Maidano savanoriai: „Ukraina laimėjo – Kryme „makaronus“ gyventojams kabina Rusija“

 „Ukraina laimėjo. Bet tai – tik pradžia“, – tokius žodžius ištarė Šventosios sveikatos centre besigydantys per įvykius Kijeve nukentėję Rostislav Melnyk ir Oleksij Šatniuk. Apie tai, kas vyko Kijeve – Maidano aikštėje ir Gruševskio gatvėje – vaikinai „Palangos tiltui“ pasakojo ketvirtadienį, kai Kryme neramumai buvo tik prasidėję.

Automaidano dalyvius daužė „Berkutas“

„Mūsų istorijos labai skirtingos, – prabilo R. Melnyk. – Aš buvau pirmasis, atvykęs gydytis į Lietuvą. Mane sumušė sausio 23-iąją, po savaitės jau buvau Vilniuje, o dar po savaitės, 29 dieną, atvykau reabilitacijos į Šventosios sveikatos centrą „Energetikas“.

Paprašytas prisiminti, kaip jis buvo sužeistas, R. Melnyk pradėjo nuo to, kad jis kartu su bičiuliais aktyviai dalyvavo susikūrusiame automaidano judėjime.

„23-iosios dienos ankstyvą rytą, apie pusę penktos, kartu su bičiuliais jau atbudėję važiavome namo. Mūsų automobilis neturėjo jokių skiriamųjų ženklų. Pačiame Kijevo centre, prie Karininkų namų, mūsų automobilį pradėjo „spausti“ Berkuto džipas: mes norėjome sukti į kairę. Tačiau kelią užkirto minėtasis džipas ir automobilių inspekcijos ekipažas. Pamatę, kad kairėn pasukti nepavyks, įjungėme atbulinį bėgį, tačiau staiga iš kažkur išniro du autobusai, pilni ginkluotų „Berkuto“ vyrų – po maždaug 25 kiekviename. Pripuolę prie mūsų, jie pradėjo tempti iš mašinos ir mušti – kur tik pakliuvo. Daužė ne tik mus: iš paskos važiavo paprasčiausias taksi automobilis, tai sumušė ir jo vairuotoją, ir keleivius“, – pasakojo.

Pasak Rostislavo, jų automobilyje buvo įjungtas vaizdo registratorius. Laimei, užpuolimo metu jis nukrito, ir užpuolikai jo nepastebėjo. Po visų įvykių atvažiavęs vaikino brolis jį rado ir paėmė, tad sumuštieji automaidano dalyviai turi filmuotą medžiagą: šiek tiek matyti, kas tada vyko, ir labai gerai girdėti tiek užpultųjų, tiek užpuolikų balsai. Pasisekė vaikinui ir išsaugoti telefoną – kai „Berkuto“ vyrai pabandė jį išplėšti iš jo dešinės rankos, jis sugebėjo aparatą užsikišti už megztinio.

„Dirbo“ pagal komandas

„Mes automobilyje buvome penkiese: aš, mergina su vyru ir dar pora bičiulių. Vienas mūsiškis pasirito po automobiliu, dar du ir merginą „Berkuto“ vyrai sulaikė ir išvežė. O aš... Mane iš tiesų Dievas išgelbėjo. Sėdėjau už vairuotojo, užsiblokavau duris. Jie išdaužė stiklą, išlaužė duris, mušė mane per galvą. Išvilko iš automobilio. Aš nukritau ant kairiojo šono, tai jie viskuo, kuo tik įmanoma, daužė mano dešinįjį šoną. Apsimečiau esąs užsienietis, angliškai šaukiau: „Ką jūs darote!“. O jie man: „Tu – Ukrainos revoliucionierius!“, ir toliau muša. Pabandžiau atsistoti – jie vėl mane pargriovė, nuo važiuojamosios gatvės dalies nutempė į patvorį ir dar smarkiau daužė. Labai skaudėjo... Žinot, iš pat pradžių galvojome, kad jie, mus sustabdę, tik pagąsdins. Bet iš tikrųjų mus tiesiog užmušinėjo“, – jaudindamasis pasakojo Rostislavas.

