Spaudos diena: apie mero nimbą ir "šikdymo" sezoną

Mieli „Palangos tilto“ skaitytojai! Džiaugdamiesi kartu su jumis savo profesine diena- šiandien, antradienį, minima spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena- norime pasidalinti su jumis pasakojimais – linksmais, netikėtais ar net anekdotiškais, kurie sukėlė juoko protrūkius ne venoje redakcijos „virtuvėje“, bet niekada nepasiekė jūsų...
Istorijos – tikros, nedailintos, o kai kurios- šviežutėlės. Pasijuokime kartu!

Livija GRAJAUSKIENĖ
„Palangos tilto“ žurnalistė

Keistas dalykas: regis, per tuos metus nuo 2000-ųjų, kai visai netyčia tapau žurnaliste, tikrai būta visokių smagių nutikimų. Tačiau nuo pat penktadienio, kai redaktorius Linas pasakė, jog būtų šaunu Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai surašyti šį bei tą linksmo iš žurnalistinio gyvenimo, kažkodėl galvon lenda tik visiškai nejuokingi nutikimai. Greičiau net graudūs...
Ko gero, jei ne visų linksmiausia, tai bent jau viena iš keistesnių istorija – kaip aš, baigusi lietuvių kalbos literatūros ir režisūros specialybę, apskritai ton žurnalistikon patekau.
O buvo taip. Po dešimties metų darbo mokyklose susivokiau, kad nors su moksleiviais ir sutariu, ir su kolegomis didesnių bendravimo problemų neturiu, dirbti nuo skambučio iki skambučio klasėje, o paskui dar neribotą laiką su kasmet augančių popierių krūvomis neturiu nei noro, nei kantrybės. O dirbti kažką reikia. Kadangi per tuos metus biografijoje būta tarpo, kai apie pusmetį „Vakarų eksprese“ taisiau svetimus tekstus (ar pameni, didž. gerb. kolega Alvydai, tuos „V.E.“ laikus?), be to, publikuodavau vertimus iš rusų kalbos, o ir kelis „interviukus“ su žinomais žmonėm buvau suskrebenus, išdrįsau pasibelsti į „Vakarų ekspreso“ vyriausiojo redaktoriaus Gintaro Tomkaus duris. „Gal jums korektoriaus ar vertėjo reikia?“ „Ne, – sako G. Tomkus. – Nereikia“. Tiesą sakant, nelabai ir tikėjausi, kad reikės, bet vis tiek nelabai smagiai pasijutau ir pasisukau durų link. „Bet mums visada reikia rašančių žmonių, o tu, kiek pamenu, rašai“, – pasivijo redaktoriaus žodžiai. Pakvietė jis tuometinį savo pavaduotoją Nr. 1 Artūrą Grigaliūną, perdavė mane jam į rankas. Tas priėmė ir kaip mat pasiuntė reportažo rašyti. Apie tai, kokia nuotaika sklando po Klaipėdos miestą bei jo valdžios įstaigas po vakarykščiai pasibaigusių rinkimų į Seimą. Kaip medžiagą rinkau – jau nepamenu. Tik pamenu, kad grįžusi išsitraukiau tušinuką ir ėmiau ieškoti popieriaus, ant kurio tą reportažą rašyti. Buvau išjuokta – popierius ir tušinukai, kaip anksčiau žąsies plunksnos, iš redakcijos jau buvo išgyvendinti, ir visi žurnalistai kankinosi prie kompiuterių klaviatūrų...
Kompiuteriai tada – kaip ir dabar – kėlė man siaubą. Nesutariu aš su visokia technika. Nekart yra tekę raudoti, kai dingsta pusę dienos rašytas tekstas. Ir taip dingsta, kad rimti specialistai susivėlusius kuodus kasosi ir klausia: „Būk žmogus, parodyk, ką tu sugebėjai paspausti, kad net jokio pėdsako iš tavo opuso neliko?“ Lyg aš žinočiau...
O dar tie kompiuteriai, per tuos metus labai išgudrėję, patys taiso žodžius, kurių nepažįsta. Ypač jiems patinka pavardes sudergti. Ir vargas, jei nebesuspėji įdėmiai teksto peržiūrėti ir kompiuterio pataisymus atgal atitaisyti.
