Taryba džiugina vienybe, bet opozicija neramina abejingumu

Palanga turi naują savivaldybės tarybą, kuri mūsų miestu ir jo gyventojais rūpinsis ateinančius ketverius metus.
Ko galima iš jos tikėtis? Prognozuoti yra lengviau, nes naujoji valdžia yra ta pati ankstesnė, o ir miesto vadovų korpuse pasikeitimai minimalūs. Meras Šarūnas Vaitkus bei savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė – tie patys. Panašu, kad ir jos pavaduotoju išliks Bronius Martinkus. Tik vicemero poste praėjusią kadenciją nieko nenuveikusį (ir ką čia slėpti – nieko neveikusį) liberalą Saulių Simę pakeitė konservatorius Rimantas Antanas Mikalkėnas. Gyvenimiška patirtimi turtingas ir supratimo apie racionalų ūkininkavimą turintis politikas merui Š. Vaitkui bus gera paspirtis ir patikimas patarėjas priimant svarbius sprendimus.
Šios kadencijos miesto valdžia turi dar vieną išskirtinumą. Pirmą kartą Palangos istorijoje idėjas generuojantys ir jas sprendimais verčiantys Palangos vadovai turi visiškai atrištas rankas, nes miesto taryboje šiuos sprendimus įteisins vienos partijos absoliuti dauguma.
Iš vienos pusės tai yra gerai, nes lyderiaujančiai partijai nebereiks laukti koalicijos partnerių pritarimo, kuris dažniausiai yra duodamas reikalaujant kažkokių asmeninių ar partinių privilegijų. Be to, ir atsakomybė už rezultatus kris ant vienos partijos, kuri, nesėkmės atveju, nebegalės pasiteisinti politinių partnerių spaudimu, ar dėl jų kaltės įpiršto žalingo sprendimo.
Tačiau turint absoliučią daugumą atsiranda politinio buldozerio grėsmė, kai kažkokia gerai neišanalizuota vizija ar klaidingas problemos sprendimo būdas taryboje stumiamas neabejojant savo teisumu ir neieškant geresnių alternatyvų. Prie neklystančiojo aureolės lengvai galima priprasti. Juo labiau, kai nėra kam jos nuimti.
Tokiais atvejais taryboje dirbanti opozicija tampa ypatingai svarbi. Tik ji vienintelė gali kontroliuoti tarybai siūlomų sprendimų projektus ir apie juos pranešti savivaldos politiniais reikalais menkai besidominčiai visuomenei. Jei absoliučią daugumą turinčiai miesto valdžiai nebereikia ieškoti kompromiso su kita partija, tai ji visuomet turi jausti priekabų visuomenės žvilgsnį. Su sąlyga, kad miesto gyventojams akis atvers opozicijoje dirbantys politikai.
Pirmasis naujos kadencijos tarybos posėdis nudžiugino, kad opozicija nebėra aklai nusiteikusi prieš valdžios sprendimus ir už vicemerą, bei administracijos direktorių buvo balsuojama vienbalsiai. Pagal anksčiau Palangoje vyravusią politinę kultūrą, politinė mažuma iš principo būtų bent susilaikiusi. Kad dabar šio aklo principo ir tuščios ambicijos neišvydome – geras ženklas.
Tačiau neramiai nuteikė opozicijos pademonstruotas visiškas amebiškumas, kuris užkliuvo net ir Seimo nariui, Palangos konservatorių patronui Pranui Žeimiui, kuris pasigedo opozicijos „dantukų“. Iš tiesų, kodėl ir nepritarus priešingos politinės jėgos į postą siūlomam tinkamam kandidatui, jei jam neturima priekaištų. Tačiau naujam vicemerui nepateiktas joks klausimas po R. A. Mikalkėno prisistatymo rodo visišką opozicijos abejingumą. Nėra ko klausti? Kodėl politinės mažumos nesudomino, kokias sritis kuruos naujasis vicemeras? Kokiomis aplinkybėmis ir kodėl R. A. Mikalkėnas atsisakė vadovaujančio darbo „Šiaulių“ banke? Ką savivaldybės darbe vicemeras mato tobulintino? Kokių veiksmų savivaldybė planuoja imtis siekiant į Palangą pritraukti privačias investicijas, kurios imtųsi pramogų verslo?
Negi šią kadenciją opozicija ruošiasi dirbti pagal darbiečio E. Krasausko viešai išsakytą mintį, kad, esą, tegu dabar konservatoriai vieni priiminėja sprendimus ir vieni už juos atsako. Tačiau ir už mažumoje likusius politikus palangiškiai balsavo ne tam, kad jie per tarybos posėdžius sėdėtų užsisiuvę burnas ir lyg žuvys vartydami akis. Tai nereiškia, kad dėl kiekvienos smulkmenos būtina oponentams draskyti akis, bet konstruktyviai ginčytis dėl abejotinų sprendimų opozicijai yra privalu.
Savo ruožtu, net ir absoliuti valdžia neturėtų ignoruoti kitos, priešingos nuomonės. Bet kuri argumentuota nuomonė – joks politikavimas, o noras pasiūlyti daryti geriau. Jei oponentas iš tiesų klysta, tai turi būti įrodinėjama argumentais, o ne jėga, įjungus aklą balsavimo mašiną.
Ko galime tikėtis iš naujos – senos valdžios? Greičiausiai Palanga ir toliau žengs gerai pramintu keliu naujų objektų finansavimui sėkmingai išnaudodama valstybės biudžetą ir ES fondų lėšas. Per ketverius metus kurorte atsiras nauji objektai, tik norėtųsi, kad jų užbaigtuvės nebūtų dirbtinai tempiamos iki kitų savivaldos rinkimų datos.
Tačiau sėkmingai pasibaigusius naujus projektus mes jau matėme praėjusioje kadencijoje. Nauji statiniai ir toliau besipuošianti Palanga miesto gyventojų nebeprivers aikčioti iš nuostabos. Palangiškiai jau pribrendo iš miesto valdžios reikalauti tarptautinio žinomumo. Europinio lygio renginiai, pasaulinio lygio žvaigždžių pasirodymai, tarptautinių festivalių organizavimas Palangos valdžiai turėtų tapti būsimos kadencijos iššūkiu.
Mūsų kurortas turi tapti žinomas bent jau Europoje, iš užsienio šalių sulaukti ne pavienių poilsiautojų, bet visą Palangos turizmo politiką keičiančių pas mus atvykstančių svečių srautų. Tada visiškai kitą prasmę įgaus ir renovuotas Birutės parkas, sporto arena, modernus kempingas, koncertų rūmai, nauji fontanai ir rekonstruotos gatvės. Plėtojama miesto infrastruktūra turi auginti pagrindinį bet kurį kurortą laikantį didžiausią banginį – turizmą, kuris garantuoja pajamas ir verslui, ir vietos gyventojams.
Tam tikslui susitelkti turi ir valdžia, ir mažumoje likę, tarnauti Palangai pasisiūlę ir tam išrinkti miesto gyventojai.