Seniūnė V. Skeberdytė: Šventoji nepagrįstai piešiama tik tamsiomis spalvomis

Šią savaitę „Palangos tilto“ redakcija kvietė jau tradiciniame antradienio kavarytyje-susitikime padiskutuoti apie Šventosios rūpesčius ir džiaugsmus. Gerokai keista, bet pastarųjų lyg ir netrūko. Trūko nebent Šventosios bendruomenės atstovų, kurie linkę kritikuoti valdžios atstovus – ir Šventosios seniūnę interneto erdvėje, tačiau patys viešai padiskutuoti nepanoro.

Bendruomenė ne itin bendruomeniška
Į diskusiją atvykęs Šventosios seniūnaitis Ramutis Šeštokas Šventojoje teigiamų dalykų mato daugiau nei neigiamų, bet, kaip pats sako, trūksta vieningo požiūrio.
„Jau nemažai kalbėta apie Šventosios bendruomenę. Ją aš suprantu šiek tiek kitaip. Jau pats pavadinimas „bendruomenė“ labai daug ką pasako. Daugelis bendruomenės narių mano, kad jie apima visą Šventąją, tačiau bendruomenė yra labai įvairi: katalikų, mokyklų, darželių bendruomenės. Tad seniūnės tikslas ir yra reaguoti į kiekvieną. Neretai išgirstame nuomonių, kad Šventąja rūpinasi tik bendruomenė, kad svarbūs tik jos keliami probleminiai klausimai. Susidaro toks įspūdis, kad nei seniūnaičiai, nei pati seniūnė nemato ir nesprendžia gyventojų klausimų, miesto problemų ir pan. Yra veikiama, ir gana aktyviai, tik gaila, kad ne visi mato. O gal mato tik tai, ką nori matyti. Pats asmeniškai aš matau labai daug judinamų infrastruktūros klausimų, tačiau reikia suprasti, kad per vieną dieną niekas nepasidaro. O naujoji seniūnė, nors dar naujas pareigas užima vos pusmetį, akivaizdžiai į šį postą atėjo motyvuota dirbti. Šventoji iškart pajuto naujus vėjus: visai kitas požiūris. Seniūnė dar nebuvo spėjusi pradėti dirbti, o jai jau buvo klijuojamos ne pačios maloniausios etiketės. Neva kokie patekimo į seniūnės kėdę konkurso keliai ir pan. Tad nebuvo pirminio ryšio su gyventojais. Bet kokiu atveju, dabar seniūnaičiams dirbti tapo daug paprasčiau. Ankstesnis seniūnas (Eugenijus Čilinskas, – aut.) žmonių kaip ir nelabai kartais girdėjo, gal labai saugojo savo kėdę. Dabar dirbti daug lengviau, o žmonės per laiką atsirenka patys“, – kalbėjo seniūnaitis.

Seniūno taryba
R. Šeštokas siūlo telktis visiems drauge ir burti vieningą seniūnės tarybą: „Manau, kad jau būtų laikas telkti žmones į vieną vietą. Šiuo metu esame visi susimaišę. Galbūt turėtų būti atskira seniūnijos taryba, nors gal užtenka ir seniūnaičių ar Palangos savivaldybės Tarybos narių, kurių šiuo metu turime du. Taip pat esame trys seniūnaičiai. Tad tokią atskirą tarybą galėtų sudaryti minėti Tarybos nariai, seniūnaičiai, bendruomenės pirmininkas, galbūt mokyklos ir bažnyčios atstovai. Galėtume susitikti kartą per mėnesį ar du, aptarti visiems rūpimus klausimus. Svarbiausia yra viską viešinti, nes žmonės ne tik kad nori, bet ir privalo viską žinoti. Valstybės tarnautojo pareiga yra dirbti, tad tie darbai turi būti visiems žinomi ir matomi“.

