Vaikinai iš Amerikos Naujuosius šventė, kai Lietuva snaudė

Per Kalėdas visi gūžėsi artimųjų rate, Naujuosius Metus dauguma pasitiko šeimos ar draugų rate, bet du naujieji Palangos gyventojai – krepšinio klubo „Naglis“ legionieriai Paulas Kendall Davis ir Deinas Johnsonas – šampano taurėmis susidaužė su artimaisiais Amerikoje kompiuterio ekrano „Skype“ pokalbių lange, kai Palanga snaudė giliu pošventiniu miegu.   „Lietuvoje – labai šalta ir daug lyja“ „Dar esu tik tris savaites Lietuvoje, Palangoje, ir man čia yra labai labai šalta. Be to, lyja labai daug“, – sakė 23 metų Paulas, nors, man dingtelėjo, tikros lietuviškos žiemos jis dar net nespėjo pajusti – juk lauke beveik visą gruodį tvyrojo pliusinė temperatūra. Žinoma, Palangoje labai šalta ir niūru, jeigu lygintume orus su Pietų Karolinos valstijos, kur jis, prieš atvykdamas į Palangą, gyveno. Jis, kaip ir jo komandos draugas, 25-erių Deinas, poškant kurorto naujametiniams fejerverkams, glausis prie nešiojamųjų kompiuterių ekrano klubo nuomojamuose Palangos butuose – jie sako, patogiuose. Bet man kirba mintis: ar legionierius turi teisę skųstis? Nebent tik šaltuku naujoje šalyje... „Amerikoje Kalėdos – didžiausia šeimos šventė. Visa giminė renkasi pietums, keičiasi dovanomis. Kalėdos – labai svarbi šventė man“, – sako Paulas. Deinui Johnsonui – lengviau: legionieriaus duoną jis kremta jau trečią sezoną. „Man yra lengviau nei Paului – jaučiuosi jau užsigrūdinusiu profesionaliu krepšininku. Bet būti per didžiąsias metų šventes toli nuo artimųjų – išties sunku“, – prisipažįsta „Naglio“ legionierius. Pradėjęs profesionalo krepšininko karjerą Portugalijos antrojoje krepšinio lygoje, pernai jis grūmėsi Turkijos antrosios krepšinio lygos aikštelėse, o šiemet tapo maloniu „Naglio“ komandos atradimu. Deinas pirmauja Lietuvos prestižinėje krepšinio lygoje pagal atkovotus kamuolius ir yra vienas komandos rezultatyviausių žaidėjų. „Atvirai kalbant, Deinas pranoko klubo lūkesčius. Jis – vienas rezultatyviausių komandos žaidėjų, labai kovingas – lygos lyderis pagal atkovotus kamuolius. Jis – išties pavykęs mūsų pirkinys“, – sakė „Palangos tiltui“ krepšinio klubo „Naglis“ direktorius Regimantas Juška. P. Kendall Davis, anot R. Juškos, dar turi „įsibėgėti“. „Tikiuosi, kad jis įsižais ir parodys, ką sugeba krepšinio aikštelėje“, – teigė „Naglio“ direktorius.   Leidžią laisvalaikį prie kompiuterio Paulas, Pietų Karolinos gyventojas, Palangoje yra pasiryžęs ištverti iki pat balandžio vidurio – padėti „Nagliui“ išlikti LKL, Lietuvos krepšinio prestižinėje lygoje. Jis (pokalbio metu, - aut.) kol kas sužaidė dvejose rungtynėse – pirmose prieš komandą „Pieno žvaigždės“ įmetė 4 taškus, o antrose – prieš Klaipėdos „Neptūną“ – 6. Nedaug? Galbūt ne tiek, kiek tikėjosi jis pats ir komandos vadovai. „Lietuvoje krepšinis – labiau fiziškas“, – pastebi vaikinas. Svarbiausia, „Naglio“ treneris „naujuoju pirkiniu“ parodė pasitikėjimą – su Klaipėdos komanda aikštelėje praleido dvigubai daugiau laiko