Savivaldybės kalbininkė pavasarį dėmesį skirs ir Tarybos narių gimtosios kalbos vartojimo negerovėms

Ar kai kurie Palangos miesto politikai Tarybos posėdžiuose kalba itin darkyta gimtąja kalba? Paklausta apie tai Aušra Laurinavičienė, Palangos miesto savivaldybės kalbininkė, Savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė, diplomatiškai nutylėjo, tačiau ji pasiryžusi naujaisiais metais kovoti su lietuvių kalbos vartosenos negerovėmis Palangoje. A. Laurinavičienė atsakė į „Palangos tilto“ klausimus.
– Kokią kalbos vartojimo stebėseną Palangos miesto savivaldybėje atliekate jūs, Savivaldybės kalbininkė?
– Savivaldybės kalbos tvarkytojo funkcija – užtikrinti valstybinės kalbos vartojimą ir taisyklingumą. Šią funkciją galima skirti į dvi dalis: kontroliuoti, ar mieste vykdomas Valstybinės kalbos įstatymas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo nutarimai ir kiti valstybinės kalbos vartojimą ir jos taisyklingumą reglamentuojantys teisės aktai. Kalbininkas vykdo specialius Valstybinės kalbos inspekcijos nurodymus; kontroliuoja, ar miesto įmonėse, įstaigose ir organizacijose raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai bei techniniai dokumentai tvarkomi valstybine kalba, ar įmonės, įstaigos, organizacijos susirašinėja valstybine kalba; kontroliuoja, ar Savivaldybės teritorijoje esančių valstybės, savivaldybės ir kitų įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovai ir kiti darbuotojai moka valstybinę kalbą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas valstybinės kalbos mokėjimo kvalifikacines kategorijas, ar jie vartoja valstybinę kalbą, atlikdami tarnybines pareigas; kontroliuoja, ar miesto viešieji užrašai taisyklingi, derina šių užrašų bei reklamos projektus; kontroliuoja, ar oficialios, sunormintos Lietuvos Respublikos vietovardžių lytys mieste rašomos valstybine kalba, ar jos taisyklingos; kita dalis – redaguoti Savivaldybės rengiamų dokumentų (Savivaldybės tarybos sprendimų, mero potvarkių, Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų, siunčiamų raštų) kalbą; konsultuoti Savivaldybės teritorijoje esančių įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojus bei kitus asmenis kalbos klausimais.
– Palangoje – nemažai įmonių su nelietuviškais pavadinimais. Kodėl, pavyzdžiui, sutikote, kad būtų registruojamas kavinės „A-petit“ pavadinimas? Juk jos savininkai valdo ir kitą kavinę su gražiu lietuvišku pavadinimu „Šilelis“?
– Kavinė „A-petit“, mano žiniomis, veiklą pradėjo 2013 m. Galima tik numanyti, kad pavadinimą savininkai derino prie restoranėlio prancūziško stiliaus. Aš pati tuo metu vykusioje derinimo procedūroje nedalyvavau. Pritariu jūsų nuomonei, kad pavadinimas „Šilelis“ labai gražus.
Iš tiesų, nelietuviškų pavadinimų yra daug. Angliškas užrašas gali būti, jeigu jis registruotas kaip prekės ženklas arba tai yra užsienio įmonės filialo pavadinimas, arba tai yra tarptautinė įmonė. Simboliniais pavadinimais gali eiti antikinių (senovės graikų ir lotynų) kalbų žodžiai.
Suprantama, kodėl verslininkai, kurie vykdo veiklą kitose valstybėse, renkasi ne lietuvišką ar lietuvišką be diaktrinių ženklų pavadinimą. Bet Palangoje daugiausia įmonių, teikiančių apgyvendinimo, maitinimo, laisvalaikio praleidimo, grožio, sveikatos paslaugas. Esu ne vieno interesanto klaususi, kodėl įmonę pavadino anglišku žodžiu. Atsakymų būta įvairių: kad suprastų užsieniečiai, neranda tinkamo lietuviško žodžio, anglų kalba gražiau skamba, nori atkreipti dėmesį ir pan. Dar viena ryškėjanti tendencija, kai pavadinimams renkamasi žargoninius žodžiu – neseniai nuskambėjęs pavadinimas „Špaklius”, mano manymu, yra ne kas kita, kaip noras atkreipti dėmesį. Bet juk dėmesį atkreipti galima ir gražiu, trumpu, lietuvišku pavadinimu. Vienas tokių – „Samana“ – nuostabus pavadinimas. Ir tikrai pati ten esu ne kartą sutikusi užsieniečių.
Yra ir dar vienas keistas paradoksas – teikianti apgyvendinimo paslaugas įmonė, pasivadinusi anglišku žodžiu, jau savaime suprantama turėtų orientuotis į turistus iš užsienio, bet gyventojus pasitinkantis darbuotojas bando tik gestais susikalbėti su atvykėliu. Argi ne keista?
