Vladas Žulkus: „Archeologai visus duomenis turi išsikasti kastuvais“

„Istorikai šaltinių gali ieškoti bibliotekose. Archeologai visus duomenis turi išsikasti kastuvais“, – sako archeologas, povandeninės archeologijos Lietuvoje pradininkas, UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos Mokslinio ir techninio patariamojo komiteto narys, Klaipėdos universitete bei jo Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centre dirbantis Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys Vladas Žulkus.

Norėjo būti jūreivis
„Rašoma, kad gimiau Telšiuose, tačiau esu palangiškis, nors ir ne aborigenas – augau čia nuo pusantrų metų. Visa vaikystė, visa jaunystė Palangoje. Atsimokyta trijose mokyklose – pradinė, vadinta rusų mokykla, paskui – Kretingos gatvėje esanti. Pastarojoje mokytis labai patogu buvo – prie pat namų, nes gyvenome dabar jau nebeegzistuojančioje vadinamojoje Varputynėje. Buvo toks „kvartaliukas“ dabartinio mokyklos stadiono vietoje. O baigiau naują mokyklą, Senąja gimnazija pavadintą. Buvome pirmoji laida“, – savo pirmuosius žingsnius iki mokslo aukštumų vardina V.Žulkus.
Archeologijos mokyklą baigusio abituriento ateities planuose nebuvo. Kaip pats sako, tėvukas labai norėjęs, kad sūnus taptų inžinieriumi. Sūnus gi norėjo būti jūreivis. Bandė stoti į Jūreivystės mokyklą Klaipėdoje, tačiau dėl regėjimo jo nepriėmė. O tapti radistu ar ryšininku nenorėjo – atrodė, kad tai – jau ne jūreivis. Tad įstojo į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą. Iš dalies todėl, kad norėjosi nuo tėvų toliau pabėgti. Bet, kaip pats sako, nelabai pavyko – vieną semestrą atsimokiusius studentus atsiuntė praktikai į Klaipėdą, į „Baltijos“ laivų statyklą. Rytais – darbas, vakarais – studijos. Po kurio laiko pajuto: suvirinimo įrengimai ir technologijos nėra jo pašaukimas.
„Ne itin studijos patiko, ne itin, tiesą sakant, ir sekėsi – matematiką nelabai kandau, – prisimena V.Žulkus. – Ir su vienu savo buvusiu klasės draugu, Romu Sadausku, nusprendėme, kad reikia tuos mokslus mesti ir pereiti studijuoti humanitarinių dalykų. Bet buvome pakankamai kvaili: pavasarį parašėme prašymą iš studijų išeiti, planavome rudenį į Vilniaus universitetą pereiti, tačiau mūsų jau tykojo „vojenkomatas“. Ir vietoj humanitarinių studijų tris metus ir tris mėnesius „studijavome“ sovietinėje kariuomenėje“.

Prasidėjo nuo... šukės
Po kariuomenės V.Žulkui teko padirbėti Palangoje, laborantu mokykloje pas vieną, kaip pats sako, „fizikorių“. Paskui – darbas Klaipėdoje hidrometeorologinėje observatorijoje. Tada pradėjo neakivaizdžiai studijuoti anuomet Leningradu vadinto Sankt Peterburgo hidrometeorologijos ir okeonologijos institute. Studijos buvo įdomios, bet vėl – matematika, fizika...
„O paskui kažkaip laikraštyje perskaičiau, kad Klaipėdoje atidaromos restauravimo dirbtuvės, susijusios su paveldu ir jo saugojimu. Atėjau, sakau: „Priimkit“. Manęs klausia: „O ką tu moki?“ „Nieko“, – atsakiau. Ir priėmė“, – smagiai dėsto pašnekovas.
Beje, Paminklų konservavimo institutu vėliau tapusiose dirbtuvėse jis dirbo nuo 1969 iki 1990 metų. Per tą laiką baigė Vilniaus universitete istoriją, paskutiniuose kursuose pasirinkęs archeologijos specializaciją.
„Kodėl archeologiją? Paprasta istorija. Buvo tuomet toks Karolis Mekas, archeologas, dar prieš karą studijas baigęs Upsalos universitete Švedijoje. Atėjus rusams, jis dirbo kažkur Šilutėj lyg techniku, lyg elektriku. Vienu žodžiu, slapstėsi, kad neišvežtų. Praėjus kuriam laikui, jis atėjo dirbti į Kauno restauravimo dirbtuves archeologu. Kadangi Klaipėdoje tokių specialistų nebuvo, o reikiamybės lįsti į žemę būta, tai jį kartais atsiųsdavo į Klaipėdą. Prisimenu, Klaipėdos senamiestyje iškasė duobę. Archeologinį šurfą. Kadangi toj pačioj kontoroj dirbau, priėjau ir pradėjau klausinėti. Tai jis paėmė tokią dekoruotą šukę ir sako: „Tu žinai, ši šukė apie Klaipėdos praeitį gali papasakoti daugiau, negu J.Zembrickio „Klaipėdos istorija“. Pasidarė įdomu. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – pasakojo pašnekovas.

