Tėviškės Čekiškės vaizdai, veidai bei likimai atsiveja iki pat jūros

Pakauniuose, tėviškėje buvusiame Vilkijos rajone lankiausi šiemet baigiantis vasarai, kai Palangoje dar tebevirė kurortiškas spalvingosios vasaros aistrų „kokteilis“. Spalvų nestinga visur, jeigu tik nestinga jėgų ir norų jas atrasti, įvertinti, branginti bent prisiminimais, kurie kiekvienam žmogui žvelgia į širdį ir sielą jaukių Vaikystės namučių langais.
Dažnai nustembu: „Kokie aidingi man buvo 1948-1958 metai kukliame priedubysių Čekiškės miestelyje, kad juos jaučiu, girdžiu, jais širdimi gyvenu net ir po 55-erių, 2013-aisiais, jau regėjus ir didingų Europos didmiesčių, kalnų, ežerų, jau kalbinus šimtus iškilių asmenybių Vilniuje ir Palangoje. Bet iš Laiko ūkanų vis išnyra tėviškės žmonių – mielų Vidurio Lietuvos lygumų gyventojų – čekiškiečių pokalbių nuotrupos, jų išmintis, kai kada turinti įtakos net jau senjoriškai kasdienybės elgsenai...
Taip ne tik man. Visiems. Savosios Tėviškės, kur gimei, magija yra niekada nesibaigiantis, su metais tik šviesėjantis sapnas, įprasminantis tuos dvasinius turtus, kurių neišvogs jokie pasaulio vagys. Tėviškė žmogų stiprina, laimina kaip mama – visuose Gyvenimo takuose, keliuose ir apsisprendimuose.
...Nes ant Tėviškėje esančių Vaikystės metų pamatų stovi viso žmogaus gyvenimo rūmas, prasmės ir pažinimo patirtys, mažu, skaidriu žibintuvėliu nužvalgančios, vedančios į dar neatrasto pasaulio rytdienos horizontus. Būkime atviri: kiekvienam miela pasikalbėti su Tavyje tebegyvu savimi – iš mažo, kaip širdis, geografinio taškelio – Tėviškės. Kam mažas, o kam – pats didžiausias, jei gali didžiuotis visą gyvenimą. Juk Tėviškė jį ir dovanoja, ten Pirmas lopšys.
Seniau ir rečiau matytų visada pasiilgstam:
Nieko, nieko man nereik, –
Čekiške, pareik, pareik.
Tu kasdieną gyveni
Mano džiaugsmo šuliny.
Prie Lašišos – žiemą gėlės,
Ten „Mokyklos albumėlyj“.
Ten kur mano mažos pėdos –
Naujo amžiaus Vilčių žiedas.
Paukštis kryžkelėje žiūri:
„Čekiškietis... Ko prie jūros?“
Bet palydi vis į kelią
Nepasenę DU langeliai.
Mintimis parskristi reiks,
Nes Vaikystė – nesibaigs.
Tačiau dabar čia jau būtinas konkretumas.
2006-09-07 Klaipėdoje iškilus mūsų valstybės kultūros ir foto meno veikėjas, kolega su kuriuo po vienu stogu dirbome 1986-1989-aisiais, bičiuliaujamės jau net 42 metus, Šakių rajono ir Klaipėdos miesto Garbės pilietis Bernardas Aleknavičius padovanojo savo „ploniausiąją“ – 648 puslapių foto apybraižų knygą „Lekiečių sakmės“: „Kiekvienas raštingasis, neabejingas savo Tėviškės garbei ir padorumo nepametęs, susipratęs lietuvis turėtume palikti ateities kartoms kad ir plonesnį savo gyvenamosios vietos ir išgyventojo meto kartos žmonių metraštį. Kas jau buvo – tas yra. Tai, kas šiandien mums išrodo pilka ir kasdieniška, knygose po dešimtmečio ir vėliau bus už auksą vertingesni turtai“.