nei su Pasvalio komanda. Naujasis kurorto krepšinio komandos žaidėjas prisipažįsta, kad per tris savaites dar nespėjo daug pamatyti Palangos. „Kai šalta, kur gali eiti? Buvau keliskart Klaipėdoje, ten daugiau žmonių, dėl to linksmiau. Pats sunkiausias dalykas būti vienam toli nuo savo artimųjų ir savo aplinkos. Bet esu legionierius, turiu sunkiai dirbti ir padėti komandai“, – sako vaikinas. Kai nevyksta treniruotės ir kai nėra varžybų, jis neslepia, dažniausiai sėdi klubo nuomojame bute prie nešiojamojo kompiuterio. „Amerikoje – mano šeima, mano vaikas, mano draugai. Be to, studijuoju Pietų Karolinos Winston-Salem universitete, fizinio lavinimo ir rekreacijos specialybę. Gegužę ginsiuosi baigiamąjį darbą. Jame lyginsiu fizinio lavinimo sistemas Amerikoje ir čia, Europoje. Žinoma, remsiuosi ir Lietuvos pavyzdžiais“, – Paulas šiek tiek šypteli. Jis galėtų užmegzti pažintis su vietiniais gyventojais, ypač merginomis, bet sako, „nėra noro“, be to, Amerikoje auga kūdikis. Jis neslepia, Lietuva – jam kol kas svetima ir visapusiškai šalta šalis. Matyt, dėl to stebėtis neverta – skirtumai tarp šalių milžiniški.   Apie Lietuvą nebuvo girdėjęs „Atvirai pasakius, prieš atvykdamas į Lietuvą, nieko nebuvau apie ją girdėjęs. Nei apie šalį, nei apie jos krepšinį“, – sako nigeris. Jis jau spėjo pajusti ne tik jam atšiaurios lietuviškos žiemos klimato kaprizus, bet ir paragauti lietuviškų patiekalų. Paklaustas, kokių, jis sako: „Atvirai pasakius, neįsidėmėjau pavadinimo. Negaliu pasakyti, kad tai, ką valgiau, man labai patiko. Maistas labai skiriasi nuo to, kurį aš valgau Amerikoje – daug ryžių, daug žuvies ir vištienos“. Jis dar nespėjo apsilankyti greitojo maisto restorane „McDonalds“ Klaipėdoje, bet ketina tai padaryti artimiausiu metu. „Žinoma, turiu žiūrėti, ką valgau, bet klubas nekelia kokių nors reikalavimų krepšininkams dėl jų maitinimosi įpročių. Svarbu, nepriaugti daug svorio, nes, jeigu prarasiu sportinę formą, mane klubas išsiųs atgal“, – sako vaikinas. „Lietuviai, regis, valgo labai daug bulvinių patiekalų. Ir man tenka čia daug bulvių valgyti. Pietų Karolinoje retai valgiau bulves, bet jos geras maistas – suteikia daug energijos“, – sako krepšininkas. Redakcijoje – šilta, bet jis per mūsų beveik valandą trukusį pokalbį šiltos striukės nenusisiautė. Deinas sako, kad universiteto krepšinio komandoje buvo keli lietuviai, todėl jis šį bei tą iš jų sužinojo apie Lietuvą ir jos krepšinį. „Man jie papasakojo apie dideles Lietuvos krepšinio tradicijas. Lietuva praėjusiame pasaulio čempionate iškovojo bronzos medalius. Tai – didelis pasiekimas“, – neabejoja legionierius. Bet abiems amerikiečiams atrodo nesuprantama, kai krepšinį Lietuvoje kas nors prilygina antrajai religijai. „Nesuprantu, kam gali šauti į galvą lyginti religiją su krepšiniu. Atvirai pasakius, kol kas nepajutau, kad lietuviai būtų pamišę dėl krepšinio. Tose arenose, kur man teko žaisti, susirinko palyginus nedaug žiūrovų. Kai žaidžiau krepšinį koledže, kiekvieną vakarą susirinkdavo tūkstančiai aistruolių – būdavo tikra šventė. Gal pamatysiu daugiau žiūrovų ir didelėse Lietuvos arenose?