Treniruotės piliavietėje
O pirmieji kasinėjimai prasidėjo dar paskutiniame kurse. Tada būsimasis archeologas gavo leidimą kasinėti Klaipėdos piliavietę, kuri buvo bandomosios laivų remonto įmonės teritorijoje.
„Parašiau prašymą, nors man, dar nebaigusiam studijų, leidimo kasinėti teoriškai nebuvo galima duoti. Tuo metu pirmuosius piliavietės archeologinius tyrimus buvo pradėjęs Lietuvos istorijos instituto archeologijos skyriaus vedėjas A.Tautavičius. Jau buvo atkasta pilies pamatų dalis, dar kažko rasta. Tai jis į mano prašymą sureagavo taip: „Nieko ten gero nėra, tegu treniruojasi“. Tai ir pradėjau treniruotis nuo 1975 metų, ir Klaipėdos piliavietėje su pertraukomis treniravausi iki 2003-ųjų. Gera treniruotė buvo“, – prisiminė V.Žulkus.
O koks įdomiausias radinys per tuos trisdešimt treniruočių metų piliavietėje atrastas? „Archeologams geriausi radiniai yra tos juodos puodų šukės. Ar daiktai, kurie neblizga ir efektingai neatrodo. Tokių buvo daug, šimtais kilogramų. O labiausiai „išgarsintas“ radinys – XVI a. renesansinis žiedas, rastas sienos mūro plyšyje. Dabar istorikai apie jį visokias istorijas kuria. Aš bandžiau paieškoti analogijų, radau dvi – panašūs žiedai, teigiama, priklausę vyskupams, saugomi Kopenhagoje bei Prahoje. Bet mūsų gražesnis“, – šypsosi V.Žulkus, priminęs, kad dabar Klaipėdos kultūros magistrai apdovanojami jo rastojo renesansinio žiedo kopijomis.
Po studijų įstota į neakivaizdinę aspirantūrą Maskvoje, TSRS Mokslų Akademijos Archeologijos institute: „Kodėl Maskva? Taip jau atsitiko, kad buvau vienas iš nedaugelio, kurie Lietuvoje domėjosi vadinamąją miestų archeologija. O tuomet mūsų šalies akademiniuose sluoksniuose vyravo tokia nuostata, kad archeologija baigiasi su XIII amžiumi. Po jo – nebe archeologija. Ir man jokių šansų Lietuvoje tobulintis nebuvo“.

Suburta stipriausia Lietuvoje archeologų grupė
Baigęs aspirantūrą ir apsigynęs disertaciją, V.Žulkus dar kurį laiką dirbo Paminklų konservavimo instituto Klaipėdos skyriuje moksliniu bendradarbiu, nuo 1979 m. – archeologų grupės vadovu. 1990 m. tapo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Klaipėdoje direktoriumi, nuo 1992 m. dirba Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centre, kuris 2003 m. buvo reorganizuotas į Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutą. 1993-1997 ir 2001-2002 m. buvo istorijos centro direktoriumi. Dėstė Klaipėdos universiteto Istorijos katedroje. Nuo 1995 m. – docentas, nuo 2001 m. – profesorius. Nuo 2002 m. spalio 11 d. iki 2011 m. gruodžio mėn. – Klaipėdos universiteto rektorius. „Nei galvojau, nei ketinau juo tapti. Pakvietė dalyvauti konkurse, laimėjau, ir dešimt metų atbuvau rektoriumi“, – prisimena V.Žulkus, pridūręs, jog administracinis, kaip pat sako, „biurokratinis“ darbas jam niekada mielas nebuvęs. Bet – reikėję „kažkur laikytis“. Nors gal jei ne rektoriaus pareigos, daugiau mokslo darbų būtų dienos šviesą išvydę. Tačiau, kita vertus, per tuos metus Klaipėdos universitete suburta stipri – pasak akademiko, pati stipriausia Lietuvoje – archeologų grupė.
Beje, V.Žulkus aktyviai dalyvavo kuriant tiek institutą, tiek Istorijos katedrą Klaipėdos universitete. Ir daug smagių istorijų apie tuos kūrimus gali papasakoti: kur, kada ir su kuo besėdint gimė mintis kurti dabar ne tik Lietuvoje pripažintus ir žinomus mokslo bei studijų centrus. Ir kaip nacionalistine organizacija kartais pavadinama Rytprūsių draugija institutui už 60 tūkst. vokiškų markių padovanojo literatūros. Tokios bibliotekos, susijusios su Prūsijos tematika, nei tada, nei dabar Lietuvoje daugiau nesama.

