Su laivyno patriotais ir poetais – dvikalbio „Lietuvos žvejo“ redakcijoje

Žmogus, kurį šiame krašte ne tik aš labai gerbiu, prieš kurį visą parą ir visais metų laikais geraširdiškai savaime nukeliama kepurė, žinant, kad užsimezgs draugus suvienijantis pokalbis, Klaipėdoje paskutinę lapkričio savaitę man įteikė šaunią priešnaujametinę dovaną: „Atspėk, kas buvo užėję? Va, paties kolegė Adelė Žičkuvienė ir šią puikią knygą paliko, skaitysiu ir aš. Smagu, kad jūros, jūreivių, žvejų, jūsų keliai ir žurnalistiniai tekstai, skirti jūros žmogui – gyvi, tęsiasi ir šiandien. Prisėskim, ką gersim – arbatos, kavos?“ – ištiesė šviežiausią Ž. Naujoko ir A. Žičkuvienės 190 puslapių marinistinę knygą „Laiškai iš jūros“ („Jūrų kapitono Naujoko žvejybos istorija“) maloniai, lauktai, kaip jis moka, pasidžiaugė žemdirbių ir žvejų bičiuliškas globėjas Vaclovas Petkus. Beje, vienoje nepasenusioje knygelėje namų Palangoje archyve kaip tik atradau ir perskaičiau kito neblogo pažįstamo mūsų „kaimalėje“ – Eugenijaus Simučio mintis: „Esu visureigių sporto klubo 4x4 narys. Kartu su bičiuliais V. Petkumi, S. Čepausku, A. Rimu, V. Žukausku ir kitais atostogų metu apvažiavome daugybę kraštų. Įspūdingiausios kelionės – Kolos pusiasalis, Mongolija, Baikalo ežero apylinkės. Ten esančioje gyvenvietėje Šamanka, kurioje gimė V. Petkus, pastatėme kryžių. Žemaitijos žemelės nuvežėme bei kryžių pastatėme ir Vorkutoje. Kelionės išmokė veikti kartu, vieningoje komandoje“.
Tai daug pasako apie Asmenybę. Taip jaukiai į gerbiamo „kranto Neptūno“ – žvejų reikalų žinovo ir tvarkytojo Vaclovo Petkaus darbo kabinetą įplaukė vasariški prisiminimai apie paskutinį mums pažįstamą ketvirtį amžiaus ne tik Šventojoje, Palangoje, Kretingoje, bet ir susitiktus žmones, su kuriais norėtum susitikti ir kalbėtis vėl ir vėl, – kaip su anuo jaunų metų Keltininku gimtojoje Šamankoje per plačią Sibiro upę. Tačiau esminė pokalbio ir šio teksto ašis – jūra, jūrinė žurnalistika, marinistika, nesuponėjančių visais laikais artojų ir žvejų likimai, nepaisant tautybės ir gebėjimus išsaugoti savo vidinį padorumą, humanistiką santvarkų pertvarkose, kur „pilvų karuose“ ne tik nekalbama apie mirtį, tačiau „kaip užbaigti mūšį“ su didžiausiu maišu pinigų, konkurentui per dvarelio tarputvorį rodant... špygą“.
Juk ne veltui dar sovietmečiu, menu Kelmės rajono laikraščio redakcijoje lyg „Tėve mūsų“ pasikartodavome visad aktualią, nes nekvailą sentenciją: „Skęstant laivui išryškėja žiurkių charakteriai“. Kas buvo kilniaširdžiu žmogumi anais laikais, tam bet kokie klastingi „žaidimai“ – „apžaidimai“ arba „svoločizmai“ vien tik savo naudai svetimi ir šiandien, kada kai kas pageidautų kotedžus statydintis net šventyklų šventoriuose. „Kai kas“. Tik ne J. Brindzos stiliaus ir kartos žmonės, žurnalistai, literatai.
Mane, šių eilučių autorių, paskutinį pusantro dešimtmečio labai maloniai nuteikia buvusios (ir visad Esančios!) kolegės – plunksnos sesės A. Žičkuvienės pastangos iš savojo Likimo angelų nužymėtojo farvaterio žurnalistikoje. Pasišventėlė. Kaip Gražina Juodytė, Dalia Bikauskaitė, Rita Bočiulytė, Jolanta Beniušytė, Vida Bortelienė, Palmira Martinkienė ir kitos „mergaitės“. Jonas Kantautas, Venantas Butkus ir kiti „senjoriški berniukai“. Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos skyriuje.
