Sąžiningoji Palangos inteligencija nepavaldi jokiai santvarkai

Gerbiamo palangiškio muziejininko Antano Tranyzo dėka šiek tiek pažinau ir labai nuoširdžiai apie Būtąjį Palangos laiką kalbėjomės su neeiline, išdidžios visamylinčios inteligencijos turtinga asmenybe – Lelijos herbo grafu, Palangos miesto Garbės piliečiu Alfredu Tiškevičium (1913–2008).
Kilminga giminė, lemtinga visai kurortologijai ir Palangos egzistencijai. Nori – nenori, tenka pakartoti ne satyriko išgalvotą sentenciją: „Po to, kai Palangą atrado pinigai...“
Labai teisinga, kad šiuo metu atkakliai tvarkoma Tiškevičių garbei skirta alėja. Jie Palangą valdė net 116 metų (2024 metais minėsime 200-ąjį Tiškevičių giminės susigyvenimo su šia kurortaviete jubiliejų), kai Mykolas Tiškevičius 1824 m. nusipirko pajūrio smėlynų valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais iš generolo Ksavero Neselovskio, kuriam Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis perleido Palangos seniūniją dar 1794-ųjų pradžioje.
Intelektualūs didikai Tiškevičiai pamažėl, kaip obeliai, įskiepijo Palangos žmonių bendruomenei šviesuolišką, supratingą, protingą Inteligenciją, atgręžė pasauliečių akis į nuskurdusius, bet Šveicarijai savo grožiu neprilygstančius Palangos pajūrio smėlynus. Juos pavyzdingai tvarkė geriausi Europos kraštovaizdžio specialistai, Birutės parku žavisi net kruizinių laivų keleiviai. Primintina kraštovaizdžio architekto Rene Andre (sūnaus) mintis, 1898-06-21 viešint pas grafą Joną Tiškevičių Trakų vokėje: „ ... mes esame civilizuotame krašte ir pas žmones, kuriems viskas sekasi“.
Taip būna, kai pinigus valdo protas. Kretingai pavyko. Palangai pavyko. Jų gyventojų kultūringumui didžiulę, – pasakiškai! – reikšmę turėjo Tiškevičiai. Tai neištrinama vaivorykštė. Alfredas Tiškevičius, kuriam tuometis Palangos meras Pranas Žeimys Gintaro rūmuose 1997 m. užkabino Garbės piliečio regalijas, pasižymėjo ypatingu... kuklumu. Lietuvoje į jį panašūs – Monsinjoras K.Vasiliauskas, Tėvas Stanislovas, kardinolas V. Sladkevičius arba garbingieji Palangos klebonai Juozapas Miklovas, Liudas Serapinas. Neišdidūs draugponiai, pirma nužvalgantys žmonių sieloveidžius, nuotaikas, jausmus ir nuraminantys sunkiausiais gyvenimo momentais. Be užmokesčio! Alfredas Tiškevičius laisva valia gimtavietę su parku patikėjo... visiems. Žmogaus inteligencija suvienija – „subrolina“ tautybes, religijas, partijas, lytis, jauną ir vyresnį, pažadina... sąžiningą žmogiškumą. Savigarbą ir pagarbą kiekvienam gyvam Švenčiausiosios Motinos vaikui, atjautą, norą išklausyti, girdėti, suprasti kitą ir geismą padėti. Kad nealktų. Kad neliūdėtų. Kad jaustų vienintelį, todėl brangintą gyvenimą, – būtent: kad VISI ČIA būtume gražiai girti gyvenimu, kuo daugiau patirtume malonumų be nemalonumų, būseną, vadinamą Sielos palaima, taikoje ir laukiant giminiško susikalbėjimo be savanaudiškų materialių išskaičiavimų. Matematika yra būtina, tačiau skaičiai yra Kasdienybės kraujo ingredientai, sudedamosios dalys, tarsi pagardai, stimulas ekonominei, o tuo pačiu – moralinei bendruomenės gyvensenai.
Palangos pažangą visais laikais skatina ir palaiko intgeligencija, protingais veiksmais turtingos ir tuo su visais besidalijančios asmenybės. Palanga yra toks talpus smėlynų Keselis, kuriame kuriantys visų Lietuvos kraštų pasiuntiniai sugeba savo gabumais nudžiuginti svečius iš viso pasaulio. Taip pat – savosios „parapijos skruzdėliukus“. Didžiausia vertybė – būti žmonių, savosios bendruomenės Atminties vertais garbės piliečiais.