Palangoje darbo dar daug
V.Žulkaus moksliniai darbai, monografijos, straipsniai skirti ne vien Klaipėdos piliavietei ar šio krašto archeologijai. Darbų skirta ir Palangai bei jos apylinkėms.
„Iš dalies Palanga susidomėjau todėl, kad, berods, 1976 metais buvo pradėti kasinėjimai Birutės kalne, paskui jo papėdėje ir kitose gyvenvietėse, – prisiminė pašnekovas. – Ta medžiaga buvo tokia įdomi, tokia nauja, kad buvo negalima jos nepublikuoti. Čia radome XI-XII a. vikingų laikų centrą – prekybos centrą, palaikiusį ryšius ir su Gotlandu ir su Elandu – kuršiai nuplaukdavo ten, vikingai atplaukdavo čia. Ir tai labai retas reiškinys – nes juk to pajūrio nedaug teturime. Palanga dar nėra išsemta. Kai aš rašiau savo knygas, atrodė, lyg ir viską žinome. O va, prieš porą metų kolega Rokas Kraniauskas atrado dar kitoje vietoje to paties laikotarpio pastatų. Vadinasi, Palanga buvo didžiulė. Turėtų būti ir nuskendusių laivų – juk jeigu jie plaukiojo, tai turėjo ir skęsti. Tad yra ko ieškoti, ir po manęs dar daug kas darbo turės“.

Muziejus po vandeniu ir mezolito miškas
„Dauguma palangiškių moka plaukti, o tie kurie nemoka – vis tik neskęsta, nes nesimaudo, – paklaustas kaip jis nuo miestų archeologijos pasinėrė po vandeniu, pajuokavo Lietuvos povandeninės archeologijos tyrimų pradininkas. – O domėjimasis prasidėjo dar vyresnėse klasėse. Važiuodavome į Platelių ežerą, kur labai skaidrus vanduo. Nardymo kursus išklausiau Vilniuje, studijų metais, Neryje – baisiai bjaurus vanduo. Pirmąkart po vandeniu kažko bandžiau paieškoti, kai vykdėme kasinėjimus Šventojoje, pačiame miestelyje ant upės kranto. Ir radome XVII a. sandėlį, paplautą ir nuvirtusį į vandenį. Taip po truputį subūrėme narų grupę“.
Beje, kalbant apie Platelius – ten rastos XVI a. tilto liekanos, išlikusios geriausiai Europoje. Taip pat iš ten ištrauktas puikiai išlikęs XVI-XVII a. luotas, kuris po konservavimo eksponuojamas Jūrų muziejuje. Ir kasmet kartu su Torūnės universiteto archeologais rengiamos stovyklos, kartu su jais mokomasi povandeninės archeologijos. Mokslai persikėlė ir į jūrą, juolab kad Klaipėdos universitetas bei jūrų geologija užsiimantis Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas turi puikios povandeninei archeologijai reikalingos įrangos, laivų bei apie tuziną patyrusių narų.
Pernai rengtoje konferencijoje, skirtoje Palangos krašto muziejaus įkūrimo klausimams, V.Žulkus skaitė itin suintrigavusį pranešimą, kurio esmė – prie Palangos būtų galima įkurti povandeninį muziejų, į kurį būtų galima perkalti ir eksponuoti jūroje nuskendusių laivų liekanas. „Taip, tai tikrai būtų įmanoma padaryti. Yra viena gamtiniu požiūriu įdomi vieta netoli Palangos, kur išlikę senųjų jūros krantų reliktai bei kanjonai. Ekspozicija būtų labai atraktyvi, tik ne kiekvienas galėtų ją pamatyti. Kiek kainuotų? Paskaičiavome, jog perkelti, pavyzdžiui, netoli nuo Šventosios nuskendusį 23 metrų ilgio XVII a. antrosios pusės laivo korpusą kainuotų apie 100 tūkst. Lt. O atgabenti jį į muziejų ir tinkamai konservuoti kainuotų 20 kartų brangiau. Be to, Baltijos jūros vandenyse eksponatai tiesiog puikiai užsikonservuoja“, – sakė V.Žulkus, priminęs, jog šią idėją palaiko ir ambasadoriumi prie UNESCO tapsiantis kultūros ministras Arūnas Gelūnas.
Tačiau dabar naujausias ir labiausiai archeologą dominantis darbas – povandeniniai tyrinėjimai tarp Klaipėdos ir Juodkrantės, kur 25-30 metrų gylyje 5-9 kilometrai nuo kranto jūroje rastos 10 tūkst. metų skaičiuojančio miško liekanos. „Ištyrę šį mišką mes turėtume tikslių duomenų apie tai, kaip kito Baltijos jūros lygis. Be to, tikimės rasti ankstyvojo mezolito laikų žmonių pėdsakų“, – apie naujausius tyrinėjimus sako akademikas V. Žulkus.