Tarp jų, – man ypatingai smagu! – yra ir mano sūnus, būsimų tekstų ir knygų autorius, kūrybinę energiją „didžiausiam skrydžiui“ kūryboje akumuliuojantis, kol kas (!) emigrantas Mindaugas.
Visų Lietuvos vaikų dar labai reikės daug metų į priekį ir čia, prie Baltijos jūros. Nes... „Žmonių gyvenimu kvepėjo tas jūros krantas iš seniai, kuriuo pareiti privalėjom mes, margarūbiai, kaip geniai“.
Čia irgi yra ką veikti. Čia, prie genetinės jūros, galima susikurti ne prastesnį gyvenimą negu Anglijoje. Susikurti galima... kuriant. Greitų „ponysčių“ rojaus nėra. Nieko nėra greitai. Nieko dykai. Nieko – amžinai.
O bet kokia patirtis, pažinimas, žinia, yra ir už auksą vertesnis. Nes... „Durnius ir ant akmens siunta, o protingas jam ras vietą gėlyne“. Svarbu nepasiduoti „momento bandos“ jausmui. Kad niekas neburnotų: „Avinai tam, kad būtų kerpami“. Gali būti upės ar jūros dugne ir išlikt savimi – veidą drąsiai atsukęs prieš (!) bet kokią nepriimtiną srovę.
A. Žičkuvienė, iš kurios atsakingojo sekretoriaus kabineto kėdę perėmiau 1989 metų žiemą dvikalbio laikraščio „Lietuvos žvejys“ („Rybak Litvy“) redakcijoje, žavi savo dvasiniu moteriškumu ir meile poezijai nėra trapi, priešingai, net stebina, kaip oriai ji priima gyvenimą uostamiestyje įperšamus iššūkius. Oho! Matyt buvome abu atkaklūs, ne lepšiai, jeigu ryžomės ir įgyvendinome savo tikslą – iš esmės rusiškame tarybiniame Lietuvos žvejybiniame laivyne vieną iš daugelio laivų – žvejybinį tralerį oficialiai pavadino tebedeklamuojamo ir dabar „žmogiškumo medumi“ dosnaus poeto Pauliaus Širvio vardu. Apie tai knygose prisiminimais dalijausi ir aš, ir A. Žičkuvienė, uoli kito Klaipėdos fotometraštininko Albino Stubros ir jo žmonos auklėtinė. Tai jos rūpesčiu suaktyvinta Klaipėdos žurnalistų akcija bronziniu žymeniu – Mokytojo Albino Stubros portretu papuošta namo centre, kur jis gyveno, fasadinė siena.
A. Žičkuvienė – ryžtinga ir kūrybinga lietuviškojo laivyno metraštininkė, vienodai gerbianti jureiviuką, ir žilaūsį „jūrų vilką“ – didžiulės plaukiojančios bazės kapitoną, šturmaną, bocmaną – savo jūrinius tekstus, – bac, „supresavo“ ir išleido keliose knygose, kurias laiks nuo laiko pavartau, paskaitinėju, pasidžiaugiu – „va, kad visi taip!“ „Va, kad visi taip, kaip Adelė Žičkuvienė“, – kavą geriant man pritaria ir buvęs Pajūrio žuvininkystės ūkio direktorius V. Petkus ir man padėjęs praminti takus į Šventąją, ir supažindinęs su rūstokos gyvensenos žvejais dar 1989 metais, prasiveržus į kūrybines komandiruotes iš „Lietuvos žvejo“ redakcijos mažo kabinetuko, nes kas buvo „atsakingasis sekretorius“? „Lituoklis“, „juvelyras“, tarpininkas tarp korespondentų, fotopoetų Vytauto Brenciaus, Artūro Šeštoko ir spaustuvės. „Tai yra žmogus, redakcijoje atsakingas už... sėdėjimą, maketuoja laikraštį, kol sumaketuos, kitaip spaustuvė mus visus subombarduotų“, – menu, yra vienam laivo kapitonui viešnagės redakcijoje metu paaiškinusi ta pati niekam neabejinga A. Žičkuvienė, bet tada ir reikėjo „atsidėkoti“, tarsi už jaunystės „griekus“, nes laikraštį maketavome rankomis, „audėme“ kantriai, bet lėtokai, kaip persai – kilimus, tai ne dabar – žybt, žybt, kompiuteriu, tai – „spaustuvė namuose, panosėje“... O tada dar reikėjo „suderinti pozicijas“ ne tik su vasariška redaktore Virginija Ruškiene, bet ir su daugiakalbiais „Litrybpromo“ vadukais.
