Tiškevičių rūmai atgimsta pagal F. H. Schwechteno brėžinius ir piešinius

Birželio viduryje iš statybininkų pastolių išsinėrę Tiškevičių rūmai jau švyti atnaujintais fasadais. O rudenį, kaip žadėjo „Pamario restauratoriaus“ direktorius Aldas Kliukas, bus baigti visi vidaus darbai. Lietuvos dailės muziejaus direktorius, Palangos miesto garbės pilietis Romualdas Budrys patikino, jog istorinis rūmų vaizdas bus atkurtas maksimaliai tiksliai: restauratorių vedliu tapo slaptuose Berlyno archyvuose aptikti rūmus projektavusio architekto F. H. Schwechteno brėžiniai bei piešiniai.

Gintaro muziejus

Antrojo pasaulinio karo metu ir pirmaisiais pokario metais rūmuose buvo įsikūrusios vokiečių ir sovietų kariuomenių komendantūros. Vėliau įkurti sovietinei Dailininkų sąjungai priklausantys Dailininkų kūrybos namai. Rūmai ir parkas restauruoti 1961-1963 m. pagal architekto Alfredo Brusoko projektą. Užbaigus dar­bus, pirmojo aukšto dviejose salėse 1963 m. ati­daryta pirmoji Gintaro muziejaus (Lietuvos dailės muziejaus padalinys) ekspozicija. Nuo 1971 m. at­naujintuose ir muziejinei veiklai pritaikytuose Pa­langos gintaro muziejaus rūmuose šalia nuolatinės ekspozicijos buvo surengtos kelios dešimtys savo darbuose gintarą naudojančių dailininkų asmeninės parodos. 1986 m. atidaryta naujoji ekspozicija: įrengta 15 salių, kurios užima 750 kv. m per abu rūmų aukštus, parodyta 4,5 tūkst. eksponatų. Muziejaus gintaro rinkinyje yra apie 29 tūkst. eksponatų.

Muziejaus lankytojams išsamiai pristatomas gintaro susidarymas ir jo sandara, supažindinama su Šventosios neolitinių stovyklų radiniais, Palan­gos lobiu, F. Tiškevičiaus rinkiniu, Juodkrantės akmens amžiaus gintaro dirbinių lobio kopijomis ir kt. Pristatomos gintaro gydomosios savybės, paro­domi XVII-XVIII a. gintaro dirbiniai, tarpukario gintaro produkcija. Taip pat galima susipažinti su Lietuvos tautodailininkų, profesionalių dailininkų gintaro dirbiniais. Eksponuojamas ir didžiausias muziejuje turimas gintaro gabalas – Saulės akmuo, sveriantis 3524 g.

„Lankytojai taip pat gali apžiūrėti grafų Antani­nos ir Felikso Tiškevičių portretus, pasigėrėti žymių Europos dailininkų darbais. Plėtodamas patrauklias, įtaigias ekspozicijas, Palangos gintaro muziejus tapo gausiausiai lankomu muziejumi Lietuvos pajūryje. Vasaros metu Palangos gintaro muziejus tampa svarbia Lietuvos pajūrio muzikinio gyvenimo vieta“, – rašyta prieš trejetą metų Gintaro muziejų pristatančiuose leidiniuose.

Stilius – istorizmas su pseudobarokiniais elementais

Į Kultūros vertybių registrą Palangos dvaro sodyba, kurią, kaip minėta, sudaro rūmai, parkas, Birutės kalno koplyčia, sarginė, Lurdo grota, įrašyta 1997-ųjų gruodžio 31-ąją.

Architektės Irenos Stasiūnienės sudarytame rūmų dosjė dalyje, skirtoje pastato plano, tūrių ir erdvių apibūdinimui bei kompozicijai pažymima, jog rūmai yra rusiškos П raidės plano, pusiau atviro dviejų aukštų su cokoliniu aukštu tūrio. Pagrindiniame fasade yra nedidelis I-ojo aukšto portikas, šiauriniame – aštuoniakampė koplyčia, pietiniame fasade esama keturių kolonų laikomo balkono. Per pagrindines šiaurinio fasado duris patenkama į dviaukštį vestibiulį su reprezentacine laiptine ir židiniu. Vidaus planinės struktūros tipas – anfiladinis (anfilada – iš prancūzų k. enfilade – eilė) – didelių baroko ir klasicizmo rūmų, muziejų pagal vieną liniją einantys pereinami kambariai su atskiromis durimis į kiekvieną.

Pristatydama fasadų kompoziciją bei dekorą I. Stasiūnienė rašo, jog pagrindinio – šiaurinio – fasado kompozicinis centras akcentuotas nedaug išsikišančiu rizalitu (rizalitas – iš italų k. risalita – kyšulys,– pastato dalis, išsikišusi fasado plokštumoje per visą pastato sienos aukštį), vienaukščiu portiku (portikas – iš lotynų k. portikus – pastato dalis; atviras prieangis su kolonomis) ir trikampiais frontonais (frontonas iš prancūzų k. fronton, italų k. frontone – trikampė ar pusapvalė viršutinė pastato fasado, kai kada durų arba lango dalis, būdinga klasikinei architektūrai) virš jų.

