Už Šventosios įsikūręs hinduizmo vienuolis iš Danijos nušvitimą patyrė Lietuvoje

 Palangos ir Kretingos ribų sankirtoje, atokiame, miškingame Drumulių kaime, prie pat Lietuvos ir Latvijos pasienio, susisiekimas mobiliuoju telefonu – prastas: lietuvišką mobilų ryšį dažnai trikdo ir užgožia latvių mobilaus ryšio operatoriai.

Kaime šviežiai suręsti, dar be apdailos mūrinukai perša mintį, kad miško laukymėje įsikūrė ūkininkas. Bet tai – klaidingas įspūdis. 
 

Nesinaudoja tiekiama elektra

Pro pravirą langą, kviesdamas užeiti, man moja hinduizmo modernios atšakos, skelbiančios universalią pasaulio religiją, vienuolis Suddha Brahmanas.

Nors už lango plyti tik reti sniego lopai, o namą gožia miškas, viduje – itin šviesu, tarsi kiekvienas kuklios būties daiktas spinduliuotų savo energiją.

„Elektros neturiu ir neketinu įsivesti. Nes ten, kur atsiranda elektra, ima keltis žmonės, kepti šašlykus, rengti vakarones, statyti verslo objektus – griaunama natūrali gamta. O aš to nenoriu. Ne, jokiu būdu“, – purto galvą namo šeimininkas tvirtai spausdamas ranką.

Vis tik be elektros jis negyvena – nedidelius buities poreikius patenkina virtuvės kampe stovintis elektros generatorius.

„Kai plėsiu ašramą, tuomet pastatysiu vėjo jėgainę didesniam elektros poreikiui patenkinti“, – priduria jis.

Lankytojai ašrame mokosi ir jogos sistemos ir meditacijos pagrindų, stengiasi pasiekti dvasinį tobulumą.

Ašramas – išminčių ir atsiskyrėlių gyvenamoji vieta senovės Indijoje. Tai ir hinduistų dvasinio mokytojo namai ar vieta, kur jis gyvena kartu su savo mokiniais. Ašramai dažnai būdavo įvairių rūšių aukos bei askezės vieta.

Šiuolaikinio hinduizmo kontekste, nurodo Wikipedia, sąvoka „ašramas“ dažnai vartojamas kalbant apie dvasines ar religines bendruomenes, kur žmonės ateina dvasiškai atsinaujinti.

Jaukioje virtuvėje šilta, jos kampe ir ant stalo pastebiu sukrautas senas religines knygas. Iš gretimo, itin šviesaus kambario, visai be baldų, tik su patiestu kilimu ir vieta maldai prie lango, sklinda smilkalai.
 

Vieninteliai „Universalios religijos“ maldos namai Lietuvoje

Virtuvėje sukiojosi šiek tiek nerangus jaunas vaikinas, kuris kelis kartus dėbteli į mane. Jo veidas – grubių bruožų, o žvilgsnis – tamsus, tarsi atklydęs iš toli.

Paprašytas vienuolio, jis nebyliai man pastato puodelį arbatos ir išbidzena laukan. Suddha Brahmanas kviečia pasivaišinti ir tradiciškais indiškais kepiniais. Vieną paimu.

Nusiteikiu pokalbiui apie dar iki šiol negirdėtą hinduizmo religijos atšaką ir jos vienintelius maldos namus Lietuvoje, įsikūrusius čia pat, šiek tiek tolėliau už Šventosios.

Man atrodo, nelabai tikslu jaukų, dar be išorinės apdailos mūrinuką vadinti maldos namais.

„Aš dar tik kuriu ašramą – kitaip tariant, vienuolyną ir užuovėją, ieškantiems Dievo, dvasinių tiesų ir savęs pažinimo. Kas čia užsuka, sako, kad čia labai gera“, - rankas ant krūtinės sudeda svamis. Svamis – aukštesniojo rango hinduizmo religijoje dvasininkas.

Prisipažįstu, kad mano žinios apie religijas nėra labai gausios. Atvirai sakau, kad turiu abejonių dėl pasaulio dieviškumo, o jeigu yra būtinybė pasišnekėti su aukštesniąja jėga, tai galiu padaryti ir neidamas į bažnyčią, o apkabindamas lietuvišką ąžuolą ar žvelgdamas į Baltijos jūros horizontą.