Kažkodėl kompiuteriai rausta, t.y., puola raudonai pabraukinėti išvydę mažybinius – maloninius žodžius arba įvardžiuotines formas (ką tik raudonai pabraukė ir dalyvį „išvydę“).
Beje, negalima šia išgudrėjusia technika pasitikėti ir tada, jei jie kokio įtartino (jų nuomone) žodžio raudonai nepavingiuoja. Kaskart artėjant šildymo sezonui prisimenu, kaip rašiau vieną pirmųjų straipsnių apie jį. Tie, kas turi reikalų su kompiuterio klaviatūra, žino, kad klavišai „l“ ir „k“ yra šalia. Dažnai pirštas nusprūsta ir baksteli ne tą klavišą. Rašant minėtąjį straipsnį ir renkant žodį „šildymas“ man vietoj „l“ atkakliai spaudėsi „k“. Kompiuteris klaidos nebraukė. Jam, kaip ir visai redakcijai, kuriai parodžiau savo opusą, matyt, didžiai patiko variantas „šikdymo sezonas“...
Na, bet visa tai, kaip sakoma, techniniai dalykai. Kuriuos dažniausiai „sugaudo“ akyli žmonės – korektoriai, prieš kuriuos lenkiu galvą.
Bet kartais ir nesugauna. Kartais tokios korektūros klaidos prasprūsta, kad nei juoktis, nei verkt. Bet čia jau būtų atskira tema. Pacituosiu tik vieną klaidą, kuri atsirado keistai susiženijus skelbimui bei kriminalinei žinutei: „Rastas vyriškio lavonas, šlapio asfalto spalvos, valstybiniai numeriai MOV 719“.
Ir maloniausi, ir nelabai malonūs prisiminimai susiję su pačiais įvairiausiais kalbintais žmonėmis. Nemaloniais tokią dieną dalintis nesinori. Malonūs – irgi slidus reikalas: ne visi jie spaudai tinkami...
Vienas maloniausių ir tinkamų spaudai – susitikimas su kompozitoriumi Raimondu Paulsu. Netikėtas ir neplanuotas: staiga gaunu nurodymą – Koncertų salėje vyksta estradinės muzikos katedros studentų egzaminas, po penkių minučių bus pertrauka, komisijoje – R. Paulsas, lėk, Livija, pašnekink. Mintyse keikdama valdžią – kaip tu gali pasirengti pokalbiui risčia bėgdama iš redakcijos į Koncertų salę – ir šiek tiek baimindamasi, nes maestro bent jau per televizorių toks rūstokas atrodydavo, – įpuolu į kambariuką, kur vyksta kavos pertraukėlė. Išsitraukiu diktofoną, žiojuosi ant paklausimo, ir čia R. Paulsas pareiškia: „Į pirmą jūsų klausimą atsakau iš karto: ne, aš nemiegojau su Ala Pugačiova“. Ir taip nusišypso, kad visos baimės išgaruoja...
Dar vienas itin malonus pašnekovas – dabartinis Lietuvos generalinis konsulas Kaliningrade Vaclav Stankevič. Ne kartą yra tekę bendrauti ir tada, kai jis buvo Seimo narys, ir tada, kai perėjo į diplomatinę tarnybą ir buvo paskirtas atstovauti Lietuvai Karaliaučiuje. Bet – ir vėl mano minėti įtempti santykiai su technika: tik susitinkam su gerbiamu Vaclavu, taip mane ištinka problemos dėl diktofono. Tai baterijos „numiršta“, ir tuometinis Seimo narys jas nuperka, tai su absoliučiai naujomis baterijomis technika užstringa, ir generalinis konsulas kantriai stebi, kaip aš tušinuku jo žodžius konspektuoju...
Teneįsižeidžia visi kiti malonūs pašnekovai – nuo aktoriaus Genadijaus Chazanovo iki kiekvieno kalbinto palangiškio, kad jų nepaminėsiu. Bet visus atsimenu. Ir labai viliuosi, kad bent jau šiandien ir jūs mane ne pačiais blogiausiais žodžiais atsiminsite.