Geri pavyzdžiai patraukia. Panašiu tautotyros keliu, kaip pirmasis žurnalistinės V. Kudirkos premijos laureatas B. Aleknavičius eina ir kiti intelektualai – žurnalistai, rašytojai, pedagogai Gražina Juodytė, Antanas Andrijonas, Vytautas Mažeika, Elena Burdulienė, Kęstutis Česnaitis Klaipėdoje, Vilniuje, Šiauliuose, Šaukėnuose, Ukmergėje.
Neslepiu, jog ir aš asmeniškai dėlioju rankraštinius tekstus būsimai publicistikos iš 1991-2012 metų knygos „Nauji raštai Palangos kraštui“ pirmam tomeliui.
O štai ir savo gimtojoje Čekiškėje rugpjūčio 5-ąjčą buvau irgi pamalonintas ypač vertinga dovanėle – 2012 metais „Kalendoriaus“ leidyklos nepriekaištingai išleista žinomo savojo krašto tyrinėtojo ir patrioto, pedagogo, unikaliame Besmerčių kaime kairiajame Dubysos krante gimusio Antano Vaičiaus 304 puslapių knyga – istoriniu metraščiu „Čekiškė“. Su šiuo reto pareigingumo vyru mes matėmės, maloniai bendravome mokykloje dar 1967 metų lapkrityje. Ta valanda Čekiškės seniūnijoje buvo maža švenčiukė. Savo darbui ir čekiškiečių gerovei neabejingos, atviraširdės seniūnijos darbuotojos Dalė Savickienė, Laimutė Suchockienė ir jos vyras Edvardas „kavakvėpio“ valandą papasakojo apie jau nuo 1600 metų žinomą, žydų pirklių statytą gyvenvietę tarp Ariogalos ir Vilkijos, tarsi takoskyrą tarp Aukštaitijos – Žemaitijos, šių laikų „pilkąją“ kasdienybę, kurią pavasariškai atšviežina bendruomenės interesams neabejingi idealistai – „havelistai“, be jokio atlygio kaip, va, Antanas Vaičius, knygas leidžiantys muzikai, dainiai, menams neabejingi tikrai ne provincialūs kultūros darbuotojai, taip pat veiklus Čekiškės Prano Dovydaičio vidurinės mokyklos kolektyvas. „Gerai, kad išleista enciklopedinė „Čekiškė“, – vieningai kartojome seniūnijoje. – Ačiū Antanui Vaičiui“. Aš jam dėkingumą pajutau rugsėjo pavakarę Palangoje, Saulėtekio take skaitydamas knygą „Čekiškė“.
Ir vis prisimenu, kaip 1952-1956 metais čekiškiečiai dažną naktį krūpčiojo net žiemos vidurnakčiais, vėl ir vėl išgirdę siaubingą žodelį „GAISRAS!“ Mediniai žydnamiai pleškėjo ir pleškėjo, dangus žėravo nuo pašvaisčių. O rytą siaubingai nusiminę, į vargą įstumti žmonės, ore tvyrantis, į vaikiškus rūbus įsismelkiantis degėsių dvokas. Ką ir norėti, jeigu mūsų Čekiškė – „trijų degtukų miestelis“. Gal ateityje prasigyvensime“, – kalbėjo turgaus moterys ir Rajinčiaus parduotuvės prekeiviai. Daugelis tikėjosi ir nemažai gerumo atrado J. Miknevičiaus „Pirmūno“ kolūkyje. Viltis Čekiškės niekada neapleido. Nors nebuvo valstybinės elektros, pirmus dailyraščio sąsiuvinius prirašėm ir paršiukus į tvartuką su mamute šerti eidavom nuo šiaudų saugodami žibalines lempas. Nors visam miesteliui į parduotuvę iš Vilkijos parveždavo vos vieną moterišką laikroduką.
Viltis Čekiškėje ir šiandien tebegyva, kaip aistringa, skardinga, aidinga Dubysos upė. Tikiu savo Tėviškės optimistais.