Vienuolis linkteli galva: „Tai – irgi yra tikėjimo forma. Net jeigu žmogus save laiko visai netikinčiu, save nagrinėdamas psichologiškai, paprastai atranda kokį nors kelią į Dievą“, – teigia guvus „Universalios religijos“ išpažintojas.

„Aš įsitikinęs, kad vėliau ar anksčiau visos religijos susijungs. Tradicinės krikščionybės, islamo ar net Rytų religijos sumaterialėjo, atitrūko nuo žmogaus ir rūpinasi tik vienu dalyku – kaip padidinti savo turtų aruodus, sukaupti daugiau valdžios ir daryti žmogui daugiau įtakos, dažniausiai užmirštant apie tikrąją tikėjimo ir Dievo esmę“, – sako svamis.

Mane į atokų Drumulių kaimą atlydėjęs jo mokinys, palangiškis jogos mokytojas Arūnas Dobilaitis jam pritaria.

„Tradiciniai tikėjimai, ypač Romos Katalikų bažnyčia visame pasaulyje išgyvena gilią krizę. Pasižiūrėkite į ją Lietuvoje. Tėra vos keli į amžinatilsį tėvą Stanislovą savo gilia mintimi ir gyvenimiška bei dvasine patirtimi panašūs kunigai. Visi – vidutinybės. Anksčiau užėjus į katalikų bažnyčią, energija jose tarsi nutvilkydavo, dabar beveik neliko ja pulsuojančių bažnyčių, nes kunigams labiau rūpi žemiški dalykai“, – sako A. Dobilaitis.

Jis sako, kad anksčiau į atokią hinduizmo atšakos šventovę pakraštyje užklysdavo vienas kitas žmogus, o dabar jų čia atvyksta dešimtys.

Narkomanas grumiasi su priklausomybe

„Pasimelsti ašrame kalbant tiesiai su Dievu, patirti maldos palaimą ir pabendrauti su itin šviesios sielos vienuoliu“, – sako palangiškis.

Lankytojai ašrame mokosi ir jogos sistemos bei meditacijos pagrindų, kai mūsų laikais gyvenimo būdas, jo reikalavimai ir ritmas visiškai pasikeitė, prasiplėtė ir tradicijos rėmai, atsivėrė naujų dvasinių krypčių. Indijos ašramai tapo pasiekiami plačiai ieškotojų auditorijai ir net užsieniečiams, kuriuose mokytojo pasekėjai jo prižiūrimi gyvena, medituoja, meldžiasi, atlieka mokytojo pavestus darbus.

Vienuolis Suddha Brahmanas sako, kad jo ašramą taip pat dažnai susiranda psichologiškai prislėgti arba kamuojami narkomanijos žmonės.

Išgirstu, kad vaikinas, paruošęs man puodelį kavos, yra narkomanas iš Vilniaus rajono. Atsikratyti pragaištingos priklausomybės jam nepadėjo jokie šiuolaikiniai gydymo būdai. Bet pas vienuolį jau du mėnesius gyvenantis vyrukas pasiryžęs pradėti naują gyvenimą.

Ištverti jam abstinencijos sindromą, atsiradusį nustojus vartoti narkotikus, padeda meditacija, malda ir joga.

„Jis keliasi kartu ankstų rytą ir dalyvauja visose meditacijos apeigose. Kad jis čia jau yra du mėnesius „švarus“ – labai daug. Tikiu, kad jo dvasia pasirodys stipresnė“, – sako vienuolis.

Jis prisipažįsta, kad jaunystėje ir jis pats grūmėsi su priklausomybe nuo narkotikų.

Klajojo po Indiją

„Ir nuo labai stiprių. Buvo šešiasdešimtųjų vidurys – kilo „New Age Movement“ (Naujo Amžiaus judėjimas), Vakaruose plito hipių judėjimas. Narkotikai to meto jaunimui atrodė tiesiausias būdas į dvasinę palaimą. Vėliau suvokiau, kad labai klydau“, – prisipažįsta vienuolis.

