Tautiškumas – yra rytojaus, t. y. ateities politika

Labai dažnai tenka išgirsti klausimą: kam jums to reikia? Ateikite, pasiklausykite ir sužinosite, kodėl reikia ginti tautiškumą. Susitikimas su knygos „Mes viską apie jus žinome“ autoriumi Jonu Gediminu Siauruku vyks gegužės 12 d. 17 val. Palangos bibliotekoje, adresu Vytauto 61.

Palangiškis Jonas Gediminas Siaurukas - Lietuvos patriotas. Jo sudėliotos mintys nugulė knygoje „Mes viską apie jus žinome“, kuri 2020 metais buvo išleista Utenoje. Jis aprašė Lietuvos valstybėje įvykusių istorinių įvykių priežastis ir pasekmes, kurios sukūrė šiandieninę Lietuvą. J.G. Siauruko visos „politinės literatūrinės kūrybos reziumė“ yra „kaip mažas tautas nuo nykimo apsaugoti“ (psl. 10).

Jo aptariamos temos: kas mažą tautą daro stiprią, o kas tautą gniuždo. J. G. Siaurukas mano, kad istorikai ir politikai ėmė garbinti svetimus „kultūrtrėgerius“ ir todėl negali nieko teigiamo duoti tautos laisvės ateičiai.

Kodėl yra istorikų ir politikų gaunančių atlyginimą iš Lietuvos biudžeto ir užsiimančių savo tautos istorijos šmeižimu. J. G. Siaurukas teigia todėl, kad „neturime lietuviškos ideologijos“. Lietuvos karo istorikas, politikas, o šiuo metu ir Seimo narys Valdas Rakutis, yra pasisakęs šiek tiek kitaip, kad yra gėdijamasi lietuviškos ideologijos.

Konstatuokime, kad J. G. Siaurukas ir V. Rakutis - teisūs. Šiandien dar neturime XX a. II pusės lietuviškos istorijos įvykių versijos, nors atkurtai Nepriklausomai Lietuvai daugiau kaip 30 metų.

Likome prie sovietinės istorijos teiginių. Lietuvos visuomenei nedrįstama pateikti lietuvišką istorinį naratyvą. Mums, lietuviams, liepia jausti gėdą už tautiečius, kurie kolaboravo su okupantais. J. G. Siaurukas rašo, „kad išgamos tautybės neturi“ ir, kad negalima „dėl nusikaltimų žmogiškumui kaltinti visos tautos.“ Kaltinimai okupuotai tautai yra sovietinis istorijos naratyvas. Kiek dar ilgai mūsų istorikai, politikai, žurnalistai reikalaus laikytis okupantų surašytos istorijos koncepcijos. Dėl įvykdytų žmogžudysčių kaltos ne okupuotos tautos, bet okupantai, nes jie visais atvejais buvo ir yra karo ir žudynių iniciatoriai. Nebūtų okupanto, tai nebūtų ir kolaborantų. Todėl vertinant istorinius įvykius, nusikaltimu žmogiškumui, pirmiausia, turi būti kaltinamos ir teisiamos asmenybės, kurios buvo valdžioje, kai ji tapo karo iniciatorė, kaip Rusija, kuri pasirašė Ribentropo Molotovo sutartį. Tik Sovietų sąjunga ir nacistinė Vokietija yra kaltos dėl 54 mln. žmonių žūties per II pasaulinį karą, taip pat jos kaltos ir 6 milijonų nužudytų žydų. Šių valstybių valdžios atstovai turi atsiprašinėti žydų, o ne mes, tauta, kuri tuo metu buvome okupuota. Okupantai surašė istoriją taip, kad užkariautojai didžiuojasi savo istorija, o okupuota tauta - gėdijasi.

J. G. Siauriukas teigia, kad reikia atsisakyti „mažos tautos“ komplekso (psl.26). Knygos autorius mano, kad „mūsų tautoje buvo atsiradęs ir gal net tebėra kažkoks keistas nepilnavertiškumo pojūtis ar priklausomybė, -noras būtinai būti kieno nors globoje, tendencija labiau ginti „nacionalinių mažumų“, o ne lietuvių interesus ir teises“ (psl. 27).

Tautininkams sunku, nes jų pasaulėžiūra nepriimtina daliai Lietuvos piliečių, kurie mano, kad nemokame sugyventi su kaimynais „reikėtų derėtis su Rusija, nes ten daugiau ir pigesnių žaliavų, o mes, Lietuva, esame tokie neturtingi“, kiti įsitikinę, kad „be „šlubo vokiečio“ Lietuvoje tvarkos

nebus“ (psl.27).

Skaitai J. G. Siauruko mintis ir supranti, kad išoriniams Lietuvos nedraugams reikia , kad lietuvis būtų tautiškai neįgalus ir tautiškumas jam taptų prakeiksmu. Jis rašo, kad „Lietuvis dar bijo būti lietuviu (tai gali būti nenaudinga?)! Turiu omenyje ne tik orientaciją į rytus“. (psl. 28). Sutikime, kad dideli galimai net labai dideli pinigai yra skirti sunaikinti nacionalinį identitetą. Lietuvių inteligentų misija prieš šimtą metų buvo atsiriboti nuo lenkinimo, rusinimo, vokietinimo, o dabar Lietuvos inteligentijos misija - atsiriboti nuo europinimo, memellenderinimo. Lietuvai yra iškilęs didžiausias pavojus. Vytautas Radžvilas, kurį pacitavo autorius, yra pasakęs, kad Lietuva Europos aplinkkelių gali

grįžti į Rusiją.