Seniūnė vos atėjusi nesiėmė kardinalių permainų
Pati Šventosios seniūnė Veronika Skeberdytė pernelyg nesureikšmino negatyvios daugelio nuomonės dėl naujojo posto, kad jis neva užimtas ne itin skaidriai, o ji į jį neva patekusi per konservatorių malonę.
„Nesureikšminau ir tos situacijos, kuri buvo kai kurių nupiešta prieš man dar pradedant dirbti. Kiekvienas žmogus atsirenka ir vertina skirtingai. Nuomonės piršimas kitam niekada prie gero nepriveda. Tad kaip nors įtaigiai ar per prievartą lįsti į viešumą, į žmonių širdis tikrai neketinu. Dirbu savo darbą, stengiuosi kiekvienam atėjusiam padėti kiek įmanoma. Žinoma, nauja darbo vieta, nauja sritis, tad nenorint suklysti, greito atsakymo žmogus galbūt kol kas dar ir nesulaukia, bet stengiuosi žaibiškai visko ir nespręsti, nes yra atvejų, kuomet geriau dešimt kartų pasitikslinti. Tiksliai išsiaiškinu esamą situaciją, ieškau efektyviausių sprendimo būdų ir tik tada susisiekiu su žmogumi, kėlusiu man klausimą. Skubėjimas, ypač naujoje srityje, gali pakišti koją. Tad vos atėjusi nesakiau, kad imsiuosi kardinalių permainų. Pačioje pradžioje svarbu susipažinti su naujojo darbo specifika, su žmonėmis, o jau tada imtis tolesnių veiksmų. Turi praeiti atitinkamas laikas“, – kalbėjo seniūnė.
Dėl Šventosios bendruomenės pykčio seniūnė tikrai nelaiko: „Valstybės tarnautojui priimti kritiką asmeniškai ne tik kad klaidinga, bet ir žalinga. Visi dirbame, visi darome klaidų. Nedaro jų tie, kurie nedirba. Be abejo, kritika ne visada būna objektyvi. Nesutinku su nuomone, kad Šventojoje yra labai baisu, kad viskas ten labai blogai ir niekas nevyksta. Viskam reikia laiko ir pinigų, bet svarbu atsirinkti prioritetus. Kuomet buvau pakviesta į bendruomenės susirinkimą, neišgirdau nieko teigiamo ir pozityvaus apie Šventąją. Bet, manau, kad jei gyveni name, kokios prastos būklės jis bebūtų, tu jo nepeiksi, nes tai tavo. Vadinasi, tokiu būdu peiki ir save. Kaip bebūtų, reikia išlaikyti pagarbą. O mūsų atveju, visa Lietuva žino, kaip Šventojoje blogai. Kalbu apie atvirą Šventosios bendruomenės laišką. Tuo laišku nieko gero nepasiekta, tik eilinį kartą bendruomenė pademonstravo neigiamą savo pusę. Jei palygintume kaimų, mažesnių miestelių bendruomenes, jos turi kokią nors veiklą: organizuoja šventes, bendrauja su kitomis bendruomenėmis ar kitaip pasireiškia. Mūsų bendruomenė išsireiškia tik peikdama savo miestą. Kai vyksta miesto šventės, iš bendruomenės sulaukiame vos vieno kito pagalbos ar dėmesio. Sunku suprasti, kodėl mūsų bendruomenė savyje turi tiek daug negatyvo“.

Šventoji vis mažiau ignoruojama Palangos
Ne kartą viešumoje diskutuota, kad Palanga ignoruoja Šventąją, tačiau R. Šeštokas jau mato pokyčių. Pasak jo, jau mažiau kalbama, o daugiau daroma: „Džiaugiuosi, kad Šventoji sulaukia vis daugiau dėmesio. Praėjusią savaitę buvome pas Palangos merą dėl Būtingės bažnyčios. Man patiko tai, kad buvo ne tik kalbama, bet ir greitai veikiama: iškarto pajudėjo žemės sklypo popieriai, piniginiai reikalai. Jau žinome, kad rudenį turėtų prasidėti ir rekonstrukcijos darbai. Jūros gatvės rekonstrukcija šiais metais bus pabaigta. Pajudėjo ir miesto aikštės projektas, laimėti konkursai. Svarbiausia, kad žmonės viską žinotų. Visi kyla, kad niekas nedaroma su apleistais pastatais, bet niekas nežino, kiek buvo surašyta protokolų, kiek buvo ieškota savininkų, kiek laiko investuota. Nugriautas jau ne vienas „vaiduoklis“, tad negalime sakyti, kad Šventojoje apleisti pastatai nejudinami. Ir pats požiūris į Šventąją keičiasi. Bet atsiranda žmonių, kuriems ir vykstantys darbai yra blogi. Pagaliau turime aikštelę prie miesto bažnyčios, tačiau iškilo klausimas – o gal reikėjo aikštelės kur kitur? Pati parapija buvo parengusi projektą, kuris stalčiuje pragulėjo ne vienerius metus. Mes jį prikėlėme ir įgyvendinome. Šiuo metu į artimiausius projektus įtraukta centrinė miesto aikštė, kelios gatvės“.

Trūksta uosto ir infrastruktūros
Vienas didžiausių galvos skausmų – Šventosios uostas, tačiau čia ne tik seniūnija, bet ir Palangos savivaldybė padėti nelabai kuo gali.
„Mes negalime nieko paveikti, kad būtų pradėti uosto darbai. Kalbama yra daug. O kad uostas reikalingas, nėra net kalbos. Tai yra strateginis visos šalies projektas. 2015 m. vasarą yra išduotas statybos leidimas Valstybinei jūrų uosto direkcijai, kuri ieško finansavimo ir valdymo modelio. Kažkas juda, bet labai vangiai. Nors reikia suprasti, kad tokie objektai – ne vienos dienos reikalas. O kitas galvos skausmas – infrastruktūra. Mums jos labai trūksta. Net kai turėsime aikštę, visas sutvarkytas gatves, vis tiek tos infrastruktūros trūks. Šventoji turėtų turėti ir gydyklų, poilsio zonų“, – pasakojo seniūnė.

