Tadas Girininkas: „Auksinis scenos kryžius“ – tai išties laimė“
„Solistui visada būna malonu, kai sulaukia publikos pripažinimo. O jeigu už sukurtą vaidmenį, už sunkų darbą nusipelnai dar ir „Auksinio scenos kryžiaus“ – tai didžiulis įvertinimas, tai – tiesiog laimė“, – prisipažino operos solistas Tadas Girininkas, šiemet Tarptautinės teatro dienos proga apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias metų solistas už Dalando vaidmenį Richardo Vagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) ir Henriko vaidmenį Gaetano Donicečio operoje „Ana Bolena“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT).
Saksofoną iškeitė į vokalą
Šiauliuose gimęs, nuo pat ankstyvos vaikystės Palangoje augęs Tadas Girininkas sako ir pats nežinąs, iš ko paveldėjęs muzikalumo geną: gal iš muzikalios sielos senelio, gyvenusio Palangoje, gal iš kito, Šiauliuose gyvenusio senelio, kurio turėtą turtingą akordeonų kolekciją jis atsimenąs nuo mažumės. Gabų septynmetį, tuometinio Palangos vaikų darželio „Saulutė“ pradinuką, pastebėjo ir mokytis pakvietė atranką surengę Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos pedagogai.
„Iš pradžių apie dainavimą net negalvojau, juolab kad ir su vokalu susijusios specialybės nebuvo: visi dainavome chore, grojome fortepijonu, – leidosi į prisiminimus T. Girininkas. – Berods, šeštoje klasėje, kai reikėjo rinktis specializaciją, panorau groti saksofonu: gal patiko pati instrumento forma, gal – neįprastas skambesys. Ir į Lietuvos muzikos akademiją Vilniuje 2000-aisiais įstojau tęsti saksofono studijų. Po kurio laiko kažkas – gaila, neprisimenu, kas, – man pasiūlė: „Turi puikų balsą, tau reikia dainuoti“. Likimas suvedė su profesoriumi Vladimiru Prudnikovu, ir, palikęs saksofoną, 2003 metais perėjau į vokalo studijas“.
Pasak solisto, klasikinė muzika jam visą laiką buvusi prie širdies, nepaisant to, kad saksofonas artimesnis džiazui. O dabar jis gali drąsiai pasakyti: klasikinė opera yra jo tikroji didžioji meilė.
Antras „Auksinis scenos kryžius“
Ne vienoje Lietuvos ir užsienio scenoje – nuo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Kauno valstybinio muzikinio teatro iki Niurnbergo operos teatro ir Liucernos festivalio Šveicarijoje – dainavęs, daugybę vaidmenų sukūręs ir nusipelnęs apdovanojimų, tarp kurių – 2014 m. gautas „Auksinis scenos kryžius“ už de Silvos vaidmenį Džiuzepės Verdžio operoje „Ernanas“ bei Heinricho der Voglerio vaidmenį Richardo Vagnerio operoje „Lohengrinas“, solistas sako, jog jam visada smagu grįžti arčiau jūros – į Palangą, į Klaipėdą. Čia dainuodamas patiriantis daugiausiai jaudulio ir jaučiantis itin daug atsakomybės, o kurti KVMT scenoje esą itin malonu, nes joje T. Girininkas debiutavo 2007-iaisias atlikęs Charono partiją Klaudijaus Monteverdžio operoje „Orfėjas“.
Taip jau atsitiko, kad vienas naujausių T. Girininko vaidmenų būtent KVMT – tiesa, ne scenoje, tačiau ypatingoje erdvėje, buvusios laivų statyklos senajame elinge,– buvo nominuotas „Auksiniams scenos kryžiams“. Ir taip jau atsitiko, kad antras susitikimas su R. Vagnerio kūryba atnešė antrąjį apdovanojimą.
Dainuoti Vagnerį reikia drąsos
„Richardas Vagneris – vienas sudėtingiausių kompozitorių, kurio muzikai atlikti prireikia daug kruopštumo ir nuoseklaus darbo. Ir – vokalinės brandos. Neužtenka sulaukti tam tikro amžiaus, sudainuoti tam tikrą skaičių spektaklių, arijų. Tikrai tai nėra iš lengvųjų kompozitorių, jo operos – taip pat ne iš lengvųjų, ypač jo vėlyvesnė kūryba – „Zygfridas“, „Tristanas ir Izolda“ ar „Dievų žūtis“. Esu sakęs ir galiu pakartoti: dainuoti tai, ką sukūrė Richardas Vagneris, reikia drąsos“, – kalbėjo solistas, pasidžiaugęs, kad buvo įdomu ir malonu dirbti su „Skrajojančio olando“ režisieriumi Daliumi Abariu, beje, už šį spektaklį taip pat apdovanotu „Auksiniu scenos kryžiumi“, su visa KVM teatro trupe.
