Mamų mamai Stefanijai Ragainienei išgyventi padėjo Aukščiausiasis

„Niekada nesiskundžiau – gal todėl Dievulis man ilgą, nors ir nelengvą gyvenimą nuskyrė. Jūs man palinkėjot sveikatos – ir aš jums jos linkiu. Ir gyvenkit ilgai, kaip aš, ir dar ilgiau – iki šimto metų“, – spalio penktąją atvykusiems ją pasveikinti su devyniasdešimtmečiu svečiams sakė palangiškė Stefanija Ragainienė.

Mamų mama
Su jubiliate kalbėjomės jau po visų iškilmių ir sveikinimų, susėdusios jaukaus namelio Paliepgirių take kambaryje, pražydusiame gausybe gėlių puokščių. Ir tai nekeista – juk ne vien meras Šarūnas Vaitkus važiavo sveikinti S.Ragainienės. Į mamos jubiliejų suvažiavo septyni jos vaikai su anūkais bei proanūkiais, o kur dar kiti giminės ir artimieji.
Vaikų S.Ragainenė turėjo devynis. Tačiau vyriausiasis – 1942-aisiais gimęs Vladelis – dar paauglystėje žuvo beknibinėdamas nuo karo likusį sprogmenį. O jauniausioji 1965 m. pasaulį išvydusi Genutė tegyveno kelias savaites – mergytę plaučių uždegimas nusinešė.
Tačiau Palangoje gyvenančios dukros Irena, Eugenija, Aurelija bei Vanda, gretimame Kretingos rajone įsikūręs sūnus Vaclovas, į Šiaulius persikėlusi dukra Janina bei Estijoje laimę atradusi dukra Kazimiera išaugo ir savo vaikus bei anūkus augina.
„Kaip smagu būna, kai visi suvažiuoja. Pilna troba, pilnas kiemas žmonių. Anūkai ir proanūkiai mane ne močiute, o mama vadina. Jų mamos – mamytės, o aš tai visiems mama“, – šypsosi jubiliatė.
Mamų mamai S.Ragainienei už didžiausią ir gražiausią jos gyvenimo darbą – užaugintus vaikus – 2008-aisiais dėkojo bei ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanojo ir prezidentas Valdas Adamkus. „Labai tada nustebau: negi Palangoje aš viena daug vaikų turiu? O pasirodo, neužteko tik daug jų turėti, reikėjo, kad jie visi dori būtų, neprasikaltę. Mano vaikai geri, tai va, ir medalį gavau“, – rodydama nuotraukas, kuriose ji nusifotografavusi kartu su ekscelencija V.Adamkumi pasakoja S.Ragainienė.

Augo Darbėnuose
O vaikai auginti labai labai sunkiai. Ir jos pačios vaikystė nelengva buvo. Gimė Stefanija Darbėnuose, augo, kaip pati sako, mažoj mažoj trobelėje – kambariukas ir virtuvytė – Juzumuose. Tačiau smagiausi ankstyvos vaikystės prisiminimai susiję su Palanga.
„Tėvelis prie kelių dirbo, ir Palangoj Vytauto gatvėje asfaltą pylė. Pasiimdavo ir mane – šešerių ar septynerių metukų – prie Kurhauzo palakstyti. O ten grafų Tiškevičių mergelės būdavo, truputį už mane vyresnės. Bet vis tiek žaisti kviesdavo: „Stefanija, ateik“, – šaukdavo. Grafienė labai puiki moteris buvo, ne tik savo vaikus, bet ir mus, „prastesnius“ pakviesdavo pasivaišinti“, – atsimena jubiliatė.
Darbėnuose bandyta ir mokslus eiti. Tačiau, kaip prisipažįsta pašnekovė, nelabai tie mokslai sekėsi. Skaityti labai patikę, linksniuoti – nelabai, o matematika visai neįdomi buvo.
„Tada vaikų, kaip dabar, niekas už ausų į mokslus netraukė. Pasikviesdavo direktorius ir sakydavo: Tau, vaikeli, mokytis neina, tad geriau eik namuose tėveliams padėti“, – pasakoja pašnekovė.
Jaunystėje tarnauta
Tėveliams padėti teko daug ir sunkiai. Žemės tėvai teturėjo rėželį, o darbo Darbėnuose rasti buvo sunku. „Darbo galėjai arba pas ūkininkus, arba pas žydus gauti, – prisimena S.Ragainienė. – Tai mama eidavo žydams skalbti. O aš jau nuo dešimties metų padėdavau tėveliui, kuris žmonėms malkas pjaudavo“.
Paauglė Stefanija pradėjo pati darbuotis – išėjo tarnauti. Tarnavo Joskauduose pas ūkininkus Paulauskus, paskui pas Jurevičius. Reikdavo ir daržus, ir gyvulius apeiti. Vėliau tarnauta Barkeliuose pas Galdikus, Užpelkiuose pas Valatkas. „Kažin, ar dar yra kas gyvų?“ – pati savęs perklausia.
„Paskui mane kvietė tokia moteris į Laukžemę, bet aš jau tada ženytis pradėjau, ir nebeišvažiavau“, – prisimena pašnekovė.
Su būsimu vyru Vladislovu, dirbusiu Darbėnų pieninėje, Stefaniją supažindino draugai. Kiek buvę, kiek nebuvę jie susituokė. „Ir netikėk paskui kalbomis. Atsimenu, kai „ėmėm šliūbą“ bažnyčioje, mano žvakė lygiai lygiai degė. O jo žvakės liepsna taip blaškėsi, lyg didžiausi skersvėjai būtų. Tada išgirdau už nugaros moteriškes šnekant: nebus mergelei gyvenimo, blaškysis tas Ragainis. Taip ir buvo“, – atsidūsta.