Pasak jo, visas užpuolimas vykęs labai staiga ir operatyviai: pats veiksmas užtruko tik kelias minutes, nors mušamam jaunuoliui jos atrodė be galo ilgos. Bičiulis, kuris gulėjo po automobiliu, vėliau sakė, jog „Berkutas“ „dirbo“ pagal švilpukais duodamas komandas: trys švilpukai – ir užpuolikai atsitraukė atgal į automobilius. Pats Rostislavas sako tų švilpukų negirdėjęs: girdėjęs tik, kaip tarpusavy užpuolikai kalbėjosi rusų kalba.

Lietuvoje – pirmas

„Kai „Berkutas“ nuo manęs kiek atsitraukė, aš palindau po tvora ir nušliaužiau apie keturis metrus į parką. Vienu momentu jie buvo begrįžtą ir bandė mane pasiekti, tačiau paskui, matyt, gavę komandą trauktis, laimei, paliko ramybėje. Mačiau, kaip jie metė į automobilį granatą. Kiek vėliau į įvykio vietą atvažiavo kiti automaidano dalyviai, paėmė mane ir nuvežė į Europos aikštę“, – toliau pasakojo pašnekovas.

Iš aikštės vaikinas buvo nuvežtas į pogrindinę kliniką, prie kurios įkūrimo buvo prisidėjęs ir pats Rostislavas – į oficialias gydymo įstaigas sužeistųjų buvo stengiamasi nevežti, nes iš jų sumuštus ir sužeistus žmones išsiveždavo milicininkai. Paskui jį pervežė į privačią kliniką, ten gydė, o po savaitės buvo nuspręsta pasinaudoti Lietuvos kvietimu ir gydytis mūsų šalyje.

„Man buvo trūkę plaučiai, reikėjo dviejų operacijų, sulaužyta ranka, – tik vakar nuėmė gipsą, – keliomis siūlėmis susiūta perskelta galva. Visas kūnas nusėtas kraujosruvomis, ypač dešinysis šonas. Kijeve gydytojai sakė: tokios būklės tau skristi nepatartina. Aš gi atsakiau, kad negaliu neskristi, nes mano bičiulius suėmė, manęs taip pat ieško. Taip atsitiko – tiesa, to nežinojau – kad buvau pirmasis iš nukentėjusiųjų Kijeve, atskridęs į Lietuvą gydytis. Mane aplankė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir Sveikatos apsaugos ministras, ir kiti ministrai. Ir – reabilitacija čia, kur išties puikūs gydytojai ir visas personalas“, – sakė R. Melnyk.

Bičiulius teisė

Paklaustas, o kokia lemtis ištiko kartu su juo sausio 23-iosios naktį buvusius bičiulius, Rostislavas sakė, jog merginą paleido praėjus maždaug 20 minučių po sulaikymo. Du vaikinus suėmė, iš pradžių laikė tardymo izoliatoriuje, paskui teisė ir skyrė šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Tačiau paskui, po apeliacijos bausmę pakeitė, ir, pasikeitus politinei padėčiai šalyje, suėmimas perkvalifikuotas į namų areštą: „Antradienį buvo dar vienas teismas, kuriame nuspręsta kaltinimus panaikinti. Tačiau jie su tuo nesutinka ir sieks, kad teismo procesas tęstųsi, kad jie būtų pripažinti nekaltais, o kaltais būtų pripažintas „Berkutas“. Juk turime ir liudininkus, ir vaizdo medžiagą. Be to, tą naktį apie 15 automobilių buvo sunaikinta, o jais važiavę žmonės sumušti ir suimti, didžiajai daliai jų šiuo metu skirtas namų areštas. Beveik visi iš nukentėjusių ir suimtų tą naktį sieks, kad teistumas jiems būtų panaikintas, ir kad kaltais dėl tų įvykių būtų pripažintas „Berkutas“.

Rostislavas pripažįsta, jog, jeigu nebūtų pavykę išvykti gydytis į Lietuvą, galėjo atsitikti taip, kad ir jis būtų buvęs suimtas: jo atkakliai ieškota. Tačiau bičiuliai kartoję, jog nieko apie jį nežino. Tik vėliau vaikino ieškoję pareigūnai išvydo jį per televiziją transliuotuose reportažuose iš Lietuvos.