Nė vienos sąjungos nebuvo amžinos. Visos jos turi pradžią ir pabaigą. Kai ateis laikas suirti Europos politiniam junginiui, tai mus, nutautėjusius, lauks Rusija. Sutikime, kad Konservatorių ir Liberalų valdantieji leidę pirmajame paso puslapyje rašyti WXQ raidės, įteisino Lietuvoje ne šiuolaikinį modernų pasaulį, bet tautinio tapatumo naikinimą – vieną žingsnį link Rusijos.

Kiek reikia tautai išplauti protą, kad ji kaip papūga kartotų, jog tautiškumas yra praeitas etapas, o Lietuvos laukia šviesus rytojus, kai atsisakys savo tautinės tapatybės vardan vieningos Europos.

J. G. Siauruko surašyti teiginiai yra tautai skirtas gelbėjimo ratas, turintis ją išnešti iš politinio chaoso, kurio tikslas - likviduoti tautiškumą kaip „istorinę šiukšlę“.

Savo knygoje „Mes viską apie jus žinome“ rašo apie tarpukario Lietuvą, kuri gynėsi nuo agresyvaus rytų kaimyno. Autorius rašo, „kad krikdemai geriau suprato, jog reikia remti smulkiuosius valstiečius. Tas ėjimas padėjo ginantis nuo bolševikų..“ Kremlius mokėsi iš istorijos, jis išstudijavo, kas tarpukario Lietuvoje lietuvius darė stipriais. Todėl šiandien jų įtakos agentai dirba, kad atėjus valandai X Lietuva taptų lengvu grobiu.

Visiems, kurie mano, na ir kas čia blogo, jei mus valdys Europa, ar vėliau Rusija. Atsakymas yra V. G Siauruko knygoje, kad „gelbėdami savo savastį parodysime gerą pavyzdį, taip padėsime visai Žemei ir Žmonijai išgyventi.“( psl. 41). Dalis žmonių mano, jog autorius kliedi, kai tautiškumą sieja su Žmonijos ateitimi. Mielieji, J. G. Siaurukas išvadas daro remdamasis istorija, o ne kliedesiais.

Prisiminkime mūsų kaimynus prūsus. Kariniai ordinai iš vakarų, asimiliavę, išžudę tautą, jų žemes pavertė pragaru. Jei ne prūsokai junkeriai, tai galimai ir II pasaulinio karo nebūtų, nes jų karingumas pastūmėjo Hitlerį imtis ginklo, o Stalinui veikti, nes tokios tautos kaip prūsokai nėra, užgrobti teritoriją ir sunaikinti ten gyvenusius žmones. Mažos tautos okupantams , ištroškusiems karo, yra kliūtis, kurią reikia įveikti – nušluoti tautą nuo Žemės. Autorius aiškina taip, kad Žemėje turi būti tautų įvairovė, nes „gyvybės formos - didžiausias Žmonijos turtas. Sunaikinus gyvybės įvairovę, pavojai iškils ir žmogui“ ( psl.55).

Šiandien Briuselio ideologai sėkmingai įgyvendina pirmąjį etapą – veja lauk iš Lietuvos gyventojus, o per TV rodo, kaip gerai įsikūrė tautiečiai užsienyje. Autorius pasisako taip, kad „ Niekada lietuvių tauta taip sparčiai nenyko, kaip dabar „laisvėje““. (psl. 38).

Autorius knygos pabaigoje parašė, kad “viską neaprėpsi, viską aprėpti gali tik liaudis, kuri turi tūkstančius ausų ir akių, viska mato ir vertina.” (p. 69). Laiko išbandytas ir patikrintas teiginys, kurį pateikė J. G, Siaurukas “Net geriausia valdžia ar vadovas nusibosta žmonėms, todėl turi būti tokia sistema, kad naujos partijos žmonių atėjimas į valdžią nekeltų pavojaus dorovei, Gamtai, Tautoms” Gėdytis istorinių asmenybių reikalauja, manau, “degradavusi inteligentija”. Paskutiniu laikotarpiu lyg pasiutęs šuo būtų įkandęs buvusiam Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkui Dainiui Žalimui, nes tiek pykčio prezidentui Antanui Smetonai gali išsakyti tik sergantis patologinę neapykantą Lietuvai. Jis Feisbuke parašė: „Naujas paminklas A. Smetonai 2023 metais būtų geriausias mūsų šalies intelektualinio ir dvasinio atsilikimo simbolis“.

Simboliai, paminklai yra tautiškumo savasties išraiška. Keistai, tačiau šiandien susikovė dvi nuomonės, viena, kad paminklas A. Smetonai yra atsilikimo simbolis, o kitą išsako J. G Siaurukas.

Autorius mano, kad prezidentas A. Smetona – tautiškumo puoselėjimas, idėjų tobulinimas, klaidų taisymas.

Vilniaus valdžiai atsisakius paminklo A. Smetonai buvo ieškoma vietos. Jis pastatytas Palangoje, nes šiame mieste kuria, mąsto ieško teisingiausio sprendimo XXI amžiaus tautininkai.

Kviečiame palangiškius ir miesto svečius ateiti į biblioteką ir pasiklausyti J. G. Siauruko, Lietuvos patrioto, ilgai brandintų teiginių apie Lietuvą ir jos ateitį.

Virginija Jurgilevičienė