Virš rizalito frontono įkomponuotas kartušas (iš prancūzų k. cartouche – dekoratyvinis architektūros ir dailės elementas, puošniai įrėminta skydo pavidalo plokštuma dažniausiai su įkomponuotu herbu, emblema, įrašu) su herbu. Iš viso esama penkių kartušų su Tiškevičių bei Lonskių giminių heraldika. Frontonų timpanus – trikampes plokštumas, apribotas atbrailomis, puošia augaliniai goreljefai. Kitų fasadų centrinės dalys parapeto lygyje (virš karnizų) pabrėžtas kartušais. Cokolinis ir pirmasis aukštas nuo antrojo atskirti plokščios juostos karnizais, sienų viršuje – astragalais (pusapskritimio formos kolonos velenėliais su tiesaus profilio lentynėle) ir dantikulais dekoruotas profiliuotų traukų karnizas. Pietiniame fasade keturių kolonų laikomas balkonas aptvertas metaline dekoruota tvorele su keturkampiais tinkuotais stulpeliais virš kiekvienos kolonos. Šio fasado kraštuose – konsolių laikomi balkonai taip pat turi metalinius aptvėrimus.

Langų angos stačiakampės, aprėmintos profiliuotais karnizais. Pirmojo aukšto langų viršų puošia lipdinių kompozicijos, įkomponuotos į stačiakampes plokštumas. Šiaurinio fasado rizalitų ir  centrinės dalies langai, pietinio fasado antrojo aukšto išsikišančių plokštumų langai, vakarinio ir rytinio fasadų išsikišančios dalies antrojo aukšto langai turi sandrikus (sandrikas – iš prancūzų k. cendreux – pelenuotas, – karnizo arba frontonėlio pavidalo kyšulys virš lango ar durų). Pietinio fasado centrinės dalies trys angos turi arkines sąramas. Pačios angos aprėmintos profiliuotų traukų apvadais su dekoratyviniais sandrikais.

Aštuoniakampės koplyčios sienų viršutiniame lygyje yra įgilintos stačiakampės nišos, dekoruotos lipdinių kompozicijomis. Parapetą formuoja betoninė baliustrada. Siaurųjų sienų plokštumose įkomponuoti keturi elipsiniai langeliai su profiliuotais apvadais.

Rūmų ir koplyčios jungiamosios galerijos langų sąramos arkinės, angos aprėmintos profiliuotais apvadais su dekoratyvinėmis „spynomis“. Parapetą formuoja dekoratyvinė metalinė tvorelė su keturkampiais tinkuotais stulpeliais.

Viso pastato stilius apibūdinamas kaip istorizmas su pseudobarokiniais elementais.

Interjeruose – klasicizmas ir neobarokas

Rūmų interjerai – iš dalies klasicistiniai, iš dalies neobarokiniai. Puošniausias – vestibiulis. Jo sienos ir kolonos aptaisytos dirbtiniu marmuru, ovalius veidrodžius puošia augaliniai motyvai, galvutės, kaspinai. Yra židinys, apdailintas tamsiu marmuru. Į antrąjį aukštą veda balto marmuro laiptai su metaliniais dekoratyviniais turėklais.

Didžiąją svetainę, esančią už vestibiulio, puošia įvairių dydžių neobarokiniai sienų apvadai ir lubų lipdiniai, ištaigingas židinys, bronzos ir krištolo sietynas. Dvivėrės filinginės durys – su drožiniais, jų varčios – stumdomos, angos aptaisytos profiliuotais apvadais.

Mažesniosios svetainės sienos puoštos profiliuotomis bagetėmis su plastiniu dekoru viršuje, vaizduojančiu gėlių girliandas, muzikos, medžioklės instrumentus. Lubų plokštuma taip pat papuošta profiliuotomis bagetėmis.

Rūmų koplyčios interjere dominuoja erdvė, pirmojo aukšto lygyje atskirta profiliuotų traukų karnizu su dantikulais vidurinėje dalyje. Kupolo centre yra nedidelė apvali lipdinių rozetė.

Patys rūmai pastatyti ant dirbtinai supiltos terasos, kurios viršų iš šiaurinės pusės puošia baliustrada, o centras turi pusapskritę iškišą su niša iš šiaurės pusės. Iškišą gaubia pusapskritės formos laiptų maršai, apačioje sueinantys į vieną maršą. Laiptus ir iškišą puošia šešios dekoratyvinės gėlių vazos.

Pastato vertę sudaro jo tūris ir vieta sodybos kompozicijoje, jo vidaus planinė struktūra su anfiladine patalpų išdėstymo sistema ir išlikęs interjerų plastinis bei polichrominis dekoras, turintis klasicistinių ir neobarokinių bruožų.

Restauracija pradėta jubiliejaus proga

Pernai, švenčiant Gintaro muziejaus penkiasdešimtmetį, Lietuvos dailės muziejus Europos Sąjungos lėšomis 2013-2014 m. įgyvendina projektą „Palangos gintaro muziejaus reprezentacinių rūmų restauracija ir pritaikymas šiuolaikiniams kultūrinio turizmo poreikiams (antras, baigiamasis, etapas)“.

2013-ųjų birželio 20 d. pirmą kartą atidarytas naujas muziejaus įėjimas su lankytojų aptarnavimo erdve pastato cokoliniame aukšte, kur įsikūrė rūbine, kasa, laukimo patalpos bei tualetai ir modernus neįgaliesiems pritaikytas liftas. Projektas galutinai bus įgyvendintas 2014 m. rudenį.

(Bus daugiau)