Laikinos statybos pastatai – vienas didžiausių galvos skausmų
Seniūnę V. Skeberdytę ypač neramina laikini statiniai, kurie statomi bet kurioje vietoje, kur papuola. Vaizdas jų, kaip sako pati seniūnė, klaikus. „Šis klausimas labai priklauso nuo pačių verslininkų požiūrio. Kaip mes pateikiame paslaugą, tokią vartotojas ir gauna. Jei vartotojui užtenka sukaltos būdelės, tai ir patys paslaugų teikėjai į tokį vartotoją orientuojasi. Bet reikia suprasti, kad tokie statiniai miesto tikrai nepuošia. Šiuo metu yra priimtas specialusis planas dėl laikinųjų statinių, kuriame sureglamentuota, kaip ir kokiais atstumais tokie statiniai turėtų stovėti, kiek metrų turi būti nuo sklypo ribos ir pan. Kuomet baigėsi Jūros g. rekonstrukcija, visi prekybininkai savo „malkines“ surikiavo atgal. Verslininkai turėtų suvokti, kaip atrodo miestas su tokia „architektūra“, – nuomonę dėstė seniūnė.
Tačiau R. Šeštokas skuba papildyti, kad šis klausimas yra opus dar ir dėl to, kad daugelis tų „malkinių“ savininkų yra nevietiniai: „Jiems tikrai dėl miesto įvaizdžio neskauda. Jie suvažiuoja, porą mėnesių prekiauja, pasiima pinigus ir išvyksta. Nors per 10 dienų, kuomet baigiasi prekyba, statinys turi būti išvežamas. Čia naujajai seniūnei tikrai reikės pasiraityti rankoves. Ypač, jei atsirastų uostas, tokie statiniai jo gretose atrodytų tikrai nekaip“.

Nameliai pilni poilsiautojų, o mašinoms vietos nėra
Dar viena Šventosios problema – vasarą miestas užkišamas automobiliais. Pasak R. Šeštoko, vasaromis užstatytos visos pamiškės, pakelės ir kur tik įmanoma: „Kuomet įrengėme automobilių stovėjimo aikštelę prie bažnyčios, vėl sulaukėme pasipiktinimų, kad galbūt reikėjo kitos, labiau reikalingesnės. Noriu pabrėžti, kad Šventojoje tokio tipo aikštelė atsirado pirmą kartą, jos nebuvo nuo sovietmečio“.
V. Skeberdytė pabrėžė, kad ne tik miestas neturi aikštelių, bet ir gyventojai, priimantys poilsiautojus suteikia tik vietą atvykusiam, tačiau kur dėti automobilį – neaišku: „Jei vykdoma nauja statyba, užimamas visas sklypas pastatui, kad būtų galima priimti kuo daugiau poilsiautojų, tačiau apie automobilį nepagalvojama. Palieka šią problemą spręsti miestui“.

Dar viena spraga – nelegalios statybos
Mediniai gyvenamieji namukai, bebaigiantys susmegti į žemę miesto taip pat nepuošia, bet, seniūnės nuomone, kai kurie savininkai turbūt sąmoningai su jais nieko nedaro: „Nežinoma yra jų ateitis. Nacionalinė žemės tarnyba bando spręsti šį klausimą, ieško nelegalių statybų. Inventorizacijos vyksta metai iš metų, tačiau situacija nesikeičia. Aš ir pati šiuo klausimu nemažai dirbau, surinkau nemenką kiekį informacijos, tad ketiname siųsti raštus, kad savininkai imtųsi tam tikrų veiksmų“. Tokių nelegalių pastatų, deja, yra ne tik pačiame mieste, bet ir miško teritorijoje, kuri, beje, irgi prastai tvarkoma: „Liūdna, kad nuvykęs į mišką randi ne grybus, o naujas ir nelegalias statybas. Kyla klausimas, kaip su kanalizacija, atliekų tvarkymu. Už šiukšlių išvežimą nemoka, tada padidėja mokesčių šventojiškiams. Čia aš matau didelę spragą. Reikėtų labai tvirtos rankos ir vieningo visuomenės sprendimo, nes vienam ką nors pakeisti yra labai sunku“.
Tapusi seniūne, V. Skeberdytė sakė, kad nesieks, jog Šventoji taptų antra Palanga, bet kad būtų išskirtinis kurortas: „Pirmiausia, mes jau taptume išskirtiniai, jei turėtume uostą. Turime upę, tad Šventoji – labiau ramybės, gamtos apsuptyje esantis kurortas. Turime potencialo, tik reikia susitvarkyti miestelį. Svarbu, kad verslininkai pakeistų savo požiūrį ir nesivadovautų principu, kad du mėnesius padirbau, užkaliau langus ir išvykstu. Sprendžiant sezoniškumo klausimą, žiemą neturime kur apgyvendinti poilsiautojų, yra vienintelis „Energetikas“. Tačiau ką poilsiautojui Šventojoje veikti žiemą? Reikėtų sveikatinimo paslaugų. Tačiau svarbu suvokti, kiek Šventojoje yra gyventojų. Negalime pastatyti didelių objektų“.