Žvakės liepsna nemelavo
„Rojaus tikrai neturėjau. Bet, matyt, toks likimas. Besilaukiant Kazytės – o jau turėjom Vladą, Ireną ir Janiną – išėjo mano vyras pas kitą moterį. Ką darysi – gyventi juk reikia. Ko tik nedariau – ir per žmones ėjau uždarbiaudama – šieną grėbiau, linus roviau, bulves kasiau, – ir uogas pardavimui rinkau. Tėvelis vaikus prižiūrėdavo. Būdavo, išverdu valgyt, duonos priraikau – ir palieku juos visai dienai“, – pasakoja S.Ragainienė. Ir prisimena, kad Vladas tik aštuonerių metukų į mokyklą eiti pradėjo, nes nebuvo kuo jo deramai aprengti.
Nedorą vyrą po kurio laiko sudrausmino jo darbdavys, tuometinis MSV vadovas Pauža, pagąsdinęs: „Jei negrįši pas žmoną, atleisiu iš darbo ir padarysiu taip, kad nieks tavęs nepriims“.
„Ką dabar galiu pasakyti: jeigu išėjai – nebegrįžk, jeigu pats išėjo – atgal nebepriimk. Vis tiek gyvenimo nebus“, – atsidūsta pašnekovė.

Persikėlė prie oro uosto
Po kurio laiko V.Ragainis įsidarbino šalia Palangos oro uosto įsikūrusioje kariškių bazėje elektriku. Kariškiai buvo išsipirkę šalia gyvenusių žmonių trobesius – tie į miestą išsikėlė, nameliai liko. Tad vienas jų, kuriame ir dabar gyvena jubiliatė, buvo pasiūlytas šeimai kaip „valdiškas“ būstas.
„Vaje, kas čia darėsi. Per stogą ant galvų lijo. Mūriuko nebuvo – nėr kur valgyti išsivirti. Kaimynai padėjo – stogą aplopė, viryklę pamūrijo. Beje, jokių baldų irgi nebuvo. Vaikams pasakiau – einam, šiaudų pasigrėbstysim, pasiklosime ir išmiegosime. Tai jau kitą dieną vyras iš kariškių parvežė geležinių lovų, stalą, taburečių. Taip po truputį kūrėmės“, – pasakojo S.Ragainienė.
Vaikams kiek paūgėjus – kai vyresniosios mergelės buvo jau tiek didelės, kad buvo galima su jomis mažuosius palikti – S.Ragainienė pradėjo dirbti. Juk keturiasdešimties jos per mėnesį gaunamų rublių niekaip neužtekdavo, o vyras pinigus mieliau sau išleisdavo.

„Line“ buvo geriausia
„Iš pradžių dirbau vasaros sezono metu „Neringoje“. Paskui jau pati pradėjusi „Jūratėje“ dirbti duktė Irena pasakė, kad ten reikia dar vienos valytojos. Priėmė, pasidarbavau ketverius metus. Ir kai sugriebė radikulitas! Gydytojas Skritulskas pasakė: „Ragainiene, negali dirbti“. Bet juk reikia“, – prisiminė pašnekovė.
Po valgyklos skersvėjus moteris nebelakstė – įsidarbino valytoja oro uoste. Darbščią ir kruopščią moterį kvietė, kaip ji pati sako, ir lėktuvų valyti, tačiau į tą darbą ji neperėjo – atsirado laisva vieta poilsio namuose „Linas“.
„Dešimt metų ten kambarine pradirbau, iki pensijos. Geras darbas buvo, ir žmonės labai geri“, – atsimena S.Ragainienė. Ir parodo už gerą darbą gautus padėkos raštus.

Padėjo Aukščiausiasis
„Iš ko sėmiausi stiprybės, kas man padėjo? Stengiausi niekada nesiskųsti. O stiprybės teikė ir padėjo tik aukščiausiasis ponas Dievas ir Mergelė švenčiausioji. Ir angelas sargas – jis mano vaikelius žiūrėjo“, – peržvelgusi visą nelengvą gyvenimą sako S.Ragainienė.
O ką ji galėtų patarti tiems, kurie dabar skundžiasi ir dejuoja dėl sunkaus gyvenimo? „Vaikeli, ką aš galiu kitam patarti. Tik sau patarti galiu“, – nusišypso jubiliatė, pridūrusi, jog nieko negalėtų atsakyti ir tiems, kurie klaustų ilgaamžiškumo recepto.
„Aš manau, kad mamai labiausiai padėjo kantrybė ir meilė, – sako jauniausioji S.Ragainienės dukra Vanda Juodikienė. – Ir aš, ir mes visi iš jos ir dabar to mokomės. O dar – atjautos ir supratimo. Ir gebėjimo šiame skubančiame, lekiančiame pasaulyje matyti savo artimuosius“.