Žinomas ekonomistas: Palanga turėtų pasvarstyti apie dviejų greičių kurortą

Žinomas šalies ekonomistas, Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas tvirtina, kad šalies ekonomika pasiekė augimo ciklo piką. „Tendencijos šiais metais nekilnojamojo turto rinkoje rodo, kad netrukus jį pakeis leidimasis. Tik koks jis bus: „minkštas“ ar „kietas“ kaip 2008-aisiais?“ – sakė jis. Pakrypus kalbai apie Palangą, S. Besagirskas linkėjo jai ieškoti išskirtinumo ir siūlė pamąstyti apie dviejų greičių kurortą: Palangą orientuoti į aukštesnes pajamas turinčius turistus, o ekonominius svečius nukreipti į Šventąją. „Iš to išloštų ir Palanga, ir ypač Šventoji“, – įsitikinęs jis.

– Baigiantis metams, Lietuvos makro ekonomikos rodikliai yra neblogi. Ar jūs regite ženklų, kurie jums kelia nerimą?
– Jų visada yra tokių, net ekonomikos augimo cikle. Šiandien mes matome besipučiantį būsto burbulą Skandinavijoje. Skandinavai jau apribojo skolinimąsi ir skatina įvairias priemones tam. Pirmiausia tai padarė Swedbank ir SEB. O kadangi Skandinavija yra viena iš pagrindinių mūsų eksporto rinkų, mūsų priklausomybė nuo skandinaviškos rinkos, ir pinigų, yra labai didelė. Vienintelė sveika Europos ekonomika yra Vokietijos, kuri dar nerodo jokių recesijos ženklų. Gerai, kad ir Vokietija yra svarbi mūsų prekybos partnerė.
Skandinavijoje nekilnojamojo turto rinka jau aiškiai yra problemiška. Dėl to daugiau kaip metus Švedijos vyriausybė taiko apribojimus būsto paskoloms ir apskritai skolinimuisi. Blogas pranašas yra tai, kad trejų didžiausių Švedijos statybų bendrovių akcijų vertė paskutinius metus tik krenta. Ženkliai!
Žinia, Lietuvos pagrindiniai bankai yra skandinaviški. Jeigu Swedbank ar SEB pradės taikyti dar didesnius skolinimosi apribojimus, jie tai darys ne tik Skandinavijoje, bet ir Baltijos valstybėse, Lietuvoje taip pat. Tai dar labiau paskatintų mūsų nekilnojamojo turto rinkos susitraukimą. O tai būtų blogai, nes viena pagrindinių Lietuvos ekonomikos varomųjų jėgų, be eksporto, yra vidaus vartojimas. Turėkime omeny, kad BVP augimas lėtėja, o vartojimas yra stipriai sumažėjęs. Akivaizdu, kad mūsų ekonomika dabar pasiekinėja augimo ciklo viršūnę, o po to leisimės. Tik klausimas yra kaip: minkštai ar ne?..
Mane labiausiai neramina ne lėtėjantis eksportas – ekonominės prognozės daugumoje Europos Sąjungos senbuvių, visų pirma, Prancūzijoje ir Vokietijoje, kurios yra vienos pagrindinių mūsų eksporto rinkų, vis dar yra neblogos, kaip ir Skandinavijoje, kuri yra labai priklausoma nuo eksporto, visų pirma, į Vokietiją, – o vidaus vartojimo tendencijos. Ypač būsto srityje – didžiąją žmonių išlaidų dalį sudaro išlaidos nekilnojamam turtui.
Mūsų konfederacija turi duomenų, kad jau nuo vasario mėnesio nekilnojamojo turto kainos Vilniuje krenta.
Ką tai reiškia?
O gi tai, kad yra didelis pavojus įsisukti defliacijos spiralei. Populiariai aiškinant, jeigu šiandien norite parduoti savo būstą, kuris kainuoja 100 tūkstančių eurų, ir, tikėtina, kad tiek ir gausite už jį, rytoj bus nelengva jį parduoti už 95 tūkstančius eurų, o poryt – ir už 90 tūkstančių eurų. Pirkėjas tiesiog lauks, kol jo kaina bus žemiausia. Nėra prasmės skubėti pirkti kainoms krentant.
Neparduotų naujų butų Vilniuje šiandien yra tikrai daug. Duok Dieve, kad butų pirkimas vyktų, o mūsų ekonomikos leidimasis po augimo ciklo būtų „minkštas“.
