Zita Baniulaitytė: „Palangiškiai skiriasi nuo kitų žemaičių“

Vis labiau artėjant advento laikotarpiui, ilgėjant rudens vakarams, ne vienam pasidaro smalsu, kaip šį laikotarpį seniau išgyvendavo mūsų protėviai, ką jie veikdavo ilgais žiemos vakarais, kada lauko darbai kaime jau būdavo baigti, o kambaryje vyraudavo prieblanda. Nejučiomis norisi pasidomėti to laikotarpio papročiais, tradicijomis, o gal ir savo namuose pamėginti sukurti kokį nors jaukų ritualą, atspindintį šį ypatingą laukimo ir susikaupimo laikotarpį. Apie tai ir dar daugiau „Palangos tilto“ skaitytojams papasakojo Palangos kultūros centro folkloro kolektyvo „Mėguva“ vadovė, etnologė Zita Baniulaitytė.

Burtų ir draudimų laikotarpis
„Svarbiausi šio laikotarpio papročiai susieti su bažnyčia, tikėjimu, o liaudiški nukreipti į tai, kaip nulemti kitų metų sėkmę. Tai – įvairūs burtai, draudimai“, – apie advento laikotarpio papročius pasakojo etnologė.
Burtų laikas, pasak Z. Baniulaitytės, prasideda nuo šv. Andriejaus, kuris minimas lapkričio trisdešimtą dieną. „Per šventą Andriejų reikia nusiskinti vyšnios šakelę iš kaimyno sodo, ją pamerkti ir žiūrėti, ar sužydės iki šventų Kūčių. Jei iki šios datos šakelė pradžiugins žiedais, tai reiškia norimą sėkmę – ar derliaus, ar vedybų, – pasakojo papročių žinovė ir tvirtino, jog šakelė iš savo sodo netinka – reikia būtinai iš kaimyno. – Šiuo laikotarpiu esama įvairių draudimų. Man labai gražus palangiškių tikėjimas, kad per adventą reikia megzti tinklus. Į šiuo laikotarpiu pasigamintus tinklus gerai eis žuvys. Taip pat per adventą negalima kirsti medžių, nes, jei iš tokių pastatysi namą, jis užsidegs. Labai gražus paprotys – ankstyvos Mišios, kuomet žmonės eidavo giedoti į bažnyčią, mušdavo būgną, uždegdavo daug žvakių“.
Pasmalsavus, kodėl advento laikotarpiu gausu įvairių draudimų, Z. Baniulaitytė akcentavo gamtos svarbą mūsų protėvių gyvenime. „Advento draudimai susieti su gamta: čia vyrauja ramybė. Ir žmogus turi ruoštis šventei. Tai laikas, skirtas poilsiui, nes lauko darbai šiuo metu jau būdavo baigti“, – kalbėjo etnologė.

Per daug skubame
Pašnekovė stebėjosi, kad šių dienų žmonės yra tarytum supainioję tradicijas. „Šiais laikais mes Kalėdas atšvenčiame per adventą. Šiuo laikotarpiu vyksta įvairūs renginiai, šventės, triukšmingi vakarėliai, o po Kalėdų visi lyg nuščiūva, stoja tyla. Per Kalėdas stengiamės ramiai pabūti su šeima. Gal tą atvirkščią šventimą lemia tai, kad iki Kalėdų dabartinis žmogus stengiasi padaryti visus darbus, viską suspėti, – svarstė moteris. – Anksčiau, kai televizoriaus nebuvo, kaimo žmonės rinkdavosi į namus, kur jauku, o jei didelė šeima, tai ir savo namuose nemažas būrelis susidarydavo, degdavo žiburį ir dirbdavo darbus, kuriuos galima dirbti esant menkam apšvietimui: verpdavo, plunksnas pašydavo, giedodavo, žaidimus žaisdavo. Tie žaidimai būdavo susieti su vedybomis, pavyzdžiui, žiedo dalijimas. Dzūkai yra išsaugoję specifines advento dainas. Jos taip pat – su kitais metais įvyksiančių vestuvių viltimi. Nes po Kalėdų jau prasidėdavo vestuvinis laikotarpis – vykdavo apžvalgos, piršlybos. Tai tas apsižiūrėjimas prie ko širdis labiau linksta jaunimo tarpe ir vykdavo per adventą“.