Grįžta į Kijevą

Paklaustas, ar rengiasi grįžti į Ukrainą ir kada planuoja tai padaryti, R. Melnyk sakė norįs grįžti namo. Ir sveikatos būklė jau nerimo nebekelianti, nors pasekmės – ir skausmas – dar jaučiamos.

„Mes laimėjome. O kas dėl Krymo – ten labai stipri Rusijos propaganda, – pasiteiravus nuomonės apie įvykius Kryme sakė Rostislav. – Ten gyvena normalūs, adekvatūs žmonės, ir jeigu su jais pasikalbėtume, „makaronai“, kuriuos „kabina“ Rusijos žiniasklaida, nuo jų ausų nukristų. O juk jūs patys žinote, kokią propagandą sugeba varyti Rusija“.

Pasak vaikino, dabar svarbiausios užduotys – kuo greičiau sudaryti naują Ukrainos vyriausybę, nes kol jos nėra, tie patys Krymo gyventojai nelabai supranta valdžios pasikeitimo.

„Rusijos veiksmus buvo galima nuspėti: veikiama pagal iš anksto parengtą ir Sirijoje išbandytą scenarijų. Svarbiausia, kad mes, ukrainiečiai, tam nepasiduotume, nepaisant to, kokia kalba – ukrainiečių, rusų ar totorių – kalbame. Aš tikiu, kad šalis nebus suskaldyta. Ir tai, kad Ukraina ištvėrė tas dvi baisiąsias kruvinąsias naktis, tai, kad laisvė iškovota tokia kaina, duos pradžią naujos laisvos valstybės gyvenimui“, – įsitikinęs R. Melnyk.

Neteko akies

„Aš beveik nuo pirmųjų Maidano dienų buvau jame apsauginiu, – pradėjo pasakoti O. Šatniuk. – Naktimis budėdavau Maidane, dienomis dirbdavau. Sausio 19-ąją po darbo atėjau į Gruševskio gatvę ir išgirdau, kad taikus protestas peraugo į ginkluotą susirėmimą: į mitinguojančius mėtomos garsinės granatos, į juos šaudoma. Aš nuėjau palaikyti mitinguojančių, ir prabuvau ten apie valandą. Kai eilinį kartą, norėdamas nufotografuoti granatas svaidančius „Berkuto“ vyrus – beje, jie į mitingo dalyvius metė ir granatas, ir akmenis, ir „Molotovo kokteilius“, kai jie atsiginti galėjo tik akmenimis ir pagaliais, nes pirmosiomis dienomis „Molotovo kokteilių“ žmonės nemėtė, – jie sviedė eilinę granatą. Nežinau, ar ji sprogo ore, ar man prie kojų. Jos skeveldra išmušė akį“.

Vaikinas buvo skubiai išvežtas į ligoninę, operuotas, iš akiduobės buvo pašalinta akis ir pati skeveldra. Porą dienų jis, kaip pats sako, negalėjo žiūrėti: tik miegodavęs. Per miegus girdėdavo, kaip įeina medicinos sesutės, kartojama jo pavardė. Girdėjo ir tai, kai kitus ligonius iš ligoninės išveždavo, ir kad likusieji komentuodavo, jog niekas nežino, kur juos išvežė...

„Žmonės buvo pasirengę viskam“

„Trečią dieną aš jau kiek geriau jaučiausi: galėjau šiek tiek matyti, po truputį vaikščiojau. Atvažiavo Maidano savanoriai ir perspėjo, kad naktį ar net vakare atvažiuos milicija ir visus sužeistuosius suims. Jie patarė nedelsiant išeiti iš ligoninės ir pasiūlė nuvežti mane į saugią vietą – gal net į Vakarų Ukrainą, kur padėtis ramesnė. Aš atsisakiau, nes mane pasiėmė ir parsivežė sesuo su vyru. Namo grįžti negalėjau, nes ten manęs jau laukė milicija.