– Į kokius ženklus verta atkreipti dėmesį besikeičiant metams?
– Svarbu yra žiūrėti, kaip būsto kainos „elgsis“ pavasarį, nes dabar jas veikia sezoniškumas. Jeigu pavasarį būsto pirkimas neatsigaus ir nekilnojamojo turto vystytojai, kuriuos finansuoja bankai, turės mažinti butų kainas, kad galėtų atiduoti bankams paskolas. Jeigu jie tai darys drastiškai, pasidarys meškos paslaugą: supratę, kad įsisuka defliacijos spiralė, vartotojai nustos visai pirkti būstą laukdami kainų „dugno“. Sprogus būsto „burbului“, Centrinis bankas bus priverstas apriboti vartojimą. Kol kas Centrinis bankas elgiasi apdairiai: nors jo valdytojas Vitas Vasiliauskas užsiminė apie besiformuojantį nekilnojamojo turto „burbulą“, ir jį rodo Registrų duomenys apie būsto pardavimą šalyje, suvaržyti skolinimosi neskubama. Tiesiog Centrinis bankas vengia kurstyti paniką. Tokia situacija nekilnojamojo turto rinkoje kaip Vilniuje, pastebima ir Taline bei Rygoje.
– Kokias matote didžiausias Lietuvos ekonomikos bėdas?
– Viena didžiausių, be abejo, yra emigracija. Bet pasižiūrėjus į pasaulį iš artimiausios 20 metų perspektyvos ir įvertinus, kaip pasaulis keitėsi per paskutinius 20 metų, akivaizdi kita problema, kuri jau dabar slegia mus: kas suneš pinigus į šalies biudžetą, jeigu dirbančiųjų, vadinasi, mokančiųjų mokesčius, nuolat mažėja?
Išsivysčiusiose industrinėse valstybėse 10-20 procentų dirbančiųjų suneša iki 80 procentų šalies biudžeto. Visi kiti yra save išsilaikantys, taip vadinami self-employds ar biudžetininkai prie jo prisideda gan simboliškai. Paprastai kalbant, jeigu turiu kepyklėlę ir moku mokesčius, išėjęs į pensiją ir susirgęs, iš valstybės paimsiu gerokai daugiau negu buvau įnešęs į biudžetą mokėdamas mokesčius.
Tai – o taip pat ir emigraciją – gali padėti spręsti tik naujų technologijų įdiegimas: gamybos ir paslaugų sektoriaus automatizavimas-robotizavimas. Jos esmė tokia: inovatyvios įmonės tampa dar labiau inovatyviomis – į biudžetą suneša daugiau ir padeda išlaikyti augančią armiją nedirbančiųjų.
Valstybės gerovės prasme, emigrantai sukuria nulinį balansą – sumoka į valstybės biudžetą tiek, kiek paima.
Jeigu automatizacija-robotizacija pasieks netolimoje ateity tokius tempus, kokius devyniasdešimtaisiais pasiekė kompiuterizacija, tai ir emigracija nebus mums tokia baisi. Neturėsime šalyje didelės armijos išlaikytinių.
Dar nemažas galvos skausmas – regioninės politikos žlugimas. Ne tik pas mus, bet visoje Europoje ir JAV.
Ne vienas reprezentatyvus tyrimas JAV ir Vakarų Europoje rodo, kad turtingiausi regionai per paskutinius 50 metų tapo dar turtingesni, o vargingi – dar skurdesni. Akivaizdu, kad regioninė politika nei Jungtinėse Amerikos valstijose, nei Europoje nepasiteisino. Lietuvoje – taip pat, nors buvo tam skirta labai daug pinigų, visų pirma europinių.
Akivaizdu, kad pasaulis klasterizuojasi – atsiranda turtingi centrai, kurie sukuria didžiausią ekonominę vertę.
– Be abejo, toks regionas Lietuvoje – Vilnius?
– Taip. Gerokai mažesnėmis apimtimis – ir Kaunas, ir Klaipėda.
– Europos Sąjungos Regionų komiteto renginyje spalį Europos Komisijos narė „ne citavimui“ sakė, kad Estija noriai investuoja į technologijas ir inovacijas, kai tuo tarpu Lietuva vis dar labiau linkusi rūpintis investicijomis į betoną – statybas, renovacijas. Ar sutinkate su tokiu požiūriu?