“ – vylėsi Paulas. „Priklauso, su kokiomis komandomis žaidi. Kai tenka žaisti su „Žalgiriu“ ir „Lietuvos rytu“, salės būna beveik pilnos“, – įsiterpia Deinas. Jis pastebi, kad Lietuva neturi didelių pasiekimų kitose sporto šakose, ypač visame pasaulyje populiariame futbole, dėl to žmonės taip sureikšmina šalies krepšininkų pasiekimus tarptautinėse arenose.   Dėkingas motinai Amerikoje Paulą ir jo du brolius bei seserį augino vieniša motina. „Jai buvo labai sunku. O ir mano charakteris, kai augau, buvo sunkus: bėgau iš mokyklos, buvau nenuorama. Todėl, neslepiu, buvau išsiųstas į specialią sunkiai auklėjamų paauglių mokyklą. Joje buvo daug bendraamžių, kurie ką nors subadė ar priklausė organizuotoms nusikalstamoms gaujoms. Aš sau pasakiau: „Ne, aš nenoriu tokio gyvenimo. Nenoriu mamai sukelti skausmo. Privalau pasitaisyti“, – atviravo redakcijos svečias. Jis – vienintelis šeimoje mokosi universitete ir žaidžia krepšinį. Kai Paulas pradėjo eiti į vidurinę mokyklą, – jis sako, kad tai buvo likimo ženklas – sutiko puikų krepšinio trenerį, kuris pastebėjo juodaodžio paauglio sugebėjimus krepšinio aikštelėje, taip pat puikius fizinius duomenis. „Per vieną vasarą paaugau 4 colius (10 centimetrų, – aut.), ir treneris iškart mane priėmė į mokyklos krepšinio komandą. Su krepšiniu baigėsi mano padaužiškas elgesys – žinojau, kad noriu eiti į koledžą ir siekti gero išsilavinimo“, – pasakojo vaikinas. Paulas prisipažįsta, kad, nors šeimoje jis buvo antras vaikas, motina jį laikė savo didžiausiu pagalbininku. „Aš ir dabar, jau profesionalus krepšininkas, padedu savo šeimai, ypač motinai. Ji man nuolat kalė į galvą: „Paulai, laikykis atokiau nuo gaujų, blogų draugų, nerūkyk ir nevartok narkotikų“, – teigia P. Kendall Davis. Tikėjimas į Dievą taip pat buvo svarbus jo gyvenime. Kai vidurinės mokyklos treneris ėmė treniruoti krepšininkus Pietų Karolinos Winston-Salem universitete, jis pakvietė ir talentingą Paulą stoti į šį koledžą. Vaikinas neapsiriko – jis buvo vienas geriausių koledžo krepšininkų, o vienais metais buvo išrinktas geriausiu koledžo sportininku. Deino kelias į krepšinį buvo kitoks. Gimęs ir dalį vaikystės praleidęs Jamaikoje, Kingstone, jis sako, nekentė krepšinio, nes Jamaikoje visi dievina futbolą ir lengvąją atletiką. „Bet kai pradėjau eiti į vidurinę mokyklą Brukline, Niujorke, „ištįsau“, ir visi atkreipė į mane dėmesį – pradėjau gan neblogai žaisti krepšinį“, – pasakoja 206 centimetrų „Naglio“ centras D. Johnsonas. Baigęs vidurinę mokyklą, jis įstojo į Hofstra universitetą, kuriame taip pat žaidė krepšinį. Jis sako, kad pirmi metai, praleisti žaidžiant profesionalų krepšinį Portugalijoje, buvo sunkiausi. „Dabar man jau viskas atrodo gerai. Aš gan patogiai jaučiuosi ir Lietuvoje“, – sako užsienietis.   