Kiek vėliau paskambino Euromaidano savanoriai ir pranešė, kad yra galimybė gydytis Lietuvoje – ši šalis priima nukentėjusiuosius ir suteikia jiems valstybės pagalbą. Per vieną dieną man sutvarkė vizą, ir sausio 30 dieną išskridau į Lietuvą. Gydė mane Kauno klinikose, kur aplankė Sveikatos ministras. Įdėjo man laikiną protezą, vėliau atliko dar vieną operaciją, nes kiek neteisingai buvo užgijusi pati žaizda. O po kurio laiko atvykau į „Energetiką“, ir dar kurį laiką čia gydysiuosi, nes po mėnesio turėtų įstatyti nuolatinį protezą. O tada, manau, jau važiuosiu namo“, – pasakojo dar vienas ukrainietis.

Nuo praktiškai pirmųjų Maidano dienų mitinguose dalyvavusio Oleksij pasiteiravome: ar žmonės manė, jog gali sulaukti tokių žvėriškumų?

„Žmonės buvo pasirengę viskam, – sakė O. Šatniuk. – Jie tikėjo, kad laimės. Kaip matote, mes laimėjome. Nacionalinė vienybė įveikė tą blogį, kuris vyravo Ukrainoje. Tačiau tai dar toli gražu ne viskas, nes nemaža dalis tų pačių banditų bando grįžti ir grįžta atgal prie valdžios. Ir žmonės stovės Maidane ir toliau, iki visiškos pergalės. Tikiu, kad tokią kainą sumokėję žmonės sieks, kad Ukraina taptų išties laisva, nepriklausoma Europos valstybė“.

Tiki Ukrainos ateitimi

Pokalbyje dalyvavusi „Energetiko“ direktorė Tatjana Kervienė priminė, jog čia reabilitacinio gydymo buvo atvykęs dar vienas per įvykius Ukrainoje nukentėjęs vyriškis – gydytojas chirurgas Jevgenij Kuzyk, kuris dalyvavo vasario 23 dieną Palangoje prie paminklo generolui J. Žemaičiui surengtoje akcijoje žuvusiesiems Kijeve pagerbti ir Ukrainos laisvės siekiams palaikyti.

„Jevgenijus buvo ketvirtasis ukrainietis, atvykęs gydytis į Lietuvą, – apie bendražygį trumpai papasakojo R. Melnyk. – Jis Gruševskio gatvės barikadų sergėtojams nešdavo medikamentus bei teikė medicinos pagalbą. Tiksliai nepasakysiu kurią dieną, jis iš štabo nešė medikamentus į Gruševskio gatvę ir jam kulka – ne guminė, o tikra kovinė kulka – peršovė nosį. Žaizda buvo labai rimta, pažeistas sinusas, buvo užkrėtimas. Jį gydė Vilniuje, paskui reabilitaciją praėjo čia, o vakar išvažiavo atgal į Ukrainą“.

Pasak Rostisalvo, Jevgenij kartodavęs, jog nei viename kare konfliktuojančios pusės nešaudo į gydytojus bei kitus medicinos darbuotojus. Kijeve gi tie, kurie teigė nenaudoję kovinių ginklų prieš demonstrantus ir mitinguotojus, pašovė būtent gydytoją...

Dar kurį laiką su Rostislav ir Oleksij kalbėjomės apie įvykius, kuriuose jie dalyvavo, žiūrėjome mobiliuosiuose telefonuose išsaugotas nuotraukas. Deja, jų kokybė spaudai nebuvo tinkama.

„Štai matote žibintą? Aš buvau per porą metrų nuo jo nušliaužęs, kai sprogo granata. Kaip manęs neužkabino – stebuklas. Išties Dievas mane myli. Tikiu, kad jis ir Ukrainą myli. Tikiu, kad tegu ir žodžiais nenusakomus žvėriškumus iškentėję žmonės, prisimindami tuos, kurie žuvo, ir toliau niekam nenusileis kurdami savo valstybę“, – kalbėjo ukrainiečiai, po kurio laiko susizgribę, kad vėluoja į procedūras.

Beskubėdami į jas, vaikinai pasidžiaugė, kad jiems Lietuvoje ir Šventojoje netrūko medikų dėmesio, kad čia jie sėkmingai stojasi ant kojų. Ir kad Lietuva ir jos žmonės palaiko Ukrainą.