– Išties, taip ir yra. Europos Sąjunga yra liepusi kiekvienai valstybei narei išsigryninti savo prioritetines kryptis, vadinamąsias sumaniąsias specializacijas. Lietuva išsigrynino šešias kryptis, kurios, mano manymu, yra geros, tačiau bėda tame, kad jų vystymas yra gerokai įstrigęs. Norėtųsi, kad mūsų žingsniai inovacijų kryptimi būtų gerokai spartesni.
Mes vis dar labai dažnai įsivaizduojame, kad investicijos gali būti tik į plytą ar betoną, kaip jūs sakote. Žodžiu, statybas. Dėl to ir tiesiame kelius už Europos Sąjungos pinigus kaime, kuriame gyvena vos 10 ar 15 žmonių, nors to kelio išlaikymas – kosmiškai brangus. Turime labai daug neįveiklintų naujų ar renovuotų pastatų visoje Lietuvoje, nors vietos merai skundžiasi, kad nėra žmonių, net nėra iš ko direktoriaus samdyti tiems pastatams įveiklinti.
Manau, kad turime galvoti apie greitą susisiekimą tarp didžiųjų klasterių – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – su kitais miestais, Šiauliais, Panevėžiu ir taip toliau.
Valstybė turėtų skatinti savivaldybes pagal konkrečius jų investicinius projektus. Kaip privačiame versle. Juk į banką atėjęs paskolos, nesakote, kad šaligatvį už ją pasiklosite. Jūs turėsite aiškiai bankininkui pasakyti: kokia tai bus investicija, kokia grąža ir kada ji atsipirks.
– Ar Klaipėdos regionas yra pavyzdys kaip pritraukti investicijas?
– Ne. Labai pozityvus dalykas uostamiestyje – Klaipėdos laisvoji ekonominė zona (LEZ). Joje įmonių daugėja. Ir ne tik, aplink ją – taip pat.
Klaipėdą, aišku, žavia daro uostas – jo įmonės dirba labai gerai ir prisideda daug prie šalies biudžeto. Nors Klaipėdos uosto kainos yra didesnės nei, pavyzdžiui, Rygos, bet baltarusiai linkę mokėti šiek tiek daugiau, nes jiems imponuoja Klaipėdos uosto lankstumas, efektyvus darbas.
Tačiau, investicijų klimato kūrimo prasme, Klaipėdos miestas yra neatlikęs daug namų darbų. Apie tai nuolat girdžiu iš investuotojų.
– Ką turite omeny?
– Šiandien pasirinkdami kur investuoti, užsienio investuotojai yra gerokai reiklesni nei prieš, sakykime, 10 metų. Labai svarbu tapo, ar vieta yra patraukli gyventi, koks joje yra laisvalaikio pramogų diapazonas.
Žinoma, šie dalykai yra žymiai aktualesni kitiems šalies miestams, Šiauliams ar Panevėžiui.
Pasitelksiu vieną pavyzdį. Prieš penkerius metus didelė danų kampanija norėjo investuoti Šiauliuose. Jiems ten viskas daugiau ar mažiau patiko, bet jie pasakė „ne“ Šiauliams dėl paprastos priežasties: mieste laisvalaikiu nėra ką veikti. Danai rimtais veidais mane įtikinėjo, kad į Šiaulius atvažiavusių aukščiausios pakopos vadybininkų šeimų narių laukia nepilnavertis gyvenimas – su ribotomis pramogomis ir laisvalaikio galimybėmis.
Verslas vakaruose jau seniai tapo socialiai orientuotas, būtina to nepamiršti.
Kalbant apie Klaipėdą, LEZ-as – patraukli vieta investuoti, bet gyvenimo kokybės prasme, pagal vakarietiškus standartus, Klaipėda nėra itin patraukli išrankiems vakariečiams. Žinoma, ką jau bekalbėti apie kitus mažesnius Lietuvos miestus?!
– Kaune matyti daug statybinių kranų, ko nepasakysi apie Klaipėdą. Ką tai jums sako?
– Statistika rodo, kad nekilnojamojo turto rinka Kaune atsigauna – žmonės keliasi gyventi į Kauną, o Klaipėdoje vyksta atvirkštinis procesas – nemažai klaipėdiečių keliasi gyventi į Klaipėdos rajoną, kur statosi individualius namus. Antro būsto rinkoje šiuo metu populiariausi yra Vilnius ir Kaunas, o Nida pastebimai praranda savo patrauklumą. Taip atsitiko dėl to, kad lietuviai tampa racionalesni – skaičiuoja pinigus ir mieliau renkasi atostogas užsienyje ar, pavyzdžiui, sąlyginai pigesnėje Palangoje.