Pabėgęs iš tėvų namų šešiolikos, jis įsidarbino junga prekybiniuose laivuose. Vėliau, šešiasdešimtųjų pradžioje, dvasinių ieškojimų keliai jį nuvedė į Indiją, Himalajus ir net Afganistaną.

„Tuomet daug vakariečių, siekdami Dievo ir savęs pažinimo, ieškodami tiesos, vyko į Indiją, Himalajus, nesugadintus Vakarų vartotojiškos kultūros“, – sako danas Haroldas Olsenas, tapęs Suddha Brahmanu.

Jo dvasinis lūžis, jis teigia, įvyko po susitikimo su indų hinduizmo guru Narayananda, su kuriuo jam teko bendrauti Indijoje, o vėliau, prisijungus prie „Universalios religijos“ Danijoje.

„Suvokiau, kad man nerūpi materialus gyvenimas, moterys, pramogos ir narkotikai. Jaučiau užsidegimą siekti dvasinio tobulėjimo ir nušvitimo“, – tvirtina vienuolis.

Įsijungęs į naujos religijos veiklą, jis padėjo steigti „Universalios religijos“ ašramus Skandinavijoje, JAV ir kitose šalyse.

Kai devyniasdešimtųjų pradžioje, „Universalios religijos“ vienuolynų centre Danijoje, Gylingo mieste, buvo svarstoma, į kokias šalis kurti ašramus siųsti vienuolius, Suddha Brahmanas dūrė dar raudona spalva nuspalvintą Sovietų Sąjungos vakarinę teritoriją – Lietuvą.

„Atvažiavau į Lietuvą devyniasdešimtųjų pradžioje ir įsikūriau Utenos rajone. Nebuvo paprasta – ne tik maisto, bet ir statybinių prekių parduotuvės buvo kaip iššluotos. Laimė, kad viena ūkio bendrovė parūpino man šiek tiek statybinių medžiagų“, – Haroldas Olsenas prisiminė gyvenimo Lietuvoje pradžią.

Jam netrukus sukaks septyniasdešimt metų, bet vyras atrodo gerokai jaunesnis, o jo energijos galėtų pavydėti ir ne vienas keturiasdešimtmetis.

„Jaučiuosi kaip šešiolikos metų berniukas. Atvirai sakau, kad jaunystėje tiek energijos neturėjau“, – sako šeimininkas.

Materialaus gyvenimo negali atsisakyti

Lietuvoje reikėjo kaip nors prasimanyti pinigų, nes pagrindinis vienuolynas Danijoje, Gylinge, negalėjo paremti naujų vienuolynų – ašramų – plėtros kitose šalyse.

„Pastebėjau, kad tuomet buvo labai pigus granitas. Todėl aš jį pirkau ir siunčiau į Daniją, iš kur jis keliavo net į Japoniją. Uždirbtų pinigų man užteko įsikurti Utenos rajone“, – pasakoja danas.

Utenoje jis praleido beveik aštuonerius metus, o nuo 2003-ųjų jis – Drumulių kaime.

„Būnant Utenoje, vienuolynas Gylinge norėjo mane išsiųsti į Vokietiją ašramo steigti, bet aš labai norėjau likti Lietuvoje. Įtikinau vyresnybę, kad ir čia yra ką veikti. Prieš beveik devynerius metus pradėjau dairytis žemės sklypo atokiame kampelyje prie pajūrio. Ir radau – vos pravažiavus Šventąją, Drumulių soduose. Ten, kur aš įsitaisiau, nėra nė gyvos dvasios aplink – puiki vieta meditacijai ir maldai“, – kibirkščiuoja vienuolio akys.

Juk planuose – didesnės ašramo maldos salės, didesnių svečių namų statyba.

Danui Lietuvos ir Latvijos pasienyje materialius siekius padeda įgyvendinti sėkminga prekyba gintaru.

„Negali visai atsisakyti materialaus gyvenimo. Jis – irgi svarbi žmogaus gyvenimo dalis, bet tai neturi užgožti žmogaus dvasinio gyvenimo“, – sako Haroldas.

