Vienuolikmetė balerina Goda: Mano „darbo“ diena – 12 valandų!

Ligita SINUŠIENĖ
Esu įsitikinusi, kad šiuo interviu labai didžiuosiuosi po kokių penkiolikos metų, kai Goda Motiejaitytė bus žinoma visoje Europoje, o gal net ir pasaulyje šokėja. Prieš kelis mėnesius tada dar dešimtmetės Godos vardas skambėjo Prancūzijos Kanuose. Mergaitė iš Palangos prestižiniame tarptautiniame konkurse „Councours International de danse Cannes Croisette” tarptautinės komisijos sprendimu apdovanota net dviem sidabro medaliais – už šokį „Deimančiukas“ klasikinių šokių kategorijoje, ir už šokį „Gulbytė“ – jazz/moderno šokių kategorijoje. Tačiau net ne tiek šie ir daugybė kitų per pastaruosius dvejus metus pelnytų apdovanojimų liudija apie mergaitės tikslingą kelią link šlovės, kiek jos atkaklumas ir požiūris į nesėkmes. Nesėkmė Godai – tik papildomas stimulas įrodyti sau ir kitiems, kad ji gali. O ji gali! Ir kažkodėl, kaip abi su mama stebisi, nieko Godai nepavyksta gauti lengvai. Kiekvieną pergalę tenka iškovoti sunkiu sunkiu darbu. Mergaitė kartu su mama Daiva Motiejaitiene mielai atsakė į „Palangos tilto“ klausimus.
– Goda, kada pradėjai lankyti baletą?
Goda:
– Nuo pustrečių metų.
– Gal pati mama esate šokusi, gal svajojusi apie balerinos karjerą?
Mama:
– Nieko bendro su šokiais niekada neturėjau. Nei šeimoje, nei giminėje nieko iš šokėjų nėra. Abu su vyru esame paprasti biudžetininkai (juokiasi). Aš – „Sodros“ vyriausioji specialistė, Godos tėtis – ugniagesys-gelbėtojas.
– Ar baleto pamokos tau iš karto „prilipo“ prie širdies?
Goda:
– Iš pradžių nenorėjau lankyti. Būdavo, kad atsikeliu ir klausiu: „Mamyte, ar šiandien nebus baleto?“
Mama:
– O aš jai sakydavau, kad tuos metus tegu pabaigia, o kitąmet žiūrėsime. Nenorėjau, kad vaikas blaškytųsi. Norėjau, kad bent susipažintų su baletu ir disciplina, suprastų, kas tai yra, jeigu jau pradėjo lankyti.
Goda:
– Bet kaip iš pradžių nenorėjau lankyti, tai vėliau jau man būdavo bausmė praleisti pamokas (šypsosi).
– Kokie tavo pirmieji prisiminimai iš to meto, kai baletas jau pradėjo patikti?
Goda (pagalvojusi):
– Prisimenu, kaip krikšto mama nupirko bodžiuką ir rožines češkutes. Net miegoti norėjau taip apsirengusi, bet mamytė neleido.
– Kada pradėjai lankyti šokių mokyklą „Coda“ Klaipėdoje?
Goda:
– Penkerių jau važinėjau į gimnastikos pamokas Klaipėdoje. Inga („Coda“ mokyklos įkūrėja ir klasikinio baleto mokytoja Inga Briazkalovaitė, – aut. pastaba) atvažiuodavo tikrinti mūsų duomenų ir pasirinkdavo geriausias. Labai verkiau, kai pirmą kartą manęs neatrinko, bet užsispyriau, norėjau įrodyti, kad aš galiu.
Mama:
– Mums iš tiesų niekas nepavyksta lengvai, kaip, atrodo, kitiems. Viską Goda turi juodu prakaitu užsidirbti. Pavyzdžiui, buvo spektaklis „Pelenė“, jos nepaėmė, nes buvo dar tik penkerių. Didieji ir užsibrėžti laimėjimai prasidėjo tik pernai.
– Papasakokit apie pirmąjį...
Mama:
– Pernai tarptautiniame „Vilniaus jaunųjų baleto solistų konkurse“ Goda laimėjo pirmąją vietą. Verkė abi su mokytoja. Kai skaitė nugalėtojus, ketvirtą peršoko, pristatė trečią, antrąją vietas. Mokytoja Godai jau nugarytę glosto, ramina, nes ji visada būdavo ketvirta. Sunku net buvo patikėti, kad Goda – pirmoje vietoje! Išlaukėme pagaliau. Todėl šis laimėjimas mums yra labai svarbus.
– O kaip Prancūzijoje?
Goda:
– Prancūzijoje labai smagu. Juodas, žiaurus darbas, kiekvieną dieną – treniruotės po 6 valandas. Dirbi, prakaituoji, bet paskui pačiai labai gera, kai įvykdai visas užduotis, kai mokytoja pagiria. Didžiausias įvertinimas man ir yra ne medaliai ar diplomai, o mokytojos apkabinimai po pasirodymo ir jos teigiamos pastabos.
– O mama irgi pagiria?
Mama (juokdamasi):
– Aš po kiekvieno pasirodymo bambėdavau, Godai tekdavo tiarą mano priekaištų išklausyti.
– Kaip, Goda, jausdavaisi?