Dar 1999-10-13 įdomų autografą – „Pušiui, vargo „Lietuvos žvejyje“ broliui Gediminui“ Adelė Žičkuvienė dedikavo knygos „Jūra ir likimai“ priešlapyje. Jai jaukius viršelius sukūrė šviesios atminties „šriftų klasikas“, dailininkas A. Kliševičius.
Jau ten 105-115 psl. yra 1995 m. kovo 11 d. datuotas išsamus tekstas „Kapitonai skyrę savo gyvenimą jūrai ir Lietuvai“ apie brolius – jūros laivų kapitonus, tauragiškius Žydrūną ir Vygantą Naujokus. Yra ir buvusio bendradarbio Gotfrido Tapino nuorauka, o kitoje – greta gelbėjimo laivo „Šakiai“ kapitono V. Naujoko stovi ir A. Žičkuvienės auklėtinis, fotomenininkas A. Stubra. Ana apybraiža baigiasi tokiomis žinomos „Žvejukės“ – laivyno žurnaliastinės istrijos fiksuotojos A. Žičkuvienės įžvalgomis: nenupirksi draugystės, bičiulystės, žmgiškumo, meilės savam kraštui, sąžinės, ištikimybės jūrai... Kokie bebūtų „gudručiai“, vertelgos to neras jokiuose marketinguose ir bankuose. Tai ir teikia vilties broliams – Vygantui ir Žydrūnui Naujokams. Turime išgyventi, kad galėtume lėktuvu, laivu, jachta ar dar kokiu kitu būdu susisiekti su tais, kam brangus žodis Lietuva – Australijoje, Kanadoje, Argentinoje, Sibire ir... Klaipėdoje“.
Šia proga primintina, kad 1989 metais iš tolimojo plaukiojimo grįžę laivų vadovai, eiliniai matrosai stebėdavosi, kad anot jų populiariausias laisviausios Lietuvos „ambasadorius“ 1989 metų Europos valstybėse, o ir ne tik Europos žemyne – neabejotinai krepšininkas Arvydas Sabonis: „Nereik šlebizavot nė angliškai, nė rusiškai, nė ispaniškai. Iki jo lietuvio „tėvynė – Rusland“. Ištarei „Sabonis“ – tai lyg burtažodis Madride ar Gran Kanarijoje. „Sėsk, gerk, valgyk, vaišinkis, o jei nori, lituano, tau ir Saboniui dar po gražuolę ispanę pripiršime“, – prisiminę juokdavosi „jūros artojai“.
Kita mūsų Marinistinės enciklopedijos sumanytojos ir kūrėjos A. Žičkuvienės knyga – „Likimai ir jūra“ (2007). Ir štai dabar žemdirbių – žvejų gyvenimus širdimi perpratusio V. Petkaus „perdovanotoji“, – labai ačiū! – A. Žičkuvienės rūpesčiu redaguotoji, sudarytoji knyga „Laiškai iš jūros“ (Jūrų kapitono Naujoko žvejybos istorija). Tai autentiški jūrų kapitono Ž. Naujoko laiškai, rašyti 30 metų iš įvairių žvejybos rajonų. Laiškuose „yra ir tai apie ką sovietmetyje nebuvo galima garsiai kalbėti“.
Tai neabejotinai didelis turtas, šią „Laiškai iš jūros“ knygą gali kelis kartus skaityti kaip neįtikėtiną narsių žmonių romaną. Turtas dar ir todėl, kad leidžiant panašias išsamias lietuvių autorių knygas, ne tik pasitarnaujame valstybės ir jos žmonių jūrų, Pasaulinio vandenyno pažinimui, istorijai, bet ir taip toliau gilinamas žmonių „žmogiškumo farvateris“, suartinamos giminiškos visataučių širdys. Olandiškas žodis „vaarwater“ parodo prasmę – „saugus vandens kelias tarp kliūčių“. Jis įveiktas. Ačiū knygai atsidavusiems.