Tačiau, pasak atlikėjo, nepaisant to, kad šis spektaklis buvo neeilinis ir išskirtinis jau pačia savo „scena“, tiek pats vaidmuo, tiek pasirengimas spektakliui jam buvęs ne toks sunkus, kaip Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje atliktas Henriko vaidmuo G. Donicečio operoje „Ana Bolena“.
„Abu spektakliai buvo statomi itin sunkiu metu. „Skrajojančio olando“ veiksmas vyko lauke, čia taip nesijautė su pandemija susijusių suvaržymų – nei scenoje, nei dėl žiūrovų.
Tačiau „Anos Bolenos“ repeticijos buvo keletą kartų sustabdytos ir dėl karantino, ir dėl to, kad kai kuriems atlikėjams teko laikytis saviizoliacijos. Orkestro sudėtis taip pat buvo sumažinta, ką jau kalbėti apie žiūrovų skaičių – visa tai turėjo įtakos rengiantis premjerai, reikėjo įveikti tikrai nemažai iššūkių. Ir tai, kad itin sunkus darbas, kad šie spektakliai – ir aš – buvo taip aukštai įvertinti ne tik publikos, bet ir profesionaliojo scenos meno premijomis „Auksiniais scenos kryžiais“ – tai išties laimė“, – prisipažino solistas.
Rengiasi naujiems vaidmenims
Prakalbus apie mėgiamus ir mylimus vaidmenis, kompozitorius bei kitus atlikėjus, T. Girininkas prisipažino, kad jam didžiausiais pavyzdys ir geriausiais mokytojas buvo ir tebėra profesorius Vladimiras Prudnikovas. Įkvėpimo jis semiasi ir iš kitų anksčiau dainavusių ar tebedainuojančių operos korifėjų: Jevgenijaus Nesterenko, Nikolajaus Geurovo, Samuelio Ramey, – ir nebūtinai tų, kurie atlieka boso partijas – solistą žavi garsusis tenoras Lučianas Pavarotis, baritonas Nikolas Herlea.
„Jeigu kalbėtume apie kompozitorius – man, ko gero, labiausiai prie širdies Džiuzepės Verdžio operos, jo muzika. Taip pat patinka Džakomo Pučinio kūryba. Kiek mažiau teko susidurti su rusų kompozitorių operomis, daugiau – su kamerinio žanro kūriniais, nors dainavau Piotro Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“, Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinėje“. Dainavau – ir dabar su malonumu dainuoju – rusų kompozitorių romansus, tačiau dar daug liko neišdainuotos, daug dainuotinos rusų kompozitorių muzikos“, – pasakojo T. Girininkas.
Solistas sakė, kad dabar itin įtemptai rengiasi premjerai LNOB teatre – čia statoma Richardo Štrauso opera „Rožių kavalierius“, kurioje jis atliks Barono vaidmenį: „Ko gero, šis vaidmuo – didžiausias mano gyvenimo iššūkis. Labai įtemptai rengiuosi, įtemptai repetuojame. Ir tikimės, kad rudeniop pandemija nuslūgs, kad atsidarys teatrai, ir mes tiek šį premjerinį spektaklį, tiek kitus pagaliau vėl galėsime parodyti žiūrovams“.
O paklaustas, kokį vaidmenį norėtų atlikti, kokią partiją sudainuoti, T. Girininkas atsakė: „Yra ne vienas ir ne du vaidmenys, kuriuos norėčiau atlikti. Bet, kaip sakoma, svajok tyliai, kad svajonė išsipildytų. Tad gal paliksiu svajonę paslaptyje, padėkime čia daugtaškį...“
Livija GRAJAUSKIENĖ,
Pajūrio naujienos žurnalistė
„Palangos tilto“ redakcija
Jūsų komentaras:
Taip pat skaitykite
Spalio 19-20 d. Palangoje vyko antrasis sporto klubo „Jūra“ vykdomo projekto „IV Tarptautinis tinklinio turnyras Palangos auksinis ruduo 2024” etapas, kuriame varžėsi U17 mergaitės, gimusios 2008 metais ir jaunesnės.
Tadas Girininkas: „Auksinis scenos kryžius“ – tai išties laimė“
***, 2021 04 14 | Rubrika: Miestas
„Solistui visada būna malonu, kai sulaukia publikos pripažinimo. O jeigu už sukurtą vaidmenį, už sunkų darbą nusipelnai dar ir „Auksinio scenos kryžiaus“ – tai didžiulis įvertinimas, tai – tiesiog laimė“, – prisipažino operos solistas Tadas Girininkas, šiemet Tarptautinės teatro dienos proga apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“...