Goda:
– Aš pykdavau ant jos, nes matydavau, kaip kitos mamos mergaites pagiria: „Šaunuolytė“.
– Daiva, bet apie priekaištus dukrai kalbate būtuoju laiku. Kas pasikeitė? Ar tai – pelnytų apdovanojimų galia?
Mama:
– Inga pakvietė mamas Mamyčių dienos proga sudalyvauti baleto pamokoje. Mes irgi darėme įvairius pratimus. Tada ir patyriau, ką tai reiškia. Paprasčiausias pratimas – atsisėsti ant pirštų – labai sudėtingas. Inga tada mums ir pasakė: „O jūs dar vaikams pro langus rodote, kodėl nesišypsai?“
– Kokia gi įprasta jaunosios balerinos diena?
Goda:
– 8 valandą prasideda pamokos (Palangos pradinėje mokykloje, – aut. pastaba), grįžusi namo pavalgau, baletas – nuo 16 iki 19 valandos kas antrą dieną. Iš Klaipėdos grįžtu aštuntą. Ruošiantis konkursui baleto repeticijos būna kasdien. Antradieniais ir ketvirtadieniais, kai nėra baleto, nuo 15 iki 18 valandos, – muzikos mokykla. Lankau fortepijoną.
Mama:
– O būna dienų, kai net nepareina pietų į namus, jeigu mokykloje tenka ruoštis skaitovų konkursui ar teatrui. Aš dažnai į darbą su koncertinėm suknelėm ar baleto reikmėmis einu, nes tada tik pas mane užsuka, kuprinę palieka arba jas apsikeičia. O tėtis (Aurimas Motiejaitis, – aut. pastaba) – dukros vairuotojas. Goda ir mokykloje – pirmūnė, skaitovų konkursų nugalėtoja. Kai reikia, šoka ir šokių studijoje „Vėtrungė“. Lankyti šias repeticijas laiko tiesiog neturi, bet vadovė sako: „Goda, tau būtų gėda per dieną neišmokti tokių žingsnelių“. Net ir pirmokas brolis Arnas priverstas vytis seserį, irgi dalyvauja konkursuose, olimpiadose, kad tik neatsiliktų (juokiasi).
– Tai kada gi tu ruoši pamokas?
Goda:
– Per pertraukas. Ir savaitgaliai laisvi, nors tada miegu ilgai, iki 12 val.
– O ką valgai? Juk tavo dienos režimas – toks įtemptas...
Goda:
– Pusryčiams labai mėgstu avižų košę su vaisiais. Mokykloje pietų nevalgau, nes tada būtų dvigubi pietūs. Įsidedu obuolį ar morką, riešutukų. Vandens daug geriu. Labai mėgstu kepsniukus ir daržoves. O vasarą labai skanu arbūzai, bražkės, trešnės.
Mama:
– Anksčiau Goda buvo apvalesnė, gaudavo ir pastabų iš mokytojos, teko pradėti žiūrėti mitybą.
Goda:
– Anksčiau namie būdavo saldainių, kokių tik nori, o dabar, jeigu jie ir valgo, man neduoda.
Mama:
– Tėtis labai mėgsta saldumynus, bet kai vaikui negalima, stengiamės, kad ji nematytų. Atsimenu, kartą vyras suvalgė šokolado. Goda nematė, bet kai tėtis atėjo į kambarį, ji prisiglaudė prie jo ir klausia: „Tėti, ką tu čia valgei? Kaip kvepia!” Bet dabar Goda jau pati supranta. Net jei kartais ir įdedu kokius tris guminukus į mokyklą, ji parsineša namo, nevalgo.
– O namuose Goda dar šoka?
Mama:
– Gyvename dviejų kambarių bute, bet Goda vis tiek randa vietos, kur pasisukti. Geriausia vieta jai – virtuvėje tarp stalo ir orkaitės. Ir visuomet išsikelia sau kokį tikslą. Turėjo tikslą – susukti 2 piruetus iš karto. Išmoko. Tuomet tikslas – jau trys. Ir tą padarė. Jau siekia keturių. Net filmukus išsikerpa iš „Youtube“ kanalo, rodo mokytojai ir sako: „Aš po vasaros jau tą padarysiu“. Būna, kad koks sutiktas pažįstamas paklausia: „Ar Goda dar lanko baletą?“ Ji juo gyvena! Jeigu telefonas rankoje – žiūri baletą, jeigu piešia – baletą.
– Goda, kokia tavo svajonė?
Goda:
– Tapti baleto mokytoja ir turėti savo baleto mokyklą.
Mama:
– Visa į Ingą (šypsosi). Gaila, kad ne į mamą, bet aš tik su geru pavydu. Neapsakomai laimingi tėvai, kai vaikas turi galimybę ir gali užsiimti tuo, kas jam labai labai patinka, ir turi aplink mylinčius vadovus, kokie ir yra „Coda“. Inga moko klasikos, Ričardas Jankevičius – jazz/moderno, Neda Šerniūtė – gimnastikos. Viskas atsiperka su kaupu, kai matai vaiko pasiekimus, švytinčias iš laimės akis (ne tik Godos, bet ir vadovų!) ir pagaliau išlauktus ir uždirbtus laimėjimus. Laimėjimai Godai augina dar didesnius darbštumo ir siekių sparnus!
– Sėkmės tau, Goda, atkakliai siekti savo didžiosios svajonės.