Tūkstančių afrikietiškų vuvuzelų dūzgesyje palangiškis pasigedo ausų kaištukų

Palangiškis Vincas Nesteckis, daugeliui žinomas kaip reabilitacijos ir poilsio centro „Pušynas“  direktorius, tik ką grįžo iš Pietų Afrikos Respublikos, kur vyksta futbolo fiesta – pasaulio futbolo čempionatas. Nors futbolo aistruolis Durbane, šios šalies mieste, esančiame apie keturis šimtus kilometrų nuo sostinės Johanesburgo, stebėjo vos vienerias rungtynes, namo grįžo pilnas įspūdžių.

„Pietų Afrikos žmonės gyvena niekuo ne blogiau nei mes, lietuviai, o, daugeliu atvejų, -  geriau, gražiau ir tvarkingiau. Pietų Afrika niekuo nenusileidžia Europai“, - įsitikinęs daug po pasaulį keliaujantis vyras.

Durbane palangiškiai futbolo aistruoliai stebėjo vienerias rungtynes – tarp vokiečių ir australų. Prie televizojos ekranų prigludę Lietuvos futbolo aistruoliai žino, kad vokiečiai sutriuškino australus 4-0. Bet, anot pašnekovo, televizoriaus ekrano vaizdai negali prilygti gyviems įspūdžiams stadione:

„Atmosfera – neapsakoma. Nors mus, žiūrovus, į stadioną atvežė prieš keturias valandas, rungtynių laukimo valandos mums neprailgo – viskas buvo organizuota labai sklandžiai, apmąstant kiekvieną detalę. Prie stadiono yra įsikūrę daugybė lauko restoranų, kavinių, prekeivių čempionato atributika palapinių. Visi čempionato pagalbininkai įsikūrę milžiniškose palapinėse, kuriose įrengta viskas, ko reikia gyventi – miegamieji, valgyklos, kavinės. Prie stadiono įėjimo gerą valandą užtruko kruopštus žiūrovų patikrinimas, bet nemačiau nė vieno suirzusio veido. Jeigu reikėjo kur nors paėjėti, tūkstantinė čempionato pagalbininkų armija šypsodamasi  viską paaiškindavo ir palydėdavo, užuot, kaip įprasta pas mus, tik mostelėję ranka“, - kelionės įspūdžiais dalijosi V. Nesteckis.

Stadione siūbavo margaspalvė australų ir vokiečių komandų sirgalių minia, bet niekam nešovė į galvą jos atskirti tvoromis  - šalia lietuvio draugiškai sėdėjo abejų komandų aistruoliai.

Futbolo aistruolis iš Palangos nedėvėjo nė vienos komandos marškinėlių, nedemonstravo kitos čempionato atributikos. Tai sukėlė vietinių prekeivių dėmesį – jie teiravosi, iš kur turistas atvykęs. Anot jo, nors ne visi afrikiečiai, tarp kurių yra labai daug imigrantų iš Indijos ir kitų šalių, buvo girdėjęs Lietuvos vardą, spėjo, kad tokia šalis yra Europoje.

Lietuvį nustebino tvarka ir švara, šiuolaikinė infrastruktūra šalyje – ja jis negalėjo atsistebėti ir šnekėdamas su žurnalistu.

„Daug kas mano, kad Afrika yra atsilikusi šalis, bet tai tik – stereotipas. Dalyvavau ekskursijoje į zulusų, Afrikos genties, gyvenvietes. Užėjau į vieną tokią trobelę atviromis durimis, o joje daugiau kaip metro įstrižainės televizorius švyti – rodo futbolo čempionatą. Viduje dizaino galėtų ne vienas mūsų turtuolis pavydėti – toks šiuolaikiškas. Keliai – šiuolaikiški, su estakadomis, apvažiavimais“, – stėbėjosi aukštu pietų afrikiečių gyvenimo lygiu kelionių mėgėjas.

Autostradose automobilių greitis – neribojamas, kituose keliuose ribojamas iki 150 kilometrų per valandą, o mieste, svečio iš Lietuvos nuostabai, leidžiamas daugiau kaip šimto kilometrų per valandą greitis.