– Jūs pats norėtumėte Palangoje įsigyti antrinį būstą?
– Ne. Tiesa, kažkada su žmona svarstėme mintį įsigyti antrą būstą pajūryje, rinkomės tarp Nidos ir Palangos. Problema ta, kad įsigijus antrą būstą pajūryje, įvertinus visus jo išlaikymo kaštus ir tai, kad vasarą pajūryje praleidžiame apie dešimt dienų, yra racionaliau apsigyventi jame viešbutyje.
Žinoma, įsigytą būstą pajūryje galima išnuomoti, bet su nuoma atsiranda problemos: reikia prižiūrėti nuomininką, butas yra nudėvimas ir taip toliau.
– Dauguma pasiturinčių vilniečių, kurie Palangoje yra įsigiję antrą būstą, su jumis nesutiktų. Jiems Palanga atrodo patraukli.
– Aš tai aiškinu didesnio kvailio teorija. Jos esmė tokia: perku daiktą vien dėl to, kad šiandien jis – populiarus ir už jį gerai moka. Pavyzdys yra bitkoinai, kurių vertė yra stipriai išpūsta. Taip ir su būstu: jeigu nežinau, kur dėti pinigus, o jų atliekamų turiu, perku būstą, nes kainos auga, o ir kaimynas neseniai įsigijo antrą būstą. Kuo gi aš esu blogesnis? Vadovaujamasi būtent tokia logika. Būstas pajūryje yra labai dažnai pervertinamas. Man atrodo, kad tai vis labiau suvokiama.
– Nieko kol kas nepasakėte apie Druskininkus...
– Druskininkai man tikrai patinka. Šis kurortas turi labai gerai išvystytą sveikatinimo turizmą, yra itin populiari destinacija tarp baltarusių ir sugeba rasti naujų rinkų Skandinavijoje ir net Izraelyje.
Mano pasirinkimas tarp visų kurortų – Nida. Renkuosi ją dėl to, kad joje visur – ramybė. Joje, skirtingai nei Palangoje, nesutiksiu nė vieno „budulio“. Man Palanga vis dar – labiau žemesnės klasės, labiau pramogoms nei poilsiui skirta vieta.
– Kada paskutinį kartą lankėtės Palangoje?
– Prisipažinsiu: Palangoje paskutinį kartą buvau prieš trejus metus, bet pasikliauju savo būrio draugų ir pažįstamų, kurie lankėsi Palangoje šiemet, nuomone. Tiesa, jie sako, kad poslinkis joje yra į gerąją pusę, bet jis – per mažas, kad būtų galima kalbėti apie naują Palangos įvaizdį.
Išties Palanga nemažai dirba viešųjų ryšių srityje. Tačiau kai kurių kurortų sukurtas įvaizdis gerokai prasilenkia su realybe. Pavyzdys – Saint Tropez kurortas Prancūzijoje. Jis – labai „išpiarintas“, jo reklamai skiriami dideli pinigai, nors blizgančių reklamų turinys visiškai neatitinka tikrovės. Svarbiausia, kainos ir kokybės santykis jame yra prastas. Kainos ten – labai aukštos, o paslaugų kokybė – vidutiniška ar prasta.
Ko važiuoti į Palangą ir dairytis į dangų ar baisėtis kainomis J. Basanavičiaus gatvėje, jeigu paprasčiau sėsti į pigių avialinijų lėktuvą ir po dviejų ar trejų valandų išlipti saulės kepinamame pietų kurorte?
Skrydžių į žinomus Europos kurortus beveik padvigubėjo per paskutinius septynerius metus. Nuskristi iš Kauno į Alikantę, Ispaniją, yra lygiai taip pat paprasta, kaip nuvykti savo automobiliu į Palangą.
Bet Alikantėje, skirtingai nei Palangoje, yra garantuota saulė, o servisas yra daug geresnis, o, svarbiausia, kainos yra gerokai mažesnės nei Palangoje.
Vadinasi, Palanga turi galvoti, ką turi pasiūlyti išskirtinio. Ne tik jūrą.
– Kaip siūlytumėte?
