Tas apvalus lyg kamuolys angliškas gyvenimas...

Kiekvieno brito gyvenimo „pradžia“ ir „pabaiga“ yra futbolas. Šalis, kuri pasauliui davė populiariausią kalbą, vienus seniausių universitetų ir turtingą kultūrinį paveldą, taipogi gali didžiuotis dovanojusi vieną populiariausių visų laikų sporto šakų – modernųjį futbolą. Beveik kiekvienas didesnis Anglijos miestas ar miestelis turi savo futbolo komandą, o save gerbiančio anglo reikalas – bent jau būti geranoriškam savo bendruomenės komandos nesėkmėms.

Paklausius vyriškos lyties diskusijų pirmadienio rytą darbe turinio, tampa aišku – jų egzistencijos esmė yra futbolas. Niekas labiau nepadarys anglo produktyvesniu darbuotoju atitinkamą savaitę nei savaitgalį jo mylimos komandos laimėtos rungtynės ar iškovotas svarbus titulas. Kuomet prieš trejetą metų Šiaurės Anglijos Barnslėjaus miestelio (Barnsley) mėgėjų lygio futbolo klubas šalies taurės rungtynėse įveikė Londono „Chelsea“, vietos gyventojams nebuvo ribų euforijai. Po rungtynių atrodė, jog kone kiekvienas šio bažnytkaimio gyventojas laimėjo bent po milijoną svarų nacionalinėje loterijoje, o „Chelsea“ komandos žvaigždžių atvykimas žaisti į jų miestelį vietos spaudoje buvo prilygintas kone Jėzaus Kristaus nusileidimui šioje žemėje.

Juokai juokais, tačiau pasaulyje turbūt nėra kitos valstybės, kurioje futbolas būtų stipresnė socialines klases vienijanti gija, nei Anglijoje. Ir vienijanti, ir tuo pat metu skirianti. Praėjusią vasarą artėjant pasaulio futbolo čempionatui Pietų Afrikoje futbolo leitmotyvu buvo mobilizuojamas angliškas patriotizmas-nacionalizmas. Vietinis miestų ir miestelių jaunimas savo veidus paišė Anglijos vėliavos motyvais, prekybos centrai varžėsi kuris jų parduos didžiausią kiekį kuo masyvesnių Didžiosios Britanijos vėliavų, o šiomis buvo puošiama viskas, kas juda: nuo automobilių iki šuniukų pilvų. Tuo tarpu vietinė spauda pumpavo propagandą, jog „šią vasarą anglams pasaulio čempiono titulas jau tikrai bus“! Kuo ši euforija baigėsi turbūt žino visi, tačiau anglų meilė bei rūpestis šiai gražuolei sporto šakai negali nežavėti. Eiliniams anglams futbolo garsenybės yra jų dievai. Jų atlyginimai bei asmeninis gyvenimas yra nuolat po visuomenės didinamuoju stiklu. Anglai nori dirbti kaip vėžliai, o uždirbti bei gyventi tokį gyvenimo būdą, kokį gyvena jų mylimos futbolo žvaigždės. Vardan mylimų klubų pergalių žvaigždėms atleidžiama viskas. Štai sero titulą įgijęs škotas Aleksas Fergiusonas, su „Manchester United“ klubiniame futbole laimėjęs visus įmanomus titulus, gali elgtis kaip tikras seras: po pralaimėtų rungtynių sero Alekso paleista keiksmažodžių tirada žurnalistams viešoje erdvėje pernelyg nesureikšminama. „Liverpool“ kapitonas Stivenas Žeraras (Steven Gerrard), girtas pasišvaistęs vietos naktiniame klube sulaužė keletą žandikaulių bei šonkaulių. Teisme savo veiksmus jis įvardijo kaip „savigyną“. O to paties „Manchester United“ puolėjo Wayne Rooney pomėgis lankytis pas prostitutes jo žmonos Colleen buvo nesuprastas, bet atleistas. Tad turtingus ir įtakingus išteisina teisėjai, jiems atleidžia žmonos, apynasrio neuždeda cenzūra...Nori įgyt priešą angle – pašiepk jo mylimą komandą arba nacionalinę rinktinę. „Jūsų rinktinė nieko nelaimės pasaulio čempionate, o jeigu dar žais su vokiečiais...“, - pamenu, piktdžiugiškai pro dantis iškošiau bendradarbiui Markui pernai vasarą. Kuomet pamačiau, jog rizikuoju savo dantų tvirtumu bei bičiulyste, savo provokacijas kaipmat nutraukiau.