Viešoji įstaiga „Palangos orkestras“ Kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko įsakymu pripažintas profesionaliojo scenos meno įstaiga.
Šventojoje pamestas auksinis vestuvinis žiedas. ATSILYGINSIME!
"Palangos tilto" informacija, 2019 08 13 | Rubrika: Miestas
Vestuvinis žiedas, pagamintas iš 750 baltojo aukso, maudantis 2019 07 28 Šventojoje, pasimetė. Padėtis apytiksliai pamatyti žemėlapyje, apytiksliai 10–15m nuo paplūdimio vandenyje. Žiedas turi daug nusidėvėjimo ženklų. Žiedo (naujo) nuotrauką žiūrėkite žemiau. Viduje yra graviūra „Inna & Jörg 2010 8 7“. Jis man turi didelę emocinę prasmę. Todėl siūlau...
Unikaliose Anaičių kapinėse atidengtas naujas kryžius
2018 07 04 | Rubrika: Miestas
Praėjusį savaitgalį dėl savo istorinės vertės saugomose Anaičiųkapinaitėse susirinkusi bendruomenė pagerbė ten besiilsinčius ir atidengė kryžių, skirtą kunigo Jono Pipiro, palaidoto Skaisgiriuose, tėvams – Jonui ir Barbei Pipirs.
Pastačiusi naujus kryžius Sibire, į Lietuvą sugrįžo „Misija Sibiras‘17“ ekspedicija
2017 08 04 | Rubrika: Miestas
Ankstyvą antradienio, rugpjūčio 1-osios, rytą į Vilniaus geležinkelio stotį po 2 savaičių, praleistų Sibire, sugrįžo šešioliktoji projekto „Misija Sibiras“ ekspedicija. Šiemet komanda savo misiją atliko Irkutsko srityje, Nižneudinsko bei Tulūno rajonuose. Čia ekspedicija leidosi į lietuviškų kapinių paieškas tam, kad jas sutvarkytų, bei lankė...
Kas gaus leidimą prekiauti lėmė nebe laimė, o dideli pinigai
Livija GRAJAUSKIENĖ , 2015 04 02 | Rubrika: Miestas
Kaip žinia, nuo praėjusių metų dėl teisės prekiauti ar teikti paslaugas Savivaldybės nustatytose viešose vietose besivaržantys pretendentai nebebando laimės ir nebetraukia iš dėžės kamuoliukų tol, kol ištrauks geidžiamą oranžinį. Porą metų galiojusi loterija pernai baigėsi: Tarybos nustatytą rinkliavą sumokėję verslininkai tarpusavyje varžosi, kas daugiau pasiūlys...
Kas gaus leidimą prekiauti lemia nebe laimė, o pinigai
Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014 04 24 | Rubrika: Miestas
Šiemet dėl teisės prekiauti ar teikti paslaugas Savivaldybės nustatytose viešose vietose besivaržantys pretendentai nebebando laimės ir nebetraukia iš dėžės kamuoliukų tol, kol ištrauks geidžiamą oranžinį. Porą metų galiojusi loterija baigėsi: Tarybos nustatytą rinkliavą sumokėję verslininkai tarpusavyje varžosi, kas daugiau pasiūlys lėšų miesto...
Chaosas gatvėse – amžinas Palangos kryžius 3
Alvydas ZIABKUS “Lietuvos ryto” apžvalgininkas, 2012 07 26 | Rubrika: PT redaktoriaus skiltis
Palangos gatvėmis vėl burzgia nesibaigiančios voros automobilių, pakelės nuklotos transporto priemonėmis, sankryžose – didmiesčio lygio mašinų spūstys, o po darbo grįždami į namus kurorto gyventojai kelių kilometrų kelionei sugaišta mažiausiai 20 minučių. Ištisą dieną į Palangą ir iš jos kursuojant tūkstančiams automobilių ypatinga kančia yra iš...
Kiek kainuoja laimė?
Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 01 10 | Rubrika: Kultūra
Šiomis neramumų pilnomis dienomis, kai Naujieji metai dažniau gąsdina, nei įkvėpia žygdarbiams, vis labiau norėtųsi atrasti „vietinius“ džiaugsmus. Pošventinė depresija, badmetis, krizė, nedarbas – šitie žodžiai pernelyg dažnai šmėkščioja tiek mano, tiek, manau, ir kitų galvose. Tad ypatingai stipriai norėjau atrasti kažką džiuginančio – sau ir kitiems.