Kviečia „Amatų meistarnė“
Lyg savotiška to laikotarpio papročių tąsa Palangoje atidaryta iki gruodžio 18 d. veiksianti „Amatų meistarnė“. „Tradicijas, kultūrą kiekvienas priima savaip: vienam tai folkloras, kitam – piliakalnių, kitų įžymių vietų lankymas, dar kiti tai priima per amatus. Mes esame mėgėjai paragauti: viską mums norisi paliesti, pabandyti. Per amatus mes prisiliečiame prie tradicijų. Pastebėjome, kad tai reikalingas dalykas, žmonėms norisi patiems pasidaryti kalėdinę dovanėlę. Juk brangiausia dovana – ta, kuri sukurta savo rankomis. Ir kilo mintis atidaryti meistarnę, kur galima būtų pasidaryti dovanėlę Kalėdoms“, – apie meistarnės atsiradimą Palangoje kalbėjo papročių žinovė.
Pasak Z. Baniulaitytės, atrenkant amatus, kurių bus mokoma meistarnėje, buvo siekiama, kad tai būtų prieinama visiems norintiems. „Pasirinkome nesudėtingus amatus: karpiniai, veltinis, skiautiniai, gaminiai iš šiaudelių. Viduramžiais palangiškiai garsėjo kaip žalvario meistrai. Šiandienos mūsų juvelyrai dirba su gintaru, o norėtųsi, kad Palangoje atsirastų žalvario meistrų. Todėl meistarnėje prijungėme ir žalvario dirbinius. Gaila, kad neturime tinkamų dirbtuvių. Šiemet mes važiavome į Klaipėdos Kalvystės muziejų, pernai dirbtuves buvome atidarę „Anapilyje“, bet ten buvo sudėtinga, nebuvo tinkamų sąlygų“, – pasakojo pašnekovė.

Laukiami visi
Meistarnėje užsiėmimai vyksta 17-20 val. darbo dienomis, 10-13 val. šeštadieniais. „Tokį laiką pasirinkome tam, kad būtų patogu ateiti šeimoms su vaikais. Kiekvienas atėjęs gali pažiūrėti, kaip norimą dirbinį daro meistras ir pamėginti pasidaryti tokį pats. Medžiagas mes duodame, tereikia atsinešti tik kokias žirklutes. Todėl reikalinga išankstinė registracija. Ji vykdoma telefonu 8 685 53238. Užsiėmimai žmonėms nieko nekainuoja. Juos finansuoja Palangos kultūros centras pagal etninės kultūros plėtros programą, – ateiti drąsino Z. Baniulaitytė ir pridūrė, jog meistarnėje praleisto laiko trukmę žmogus taip pat gali pasirinkti pats. – Lankytojas čia gali pabūti tiek, kiek turi laiko. Galima tik pasižvalgyti, kas ir kaip meistarnėje gaminama, galima ir pačiam daryti. Jei žmogus norėtų pasigaminti sudėtingesnį dirbinį, tarkime, sodą, jam tektų ateiti ir į kelis užsiėmimus, kadangi per vieną jis tiesiog nespėtų užbaigti. Dalyvių amžius pas mus neribojamas – gali ateiti ir močiutė su anūku, ir mama, ir jaunimas, vaikai, ir visi norintys. Mes renkamės Vasario 16-osios gatvėje 6, Moksleivių klube, antrame aukšte, Tradicinės tekstilės mokymo centre“.

