susitikdavome, tad labai trumpam. Prie kolekcijos sėdėdavau kasdien tikrai iki pusės pirmos nakties. O po „Bangosׅ“ pirma mintis – pagaliau susitvarkysiu kambarį. Po šios savo patirties galiu kiekvienam pasakyti: „Nebijok eiti ten, kur galvoji, kad nieko nemoki.“ 

Enrika: savo kolekciją pristačiau jau ne pirmą kartą, bet būtent dabar, „Bangoje“, jaučiuosi ją išpildžiusi galutinai. O patirtis – neįkainojama. Po kokių 10 metų savo vaikams jau turėsiu, ką papasakoti ir parodyti, kad esu sukūrusi drabužių kolekciją. Ir kitaip įvertinau laiką. Ką iki šiol veikdavau? Su draugėmis plepėdavom, bet dabar, besiruošdamos „Bangai“, su jomis net ir labiau suartėjome. Net negaliu pasakyti, kad kolekcija – mano. Tai – devynių žmonių kolekcijos, nes draugės man labai padėjo. Kas buvo įdomiausia ruošiantis? Viskas labai įdomu. Vien tas azartas ką reiškia! Statom scenos brėžinius, klausausi patarimų. Labai malonus jausmas, kai ateinam į repeticiją, o jos viską išmokusios. Ir man toks azartas dirbti toliau. Po „Bangos“ nulipom nuo scenos ir – ašarų pakalnė. Sėdėjome kavinėj ir žliumbėm. Toks buvo emocijų antplūdis. Tai buvo džiaugsmo ašaros. O kai matai kitų darbą, atrodo, kad ten nėra nieko sunkaus. Pavyzdžiui, pirmoje Gimnazijos klasėje aš tik 1 švarką tesukūriau, bet šiemet mane „užmotyvavo“ ir mokytoja, ir mama. O kolekcijos pristatymas suteikė be galo daug pasitikėjimo savimi. Iki šiol aš maniau, kad iš kūrybinės pusės galiu tik tapyti. 

Miglė: atėjusi į gimnaziją jau žinojau, kad dalyvausiu „Bangoje“, tad dalyvavimas, pristatymas savo kolekcijos, pasirodymo kūrimas buvo kaip svajonės išsipildymas ir įgyvendinimas savo aistros – organizuoti, kurti, lipti į sceną, „klijuoti“ pasirodymą ir realizuoti savo idėjas. Dalyvaudama „Bangoje“ išmokau organizuoti laiką, sceną ir pasirodymą, bendrauti su modeliais, rūpintis, kad visi jaustųsi gerai. „Banga“ atnešė naujas pažintis, patirtį ir savęs pažinimą. Iš tiesų jau ilgai žinojau, jog noriu sieti savo ateitį su menais. Visas pasiruošimas kolekcijos pristatymui privertė suprasti, jog man labai patinka tai daryti. Praleidus daug laiko prie dizainų ir pasirodymo kūrimo, mėgavausi atėjusiu nuovargiu ir buvau patenkinta savo atliktu darbu. Niekada negalvojau, jog galiu atrasti tokią veiklą. Tad ir savo ateitį tikrai noriu sieti su menais, režisūra ar dizainu. 

Ula: mūsų kolekcijos „Uždaras vakaras" pristatymas man reiškia užsibrėžto tikslo, kurio su Migle siekėme daugiau negu metus, įgyvendinimą. Kolekcija atvėrė man naujas duris į dar neatrastas pažintis, leido dar labiau patobulinti turimus meninius sugebėjimus bei realizuoti save. Kalbant apie ateitį, naujos kolekcijos kurti neplanuoju, bet neatmetu galimybės, jog visko gyvenime gali būti. „Bangos 2023“ laukėme labiausiai iš visų renginių, todėl natūralu, jog šis renginys turėjo didžiausią reikšmę man ir komandai, o ir pasiruošimas šiai šventei buvo ilgiausias. Ar savo ateitį siesiu su dizainu, atsakymo neturiu, nes vis dar ieškau savęs ir stengiuosi naudotis kiekviena proga, kurią man suteikia gyvenimas.

Straipsnį parengė Gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Ligita Sinušienė, nuotraukų autoriai – gimnazistai Kristijonas Karačionka, Titas Kunigėlis ir Urtė Deksnytė.