Jis sako, kad verslu per metus užsiima tik du mėnesius. „Tiek, kad man užtektų dešimt mėnesių visiškai patenkinti mano ir mano mokinių dvasines reikmes“, – sako vienuolis.

Jis yra priėmęs celibato įžadus ir sako, kad šeimyninis gyvenimas neleistų jam stiprėti ir augti dvasiškai. Vegetariška mityba, vyras tvirtina, suteikia jam neišsemiamos energijos.

Ir dvasias reikia mylėti!

Gyvenimo pradžia Lietuvos bei Latvijos pasienyje nebuvo lengva. Įsikėlus į apleistą sodybą, kurioje pro tuščias duris ir langus stūgavo vėjai, paaiškėjo, kad pastatus yra užvaldusios piršto didumo vapsvos, šikšnosparniai ir žiurkės.

Ir ne tik – vyras įsitikino, kad apleistame name yra įsikūrusios dvasinės būtybės – bildukai ir vaiduokliai.

„Jų čia buvo ne vienas. Jie man švagždė: „Palik mus vienus! Mes norime būti vieni!” Kartą bandžiau atrakinti duris, o jas tarsi kažkas laiko iš vidaus. Kai pagaliau pavyko jas atstumti, išvydau nukėblinančias dvi ezoterines būtybes raudonais plaukas – vyrą ir moterį... Kiti žmonės vengė mano nupirktų pastatų ir vadino mane pamišėliu“, – juokiasi vienuolis.

„Aplink mane sklandė dideli šikšnosparniai, ant rankų ropojo sulig piršto didumo laukinės vapsvos, naktimis už alkūnių stvarstė raudonplaukiai vaiduokliai, bet aš meditavau ir juokiausi“, – prisimindamas šypsosi danas.

Kaip pavyko išguiti dvasias?

„O, jų negalima vyti ir pykti ant jų“, – pamokomai sako septyniasdešimtmetis. „Niekada nereikia rodyti dvasioms baimės. Baimė pritraukia jas. Joms tai teikia malonumą“, – tikina. Pridūrė: „Reikia mylėti ir dvasias, ir vaiduoklius. Susidraugauti su jais. Kai juos išvysdavau, o dar dažniau jausdavau esant šalia manęs, šypsojausi ir tiesiau rankas tarsi draugams.“

O vis tik, jei jų draugija erzina, svamis sako, kad stipri malda ar vien paminėjimas Jėzaus, Budos ar Alacho vardų jas nugina šalin.

„Bet kai baigiau remontą, dingo ir mano vaiduokliai“, – skėsteli rankomis vyras, šypteli.
 

Išgirsta vieni iš kitų

Jis sako, kad neturėjo pinigų imtis skubios namo pertvarkos, todėl senai pirkiai naują „veidą“ suteikė per aštuonerius metus. Ir iki darbų pabaigtuvių – dar toli gražu.

Juk jo planuose – didesnės ašramo maldos salės, didesnių svečių namų statyba.

„Aš nereklamuoju savęs ir savo ašramo. Žmonės apie mano vietą išgirsta vieni iš kitų. Geresnio būdo, kaip pranešti apie šventyklą, nesugalvosi“, – šypsosi vienuolis.

Jis sako, kad dauguma žmonių ašrame pasisemia naujų jėgų, atveria savo sielą per meditaciją ir sutinka bendraminčių.

„Visi stebisi, kad nepriimu jokių aukų. Bet pinigai gadina visą reikalą – man iškepti rytietiškų sausainių daug nekainuoja. Noriu kalbėtis sielomis apie Dievą, žmogų ir tikėjimą. Esu dėkingas Dievui, jei kas nors mano, kad man tai pavyksta“, – šypsosi vienuolis.

Per dvidešimt metų Lietuvoje jis sako neišmokęs kalbėti lietuviškai, bet puikiai suprantąs, ką kiti kalba.

O kaip su nušvitimu – dvasinio gyvenimo kulminacija?

„Aš jį patyriau Lietuvoje bendraudamas su žmonėmis“, – sako vienuolis. Truputį linkteli, tarsi dėkodamas likimui už galimybę būti čia, Lietuvos pakraštyje.