– Kai kalbu apie išskirtinumą, neturiu omeny, kad Palanga turi pastatyti kažką tokio OHO. Visi suprantame, kad tam reikia didelių investicijų, kurių grąža Palangoje, kurią vis dar stipriai veikia sezoniškumas, labai abejotinas.
Kalbu apie naujų tradicijų kūrimą. Tiesą pasakius, dažnai labai paprastos idėjos, pateiktos šviežiai, gali atvilioti tūkstančius turistų į niekuo neišsiskiriančias vietas.
Kaip pavyzdį pateiksiu vieną kurortą Suomijoje, kuris, beje, neturi priėjimo prie vandens. Jis yra žinomas kaip vienas iš jodinėjimo turizmo Suomijoje centrų. Kitas Suomijos kaimelis, kurio pavadinimo neatsimenu, Europoje žinomas kaip spanguolių rinkimo ir grybavimo rojus.
Mūsų Svencelė, kaimas Klaipėdos rajone, prie Kuršių marių, tapo itin mėgstama kaituotojų.
– Ar turite savo mėgstamą restoraną Palangoje?
– Vienintelė vieta, kuri manęs nenuvylė yra „Vandenio“ restoranas. Kitur kainos – neadekvačiai didelės, o maisto kokybė – neypatinga. Pavyzdžiui, Klaipėdoje žinau apie 10 itin aukšto lygio restoranų su puikiu servisu ir maisto kokybe, kurių kaina yra mažesnė nei Palangoje.
– Koks jūsų mėgstamiausias užsienio kurortas?
– Funšalis – pagrindinis Portugalijai priklausančių Madeiros salų miestas ir administracinis centras. Jame pigiau nei Palangoje, maistas, visų pirma, jūros gėrybės – tik ką iš jūros, vynas – fantastiškas, vaizdai – pasakiški. Funšalyje už 30 еurų gali labai skaniai pavalgyti kokybiško maisto ir išgerti butelį vyno. Kur tai galima padaryti Palangoje? Nežinau.
Palangai nederėtų galvoti, kad į ją žmonės važiavo ir važiuos. Jeigu Palanga nori bet kokių svečių, tuomet, taip. Bet Palangai netrukus gali rimtai tekti pakovoti dėl tam tikrų svečių segmentų.
Pavyzdžiui, jauni žmonės, kurie dirba pas mus, nė už ką nesirenka Palangos ar kitų lietuviškų kurortų, o „gaudo“ paskutinės minutės kainas ir skrenda į Kanarus, Alikantę ar Turkiją.
Ilgoje perspektyvoje Palanga susidurs su iššūkiais, jeigu radikaliai nekeis savo įvaizdžio. Jau netolimoje ateityje sparčiai augantis Birštonas gali pasiimti dalį Palangos turistų srautų.
Sakote, tai skamba neįtikinamai, nes Palanga turi jūrą, o Birštonas – ne?
Neseniai kalbėjausi su verslininkais norvegais Osle. Jų paklausiau, ar žino kurį nors kitą miestą Lietuvoje be Vilniaus. O jie man sako: „Mes jau keli metai važiuojame į Birštoną atostogauti. Mums ten labai patinka: paslaugų kokybė – aukšta, kainos – geros“.
Man buvo keista, kad nesutikau nė vieno norvego, kuris būtų lankęsis mūsų pajūryje.
Vien tai, kad Palanga yra prie jūros, ilgoje perspektyvoje nebus dideliu pranašumu konkurencinėje kovoje su kitais kurortais.
Gal Palangai verta pasvarstyti apie, kaip sakau, dviejų greičių kurortą: ekonominės klasės turistus nukreipti į Šventąją, o Palangą formuoti kaip aukštos klasės išskirtinį kurortą?
Vis tik nesupraskite manęs klaidingai: Palanga turi labai gerą potencialą, tik reikia jį tinkamai atskleisti.
– Išskirtinumui, įvaizdžiui keisti ar formuoti reikia nemažai lėšų. Palanga vasarą reprezentuoja visą Lietuvą. Ar pritariate minčiai, kad Palanga turėtų disponuoti didesniu biudžetu? Kad jame liktų žymiai daugiau miesto svečių pinigų iš kurorte sumokėtų mokesčių?
– Mintis yra labai gera. Būtų logiška, kad Palanga, kuri generuoja didelius turistų srautus ir, kaip sakote, reprezentuoja Lietuvą vasarą, galėtų disponuoti storesne pinigine jiems teikti kokybiškas paslaugas. Siekite to!