5 eurų mokesčio baiminamasi nepagrįstai
Šventosios bendruomenė priešinosi dėl ketinamo įvesti 5 eurų mokesčio už įvažiavimą į Palangą. Tiek seniūnė, tiek seniūnaitis šiuo klausimu turi vienareikšmę nuomonę, kad mokestis – būtinas. R. Šeštokas tokį sprendimą vadina labai protingu: „Suprasčiau, jei mūsų Vyriausybė skirtų kur kas didesnį finansavimą vasarą, tada to mokesčio gal ir nereikėtų. Bet mes už viską turime mokėti patys. Man labai patiktų, jei būtų apmokestintas įvažiavimas į Šventąją, bet visi pinigai liktų mūsų kurortui“.
Seniūnė, pati iš arčiau susipažinusi, kiek kuri infrastruktūros dalis kainuoja, taip pat pritaria įvažiavimo mokesčiui: „Dabar supratau, kiek kainuoja paruošti paplūdimius, kiek kainuoja jų tvarkymas ir pan. Kai visa infrastruktūra ištisus du mėnesius naudojasi beveik visa Lietuva, o mums reikia mokėti iš savo kišenės, darosi sudėtinga. Tad mokestis pagerintų padėtį. Jei atvažiuoja poilsiautojas vienai dienai, dažniausiai jis miestui palieka tik šiukšles. Vadinamąjį „pagalvės“ mokestį buvo sunku administruoti, nes ne visi yra sąžiningi, ir ne visi deklaruoja pajamas. Įvažiavimo mokestį bus paprasčiau administruoti. Pažiūrėkit, kaip kasmet atvažiuojantys džiaugiasi besikeičiančia Palanga, bet ar kada kuris susimąstė, iš ko ji keičiasi? Taip pat tokiu būdu būtų priversti kitaip tvarkytis ir priimantys poilsiautojus, nes jei žmogus moka už įvažiavimą, vadinasi, turi jam suteikti ir kitokias paslaugas“.

Pusmetis Šventojoje naujos valdžios akimis
Iki užimant postą, dabartinė Šventosios seniūnė į šį kurortą vykdavo pramogauti: „Tai, ką aš atsimenu apie Šventąją dar nedirbdama čia, labai skiriasi nuo šiandieninio vaizdo. Vien jau Jūros gatvė kokia buvo. Padaryti visi inžineriniai tinklai, iš pagrindų „atkelta“ gatvė. Miestas gražėja. Daug ko trūksta, bet viskam savas laikas. Girdžiu nuomonių, kad nereikalinga ir ta miesto aikštė, nes čia niekas vis tiek nevažiuos. Kodėl? Kodėl keliaudami džiaugiamės, kaip sutvarkyti miestai, kaip atrodo pastatai? Tai tikrai svarbu. Padaugės renginių, pasikeis ir turistų požiūris“.
R. Šeštokas džiaugiasi ir viešojo tualeto sutvarkymu: „Šiemet žadama pabaigti ir išorės darbus. Žinoma, trūksta labai daug. Reikia tvarkos ir prie gelbėjimo stoties ir pan., bet viskas po truputį. Turime problemų ir su Kalgraužių gatve, kurios dalis priklauso Kretingai, ir ten prastai tvarkomasi. Trūksta ir apšvietimo. Reikia kardinaliai šią atkarpą tvarkyti, bet nepavyksta susitarti su kretingiškiais. Gyvena Palangos gyventojai, o kelias priklauso Kretingai, tad situacija kebli“.
Kuomet seniūnės kas nors paklausia, kas gero Šventojoje, seniūnė nusiteikusi pozityviai: „Atsakau, kad viskas yra gerai, nes jei pradėsime sakyti, kad viskas blogai ir nieko gero nematysime, bus labai sunku gyventi. Suprantu, kad daug trūksta. Norėtųsi ir geresnės ambulatorijos, ir bendruomenės namų. Seniūnijos pastatas taip pat reikalauja priežiūros. Linkstame link to, kad reikia vieno didelio pastato, kuriame galėtų įsikurti ne viena institucija, bet paprasčiau būtų sutvarkyti vieną pastatą nei rekonstruoti tris“.