Ponas Vincas stebėjosi ir nauju Durbano futbolo stadionu - jis priminė krepšinio stovą su lanku; stadione tilpo apie 70 tūkstančių žiūrovų, nors rungtynes tarp vokiečių ir australų stebėjo apie šešiasdešimt tūkstančių žiūrovų. Bilietas į rungtynes kainavo šimtą dvidešimt dolerių, bet V.Nesteckis nesvarsto kategorijomis „brangu – pigu“:

„Aš esu patrakęs dėl kelionių ir įspūdžių jose – galiu dardėti suklerusia mašina, bet mokėsiu brangiai į gerą sporto renginį“, - šypsojosi „Pušyno“ vadovas.

Kai, prasidėjus rungtynėms, tūkstančiai žiūrovų, palaikydami komandas, ėmė pūsti vuvuzelas, muzikinį instrumentą, kuris atitiktų lietuvišką dūdą, rodėsi, kad sprogs ausų būgneliai.

„Jaunų žiūrovų gal ir netrikdė jos. Aš pasigailėjau, kad į stadioną neatsinešiau ausų kaištukų“, - prisipažino aktyvus keliautojas. Jis taip pat pabandė pūsti iš zulusų genties kildinamą instrumentą, bet išgauti melodingą garsą nepavyko.

Pasaulio futbolo čempionatą iš arti stebėjusiam lietuviui įspūdį padarė tualetų gausa stadione – jų čia buvo prie kiekvieno išėjimo ir įėjimo.

Po rungtynių ir pralaimėjusieji, ir nugalėtojai skirstėsi taikiai, paspausdami vieni kitiems rankas. Besiskirstančius žiūrovus lydėjo policija... malūnsparniuose. Anot pašnekovo, jis kiekviename žingsnyje jautęs rūpinimąsi čempionato dalyvių ir svečių saugumu.

Nors restoranai Pietų Afrikoje dažniausiai veikia iki dešimtos valandos vakaro, bet linksmybės viešbutyje po rungtynių tęsėsi iki pat dvejų valandų nakties.

„Beje, tame pačiame viešbutyje, kuriame gyveno tūkstančiai australų ir vokiečių futbolo aistruolių, buvo apsistoję ir abejų šalių rinktinės. Per savaitę nemačiau jokio pykčio protrūkio – visi laimingi šypsojosi“, - pasakojo palangiškis.

Sporto aistruolis, aplankęs ne vieną sporto renginį Europoje ir kitur pasaulyje, įsitikinęs, kad čempionatas Pietų Afrikos Respublikoje niekuo nenusileidžia jau matytoms aukščiausio lygio sporto varžyboms.

Lietuvis, savo akimis nematęs skurdo ir bėdų, tik iš gido, lydėjusio ekskursijoje, sužinojo, kad Pietų Afrikos Respublikoje beveik dešimt procentų gyventojų serga AIDS. Bet, anot jo, yra rajonų, kur šia liga serga beveik 80 procentų gyventojų. Iš gido atvykėlis iš Lietuvos sužinojo, kad šalyje Nelsonas Mandela, panaikinęs aparteido režimą, rasinės diskriminacijos ir segregacijos politiką, yra vienas labiausiai gerbiamų asmenų šalies istorijoje.

V.Nesteckį nutebino, kaf afrikiečiai yra labai patriotiški – visur, net atokiuose kaimeliuose, kabo nacionalinės vėliavos.

„Skirtingai nuo kitų okupaciją patyrusių tautų, pietų afrikiečiai dėkoja britams, kurie ilgai valdė šalį. Jie išmokė, kaip reikia tvarkytis“, - pasakojo futbolo aistruolis.

Daugiau lietuvių futbolo aistruolių vyras nesutiko nei Durbane, nei Johanesburge.

„Lėktuve į Pietų Afriką buvome vieninteliai lietuviai. Galbūt miestuose, kuriuose lankėmės, buvo ir daugiau lietuvių, bet, ko gero, jie paskendo minioje, be to, negi plevėsuosi lietuviška vėliava, kai tavo nacionalinė ekipa nežaidžia čempionate“, - sakė sporto mėgėjas.

Beveik dvylika tūkstančių kilometrų kartu su savo sūnumi sukoręs palangiškis namo parsivežė kai kurių verslo idėjų.

„Neatskleisiu kokių, bet tokių, kurių įgyvendinimo Lietuvoje dar niekas nesiėmė. Jeigu viskas pavyks, bandysime kartu su sūnumi griebtis iš Afrikos parsivežtos idėjos jau kitais metais“, - žadėjo reabilitacijos centro direktorius.

„Nors kelionė truko trisdešimt valandų, galva dar ūžia kaip lėktuve, bet viską atperka kelionės įspūdžiai. Jie – nepakartojami“, - pakartojo palangiškis.