Linas JEGELEVIČIUS
„Palangos tilto“ redaktorius

Išspausdinkite straipsnį!
Daug miestui nusipelnęs, bet kartais įkyrus palangiškis nuolat atneša į redakciją šūsnelį prašymų, skirtų savivaldybei.
Bet atėjęs į redakciją sako: „Prašau išspausdinti mano straipsnius“.
„Bet juk tai – ne straipsniai, o pareiškimai ir prašymai savivaldybei!” – bandžiau įrodinėti garbaus amžiaus palangiškiui.
„Ne, straipsniai. Tik jūs parenkite juos“, – jis buvo užsispyręs.
„Prašymų savivaldybei nespausdiname“, – paaiškinau.
„Kaip žinote. Kitas miesto laikraštis laukte laukia mano straipsnių“, – numojo senolis. Bet po savaitės vėl pravėrė redakcijos duris. Vėl su šūsnimi prašymų savivaldybei.
„Išspausdinkite mano straipsnius“, – ištiesė juos.
Išeitį radau: paprašiau pagal juos parengti žinutes, tinkamas spausdinti...

Neproteguokite!
Aktyviems, įdomiems pašnekovams, kalbant apie politiką, neretai pasiūlau patiems dalyvauti politikoje.
Dalia Perepliotovienė – žavi moteris ir charizmatiška, įdomi asmenybė, todėl po pokalbio redakcijoje jai žaismingai pasakiau: „Dalia, jūs puikiausiai tiktumėte vadovauti kurorto liberalsąjūdiečiams!”
Ponia Dalia juokėsi, modama ranka: „Ką jūs sakote...“
Jai išėjus, netrukus paskambino susirūpinęs Tarybos narys Eimutis Židanavičius.
„Linai, kodėl jūs proteguojate Dalią į skyriaus pirmininkus?“ – įsakmiai paklausė.
Nesuvaldžiau juoko.
„Gerbiamas Eimuti, aš kiekvieną gražią moterį proteguoju!” – krizenau.

Mero nimbas
Straipsnį apie Tarybos narių reitingus rašiau ilsėdamasis Kanaruose, o kolegės Livijos paprašiau atrinkti straipsniui visų Tarybos narių nuotraukas.
Kai vakare viešbutyje pasižiūrėjau straipsnį ir nuotraukas laikraščio internetinėje svetainėje, niekas neužkliuvo už akių.
Bet tuomet svetainėje pasipylė komentarai. „Pažvelkite, meras tapo šventuoju – nuotraukoje virš mero galvos šviečia nimbas – ryškus pusmėnulis...“ – pastebėjo kai kurie komentuotojai.
Pasižiūrėjau atidžiau ir negalėjau suvaldyti šypsenos: išties mero pakaušis atrodė tarsi spindintis...
„Nimbo“ paslaptis paprasta: mero nuotrauka buvo daryta Tarybos salėje, kažkurio Europos Sąjungos projekto plakato, su ryškiais geltonais apskritimais, fone.
Fotografijoje galva nuotraukoje vieną jų beveik uždengė, o likęs pusmėnulis virš pakaušio spindėjo kaip... šventojo nimbas...
 

Alio, redakcija?

– Alio, redakcija?
– Taip.
– Parašykite apie mano alkoholiką kaimyną. Gal susigėdęs nustos gerti...
.......................................

– Alio, redakcija?
– Taip. Kuo galime padėti?
– Darykite ką nors. Palangiškiai visai nerenka savo šunų „šūdų“.
.....................................

– Alio, redakcija?
– Taip.
– Girdėjau, kad P. Žeimį išrinko į Seimą. Tai kur dabar jo ieškoti?..