Planuose – naktišokiai
Z. Baniulaitytė pasidalino ir ateities planais. „Pagal etninės kultūros plėtros programą vykdome su tradiciniais šokiais susijusius dalykus – ikimokyklinių grupių ir pradinių klasių mokytojams lapkričio 26 d. organizuojamas seminaras apie žaidimus ir šokius. Jaunimui planuojame, gal išeis, naktišokius. Į Palangą planuoja atvykti Klaipėdos tradicinių šokių klubas ir ketina rengti čia šokių vakaronę. Ketiname tai pavadinti „Robaksu“. Tai dar nėra iki galo suderinta, tačiau tokių planų turime. Gruodžio 14 d. „Kurhauze“ organizuojamas pasidainavimo vakaras. Jį ves docentė Rūta Vildžiūnienė, bus folkloro kolektyvai iš Priekulės, Kretingos, Senosios Įpilties, dalyvaus „Mėguva“ ir moksleivių kolektyvas „Kikilis“, – planuojamus artimiausio laikotarpio renginius palangiškiams vardino etnologė.

Vadovauja „Mėguvai“
Z. Baniulaitytė yra ir Palangos kultūros centro folkloro kolektyvo „Mėguva“ vadovė. „Kolektyvas „Mėguva“ įkurtas 1988 metais. Mūsų pagrindinis tikslas – patiems suprasti mūsų krašto tradicijas ir tai parodyti kitiems, taikyti jas savo gyvenamojoje aplinkoje, šeimos rate, – apie savo vadovaujamą kolektyvą pasakojo palangiškė. – Mūsų kolektyve yra instrumentinė grupė. Jai vadovauja Diana Šeduikienė. Muzikantai buria visus palangiškius, norinčius groti tradiciniais instrumentais, mėgstančius liaudies muziką. Mes dainuojame ir šokame savo krašto kūrinius, nes, jei pabandome ką nors, tarkime, dzūkiško, nelabai sekasi. Visų pirma, tarmė labai sunki, o derinant viską prie tos žemės, reikėtų labai dažnai važinėti į dzūkų kraštą, gerai jį pažinti“.

Palangiškiai – kitokie
Pasiteiravus, kuo žemaičiai skiriasi nuo kitų Lietuvos etninių grupių, tradicijų žinovė sakė, jog tai esanti labai plati tema, tačiau pridūrė, jog net ir patys palangiškiai skiriasi nuo kitų žemaičių. „Palangiškis skiriasi nuo tradicinio žemaičio, kuris sėslus, dirba savo žemę, gyvena savo troboje. O žemaitis verslininkas, priimantis poilsiautojus, yra truputį kitoks negu, tarkime, kretingiškis arba salantiškis. Kurorto žmogus gyvena kitokiu ritmu: sezonas – ne sezonas. O žemaičiai, nutolę nuo kurorto, turi kitą laiko vertinimą: pavasaris, vasara, ruduo, žiema – pagal tai jie dėliojasi savo darbus. Kurorto žmogaus yra truputį kitas požiūris. Bet visi žemaičiai turi to tvirtumo, užsispyrimo gerąja prasme“, – apie žemaičių skirtumus kalbėjo folkloro kolektyvo „Mėguva“ vadovė.

Pritapo nesunkiai
Daug metų Palangoje gyvenanti, žemaitiškas tradicijas savo vadovaujamame kolektyve puoselėjanti moteris pribloškė, prisipažindama esanti ne žemaitiškų šaknų. „Aš pati esu ne žemaitė. Palangoje esu nuo šešerių metų. Mano mama – aukštaitė, tėtis – suvalkietis. Iš pradžių gyvenome Suvalkijoje, paskui – Kaune, keliauninkai tokie buvome. O kai man buvo šešeri, atsikėlėme į Palangą“, – netikėtas savo gyvenimo detales atskleidė pašnekovė.
Pasmalsavus, kaipgi sekėsi pritapti svetimame krašte tarp žemaičių, Z. Baniulaitytė sakė: „Tėvams čia pritapti buvo labai sudėtinga. Dabar yra paprasčiau, nes į Palangą yra susikėlę žmonių iš įvairių vietovių. Susigyveni su visais, ir tai nesudėtinga“.