„Sąžiningai atlik savo pareigas ir tavo inteligencija niekam nekels abejonių“, – yra akcentavęs dar 1991 metų rugpjūtį 43 metus Palangos miesto švietimui ir savivaldai atidavęs išmintingas vyras Juozas Kazlauskas, buvęs plateliškis – iš tos kartos, kur...
„Matėm, girdėjom, o negailestingas laikmetis reikalavo nematyti ir negirdėti. Baisūs dalykai tie laikai! Akys daug matė. 1960-aisiais stabtelėjau Palangoje. Kiekviena pradžia nelengva. Ankštos patalpos, keturiose vietose – kelios pamainos. Gausus mokytojų ir mokinių būrys sugužėjome 1961 metais į naująją, 1-ąją vidurinę mokyklą. Pabaigėme statyti ją, pastatydinom bendrabutį, aktų salę, priestatuką prie sporto salės. Manot, pagyrė? Įrėžė ministerija papeikimą. Bala jo nematė, darbas jau padarytas ir šiandien reikalingas. 23 metus praleidau šioje mokykloje. Mūsų mokytojai mokėjo aukotis. Jiems nerūpėjo nei laikas, nei pinigai. Mokyklos garbė – jų garbė. To priminti nereikėjo nė vienam. Asmenybes iškelia, išaukština darbas. Tik jis. Inteligenciją užaugina žmogaus vidinis padorumas, idealistinis pasišventimas“, – šių eilučių autoriui kalbėjo 1991 metų rugpjūtį pagarbiai ir šiandien Palangoje minimas talentingas kurorto pedagoginių darbų organizatorius, sąžiningas dabartinės Senosios gimnazijos statytojas, širdimi ir nemigo naktimis užauginęs dešimtis mokytojų ir, – svarbiausia! – visaip kūrybingų Lietuvai ir jos kūrimui atsidavusių palangiškių visada geruoju direktoriumi tituluojamas Juozas Kazlauskas. Čia vėl atmintyje atgyja nemarios poetės Almos Karosaitės eilutės. Jai, beje, dokumentinę novelę tarp žymių XX a. asmenybių paskyrė savo knygoje „Biografijų perlai“ iškilus lietuvių literatūros tyrinėtojas Stasys Lipskis. Jis buvo ir jos kaimynas. Tose keturiose poetės A. Karosaitės eilutėse telpa visa Inteligencijos pašauktis:
Pasaulis, broli, bodisi vaidų,
Nuo mūsų pykčių jį jau šiurpas krečia,
Jis džiaugias, kai mes einame po du
Ir kai galvojam, broli, apie trečią.
Humanistas galvoja ne tik apie savo bendruomenės „trečią“, bet ir apie „šimtas trečią“, tūkstantis, net „dešimt tūkstančių trečią“...
Sklandus Palangos miesto visų švietimo įstaigų kolektyvų darbas ypač rūpėjo ir kaip reta sąžiningai daug metų savąsias pareigas atlikusiam tuomečiam „Palangos sikorskiui“ arba ekonominius reikalus pedantiškai savivaldybės administracijoje tvarkiusiam šių eilučių autoriaus kaimynui Saulėtekio take, žinomam eruditui Vytautui Jonui Varpučianskui. Jis miesto tarybos posėdžiuise nuo 1991 metų sugebėdavo argumentuotai apginti kiekvieną miesto biudžeto eilutę, neleisdamas nė rublio, nė kapeikos, nė lito, nė cento „nutrupinti“ nuo miesto vaikų darželiams, mokykloms ar sveikatos apsaugos įstaigoms numatytųjų lėšų: „Tai yra svarbiau už bet kurią gamybinę organizaciją“. Kitą rytą, einant į darbą Pirties gatve, prisimenu, gerbiamo Vytauto Varpučiansko veidas švytėdavo, kaip jo, lyg laivo kapitono, veidrodiškai išblizginti batai: „Kažkiek nervų man, žinoma, kainuoja, kaimyne, norint apgint savą ekonominę teisybę, bet viskas baigiasi gerai. Palangos vaikai ir mokytojai neturi jausti jokių nepriteklių“.