Sunkiausia – kalbos barjeras Abu prisipažįsta, kad, žaisdami krepšinį koledžo komandose, svajojo apie profesionalių krepšininkų karjerą prestižinėje Amerikos krepšinio lygoje – NBA. „Kai žaidžiau koledže, visi man pranašavo, kad žaisiu NBA, bet likimas lėmė, kad savo svajonės turėsiu siekti kitaip – pirmiausia žaisdamas už „Naglį“, – sako Paulas. Jie abu pažįsta vaikinų, kurie pakliuvo į NBA komandas. „Teko prieš juos žaisti“, – sako P. Kendall Davis. „Aš stengiuosi nuolat tobulėti ir žaisti kuo geresnį krepšinį. Labai gerą krepšinį žaidžia ir Europoje. Vienas mano mėgstamiausių klubų – „Barselona“, – sako D. Johnson. Abu afro-amerikiečiai sako, kad jaučia, jog komandos vadovai ir sirgaliai į juos deda galbūt didesnius lūkesčius – vien dėl to, kad jie yra legionieriai. „Žinoma, legionieriaus statusas įpareigoja dar labiau stengtis“, – sako Paulas. Kol kas „Naglis“ grumiasi dėl išlikimo LKL – komandai nežaidžiant nė viename europiniame krepšinio turnyre, mažėja ir abiejų legionierių galimybės, kad juos pastebės kuris nors didesnis ir turtingesnis Europos krepšinio klubas. Neseniai Palangos krepšinio klubą jau paliko vienas legionierius iš Amerikos – komandos lyderis Bilalas Benas, taip pat amerikietis, išvyko žaisti į Izraelį. „Dabar „Nagliui“ sunku, bet jeigu mes žaisime kaip komanda, jeigu pasinaudosime kiekviena proga, mes galime žengti aukščiau“, – įsitikinęs Deinas. Paklausti, kas yra sunkiausia krepšinio aikštelėje ir už jos ribų, abu vaikinai susimąsto. „Galbūt aikštelėje sunkiausia yra kalbos barjeras. Treneris – šaunus, bet jis kalba nedaug angliškai. Kartais man tenka paklausti Deino, kokius nurodymus jis duoda“, – prisipažįsta legionierius iš Pietų Karolinos. „Natūralu, kad svetimoje šalyje atsiranda kalbos barjeras. Man mano komandos draugų ir trenerio anglų kalbos žinių pakanka, kad suprasčiau, ką turiu daryti aikštelėje, ko iš manęs norima už jos ribų. Krepšinis – tarsi universali kalba“, – sako Deinas. Paklausti, ar jau išmoko ką nors pasakyti lietuviškai, abu vaikinai krato galvas: „Lietuvių kalba –labai sunki“, – bet prisipažįsta, kad jau išmoko kelis keiksmažodžius. „Bet jie – rusiški. Girdėjau iš komandos vaikinų, kad lietuviai dažniausiai keikiasi rusiškai“, – sako Deinas. Paulas sako, kad per tris savaites nesusilaukęs „padidinto dėmesio“ dėl savo tamsios odos. Deinas jam pritaria ir smagiai pasakoja, kaip jo merginos senelis Amerikoje norėjo su juo susipažinti kuo greičiau. „Jis prisipažino, kad niekada nėra matęs juodaodžio. Įsivaizduojate, net Amerikoje?“ – šypsosi niujorkietis. Paului sunku dar kalbėti apie savo, kaip profesionalo, karjeros ateitį. Deinas sako, kad kai kurios kitos Lietuvos komandos juo domisi, bet ateitį nulems jo agento, „Naglio“ ir besidominčių komandų susitarimai. Manęs neapleidžia mintis: argi išties Klaipėda ir Palanga tokia tolerantiška ir tiek atsivėrusi pasauliui, kad čia nieko nestebina du aukšti tamsiaodžiai vaikinai? Kol kas jiems Palanga tapo laikinais namais profesionalų sportininkų kelyje. Kokie liks prisiminimai apie ją, priklauso ne tik nuo komandos rezultatų.