Vėlinės – džiaugsmas ir įvairaus plauko kapinių vagims

Lapkričio mėnuo – ne tik lapų kritimo metas, bet ir vėlių mėnuo. Nuo seno susiklostė tradicija artimųjų amžino poilsio vietą sutvarkyti dar iki Vėlinių, o per jas puošti kapus gėlėmis bei uždegti žvakutę. „Pasirūpinkime ir apleistais kapais“, - ragina kapinių prižiūrėtoja Liudmila Palčikova.

Rudeninė talka kapinėse

Artėjančios Vėlinės – tikras darbymetis, prisipažįsta L. Palčikova: „Grėbiame lapus, genime medžius ir krūmus, tvarkome apleistus kapelius. Džiaugiamės, jog mums padeda miesto komunalininkai ir „Baltijos“ mokyklos moksleiviai, kurių į šiųmetinę talką susirinko per 200. Vaikučiai nepabūgo šalto vėjo ir nešini grėbliais noriai bei stropiai tvarkė kapinaites“.

Apleistų kapų Palangos kapinėse nei daug, nei mažai – 15. „Ant kai kurių antkapių išraižytos ne lietuviškos pavardės. Galbūt tų kapelių net nebėra kam lankyti. Prieš Vėlines būtinai juos sutvarkome patys, o ir palangiškiai kultūringi žmonės – betvarkydami artimųjų kapus, sutvarko ir kaimyno“, - „Palangos tiltui“ sakė UAB „Palangos komunalinis ūkis“ vadybininkė Gražina Kuleševičienė.

Medžius paliekantys įvairiaspalviai lapai – tikras galvos skausmas tiek komunalininkams, tiek kapinių prižiūrėtojai L. Palčikovai. „Tikrąja šio žodžio prasme – kovojame su lapais. Nors ir nugrėbiam juos, bet pūstelėjęs vėjas iš naujo jais apgaubia žemę. Man asmeniškai labai patinka lapų „paklodė“. Bet miestiečiai nori matyti tvarkingas kapines, tad dirbame. Prašėme moterų, kad jos ir pirmadienį ateitų į darbą grėbti lapų“, - kalbėjo G. Kuleševičienė.

Kapinių vandalai

Nepritekliaus kamuojamiems asocialiems asmenis Vėlinės – tarsi išsigelbėjimas. Pamynę visus savo principus, jie drąsiai žengia į kapines bei vagia viską, kas pakliūva po ranka. „Yra vagiamos ne tik gėlės, žvakės, bet ir metalas iš paminklų. Aš esu kapinių prižiūrėtoja, tačiau kaip nuo tokių vagišių apsisaugoti – nežinau. Kai kurie žmonės gėles „pažymi“ aplaistydami kas vašku, idant vagims sunkiau sektųsi jas parduoti“, - akcentavo L. Palčikova.

G. Kuleševičienė prisiminė įvykį, kuomet kapinių vandalai naktį išvartė bei išpaišė paminklus: „Šiemet dar nesame gavę nei vieno skundo dėl nuniokotų kapų“.

Daugelis žmonių per Vėlines į kapus vyksta ir vakare. Gausybė degančių žvakučių – užburia. Senovėje manyta, jog ugnis pritraukia vėles, tad joms ir yra degamos žvakės. „Būtina akcentuoti, jog kape nesibaigia gyvenimas, tad žvakę uždegti būtina“, - kalbėjo Palangos parapijos klebonas Marius Venskus. Artimųjų amžino poilsio vietomis pasirūpinti norinčiųjų miestiečių patogumui bus įžiebti ir kapinių žibintai, kurie švies ir savaitę po Vėlinių.

Krematoriumas Palangai nereikalingas

Prieš porą metų padidėjusios kapinės Palangai tarnaus bemaž dešimtmetį. Mažėjant valstybinės žemės plotams, kapinių plėtra ateityje gali miesto valdžiai kelti galvos skausmą.

Krematoriumas ir kolumbariumai, ko gero, miestui ateityje būtų išeitis, tačiau „Palangos tilto“ kalbinti pašnekovai kratėsi šios minties.

 „Praplėtus kapines, sukurta 800-900 naujų kapaviečių. Per metus vidutiniškai palaidojama 150 asmenų, tad nemanau, kad Palangai žūtbūt reikalingas krematoriumas. Kasmet palaidojame apie 10 urnų. Taip dažniausiai parkeliauja iš už Atlanto mirusiųjų palaikai“, - pabrėžė G. Kuleševičienė.

Savo poziciją šiuo klausimu išsakė ir miesto tarybos narė Sondra Kulikauskienė: „Palanga per mažas miestas krematoriumui. Bet aš už tai, kad bent vienas toks įsikurtų Lietuvoje“.

Miesto vicemeras Saulius Simė vietoj krematoriumo Palangoje norėtų matyti kolumbariumą. Tokį, kokį turi mūsų miesto kaimynė – Klaipėda. Pirmasis kolumbariumas už daugiau nei 320 tūkstančių litų uostamiestyje buvo pastatytas dar 2007 metais Lėbartų kapinėse. 168 vietos jame buvo užimtos labai greitai.

Bažnyčios pozicija šiuo klausimu – nepalenkiama. Katalikų bažnyčia į žmogų žvelgia, kaip asmenį, kūno ir sielos vienovę, akcentavo Palangos parapijos klebonas M.Venskus: „Katalikų bažnyčia tiki amžinuoju gyvenimu ir prisikėlimu iš numirusiųjų. Jeigu žmogus pasirenka kremavimą, kaip netikėjimą amžinuoju gyvenimu, tai iškyla bažnyčios klausimas: kaip tokį žmogų palaidoti ir ar jį priimti į bažnyčią. Bažnyčia ragino ir ragins, kad žmonės būtų laidojami į žemę, kad mirusieji turėtų konkrečią palaidojimo vietą“.