Ugniagesių profesija – be romantikos, tačiau su didžiulio laimėjimo galimybe

Praėjusią savaitę ugniagesiai gelbėtojai atšventė savo profesinę šventę. Nieko keisto, jog su jais smagiai šventė ir drauge patirties sėmėsi susirinkę žmonės, juk būtent šiais gelbėtojais jie labiausiai ir pasitiki ištikus bėdai. Žinoma, tokių nelaimių norėtųsi kuo mažiau, bet gyvenimas visgi jų nešykšti. Per 17 darbo metų ugniagesių gelbėtojų tarnyboje ugniagesiui Rodrigui Milkauskui teko regėti įvairių nelaimių, kurios išliko atminty iki šiol, vienos, laimei, baigėsi nepalikusios skaudžių pasekmių, o kitos ir ne taip laimingai. Tokia ugniagesių gelbėtojų patirtis, kurios nepabijojo šią specialybę pasirinkęs pašnekovas.

Ugniagesiai – idėjiniai

„Po trejų metų jau galėčiau eiti į pensiją, 20 metų tarnyba suteikia tokią galimybę“, - nusišypsojo R.Milkauskas, atskleidęs, jog iš tiesų užėmęs šias pareigas nesitikėjo, kad jose užsibus. Likimas nulėmė kitaip ir dėl to ugniagesys gelbėtojas nei kiek nesigaili. Paklaustas, ar įsivaizduoja savo gyvenimą kitokį, ugniagesys patikino, jog nebelabai, pasak jo, viskas sukasi darbo ritmu, viskas suderinta pagal jį, tad taip jau ir turi būti.

Ar bet kuris galėtų tapti gelbėtoju, pasiryžusiu vardan kitų rizikuoti netgi savo gyvybe? Tikrai ne kiekvienas. Taigi, kokie yra šie drąsuoliai, įgavę visapusišką žmonių pasitikėjimą. „Ugniagesys gelbėtojas turi turėti jau savyje geranoriškumo padėti. Visgi reikalavimai yra dideli, o atlyginimas nėra jau toks didelis, tad dauguma ugniagesių yra tikrai idėjiniai. Gaisrinė – ne ta vieta, kurioje dirbama dėl atlyginimo“, - papasakojo R.Milkauskas.

Ir gerų, ir liūdnų prisiminimų esama

„Ši profesija yra nepavojinga tik tuomet, kol niekas neatsitinka“, - romantikų idealizuojamą profesiją apibūdino ugniagesys. Išties, ugniagesiams tenka savomis akimis regėti didžiulių nelaimių, pasiglemžusių žmonių turtą, visą gyvenimą. Žinoma, tenka ir džiaugsmo, ir ašarų pajusti, kuomet viskas baigiasi. Natūralu, jog visuomet norėtųsi po ištiestos pagalbos rankos sulaukti laimingos pabaigos, tačiau ne visuomet taip pavyksta. „Kartą gelbėjom į šulinį įkritusius tėvą ir sūnų, tėvą pavyko išgelbėti, o sūnaus ne, nors suteikėm visą reikalingą pagalbą, tačiau matyt per ilgai negavo deguonies. Tačiau, žinoma buvo ir džiugesnių atvejų. Tikriausiai visi pamena žaibo nutrenktą merginą, kuriai į pagalbą skubėjom ir mes, nors niekas nebesitikėjo, jog ji atsigaus, visgi paaiškėjo, jog ji atsigavo tik dėl suteiktos taisyklingos pirmosios pagalbos“, - prisiminė keletą situacijų pašnekovas. Visgi, kaip papasakojo Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojas, tikriausiai kaip ir daugumai palangiškių, labiausiai įsiminė kurhauzo gaisras. „Analogų neturintis įvykis“, - apibūdino ugniagesys, prisiminęs, jog kaitri ugnis buvo stipriai juntama ir kitoje gatvės pusėje.

„Pamenu, kaip tuo pat metu, kai ugnis plieskė, priėjusi rusakalbių porelė pasidomėjo, kur yra kurhauzas, kuriame apsistoti jie buvo gavę rekomendaciją. Tokia situacija tikriausiai retai kam pasitaiko“, - papasakojo lemties padiktuotą atvejį R.Milkauskas.

Šį gaisrą regėję žmonės, daug prisiminimų sieję su šiuo pastatu, nuoširdžiai jo gailėjo. Tačiau, kaip prisiminė ugniagesys, ašarą žmonėms išspaudžia visi pastatai, kurie siejasi bent su menkiausiais prisiminimais, žinoma, nuosavi būstai neabejotinai. 

Susiformavusi komanda

Palangos priešgaisrinėje tarnyboje, kaip papasakojo pašnekovas, jau daugelio metų patirties „sulipdyta“ komanda, mažai tesikeičianti. „Kažkokia kaita yra, bet ne itin žymi, žinoma, neaišku ateityje, galbūt paims ir iškels kitur“, - pastebėjimais pasidalino R.Milkauskas. 

Pašnekovui teko dirbti ir dispečeriu, tačiau sistema pasikeitė, kuomet buvo įvestas bendrasis pagalbos numeris, tad nurodymus palangiškiai gauna iš Klaipėdos. „Žinoma, kartais kyla dėl tokių perdavinėjimų ir nesusipratimų, kaip pavyzdžiui, buvo siunčiama pagalba į Kretingos miesto Klaipėdos gatvę, o buvo nurodyta vykti į Klaipėdos Kretingos gatvę“, - vieną iš nesusipratimų įvardino Palangos ugniagesys, paminėjęs, jog ne visuomet visi puikiai pažįsta visą Klaipėdos apskritį.

Kausto baimė

Daugiausiai darbo ugniagesiams tenka, kaip įvardino R.Milkauskas, sezoniškumo metu – prasidėjus šildymo sezonui ir ėmus deginti žoles. „Panašu, jog palangiškiai tampa kur kas atsargesni ir žolės gesinti vykstame kur kas rečiau“, - pasidžiaugė ugniagesys miestelėnais, pagyręs ir prevencinio darbo vykdytojus.

Žinoma, norėtųsi, jog mus nelaimės lankytų kuo rečiau, tačiau jos tyko visur. Kaip papasakojo pašnekovas, tekdavo gelbėti žmones ir iš jūros spąstų, kol nebuvo gelbėtojų su reikiama technika. Būtent šioje situacijoje pastebima, jog žmones kausto baimė ne tik dėl savo gyvybės, labiau dėl to, jog jie bus nubausti dėl netinkamo elgesio jūroje. „Kartą partraukėm žmogų į krantą, kai jis jau pasiekė dugną kojomis, siūlėm ateiti, o jis stovėjo purtydamas galvą“, - prisiminė ugniagesys gelbėtojas vieną iš žmonių reakcijų.

Visgi niekas nesuabejotų, jog didžiausias ugniagesių laimėjimas yra žmonių išgelbėjimas, jų sveikimas. Pavyzdžiai rodo, jog tokių atvejų esama dažnai, žmonės patiki savo gyvybes į ugniagesių gelbėtojų rankas, kurie, kiek tik leidžia jų jėgos, ir stengiasi jų neapvilti.