Renkantis pavadinimą nederėtų pamiršti, kad kalba yra ne tik būdas susikalbėti, būtent kalba yra tautiškumo pagrindas.
Kalbinio sąmoningumo ugdymas – tam turėtų būti skiriama daugiau dėmesio, galbūt tuomet sumažės ir angliškų pavadinimų.
– Prašau paminėkite konkrečių pavyzdžių, rodančių, kad jūs, Savivaldybės kalbininkė, nesutikote su tam tikrų verslo įmonių pavadinimais dėl jų nelietuviškumo? Kas laimėjo „karą“?
– Buvo teiktas derinti pavadinimas „Sklepas“, savininkas manė, kad tai tarmiškas žodis, man „be karo“ pavyko įtikinti, kad tai – nevartotina svetimybė. Kitas atvejis – žodis villa, tačiau savininkai atkreipė dėmesį į pastabas ir pakeitė žodžiu vila. Buvo teikti derinti keli angliški įmonių pavadinimai, kai jų motyvuotai nederinau, savininkai pradėjo prekės ženklo užsienio kalba registravimo procedūrą.
Derinant reklamas ir viešuosius užrašus daugiau pastabų būta dėl kitų dalykų.
Pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimą „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“ rašytinė ir garsinė informacija kitomis kalbomis neturi būti išsamesnė, o jos rašytinių tekstų formatas negali būti didesnis negu tekstų valstybine kalba.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2004 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. N-2 (91) patvirtintų Įmonių, įstaigų ir organizacijų simbolinių pavadinimų darymo taisyklių 8 punkte nurodyta, kad simboliniai pavadinimai rašomi su kabutėmis ir pradedami didžiąja raide.
Dažna klaida – nelietuviškos kabutės. Lietuviškų kabučių grafinė raiška yra „ABC“ (apačioje devynetukai, viršuje – šešetukai). Tokia lietuviškų kabučių grafinė raiška yra apibrėžta Lietuvių kalbos skyrybos taisyklėse.
Pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, valstybinė kalba privaloma visuose vartotojams skirtuose viešuosiuose išoriniuose ir vidiniuose prekybos ir paslaugų teikimo vietų užrašuose, įskaitant prekybos ir paslaugų teikimo vietų pavadinimus. Pagal minėtą teisės aktą reklamos tekste turi būti nurodytas ne tik prekybos ir paslaugų teikimo vietos pavadinimas, bet ir veiklos rūšis.

– Kiek verslo subjektų, asmenų buvo nubausta dėl netaisyklingos lietuvių kalbos vartosenos praėjusiais metais?
– 2019 m. sausio 31 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (toliau – VLKK) priėmė nutarimą Nr. N-1 (171) „Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 68 „Dėl Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo“ pripažinimo netekusiu galios“. Šiuo sprendimu VLKK atsisakė instrumento, du dešimtmečius leidusio bausti už pagrindinių kalbos normų nesilaikymą, ir nutarė panaikinti jį kaip administracinių nuobaudų taikymo priemonę. Valstybinės kalbos komisijos 2019-02-21 pranešime „Nutarimas dėl didžiųjų klaidų paskelbtas negaliojančiu, bet kalbos taisyklingumo reikalavimai neatšaukti“ teigiama, kad, kaip rodo tarptautinė praktika, dažnai yra paveikiau daugiau dėmesio skirti prevencijai, o ne pasekmėms – nuobaudoms už netaisyklingą vartoseną.
Skirti baudas galima už kalbos nevartojimą – jei nebus lietuvių kalbos, kur ji privalo būti. Taigi, bausti galima, bet ne už kalbos klaidas.
– Kokias priemones užtikrinant Savivaldybėje taisyklingą gimtosios kalbos vartojimą jūs turite?
– Užtikrinant taisyklingą kalbos vartojimą yra vadovaujamasi keliais teisės aktais. Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnis: „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba“, 23 straipsnis: „Visi viešieji užrašai turi būti taisyklingi“.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnis nustato valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms) funkcijas, viena jų – valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolė.
Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintas Leidimo įrengti išorinę reklamą Palangos miesto savivaldybės teritorijoje išdavimo tvarkos aprašas, nustatantis leidimo įrengti išorinę reklamą Palangos miesto savivaldybės teritorijoje išdavimo, atsisakymo jį išduoti, įspėjimo apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą ir leidimo galiojimo panaikinimo tvarką.
Taigi, vadovaujantis minėtais teisės aktais – tai reklamų ir viešųjų užrašų derinimas, įmonių, įstaigų viešųjų užrašų, dokumentų, interneto svetainių tikrinimas.
– Ar klausotės Tarybos posėdžių?
– Taip, klausausi. Ypač pastaruoju metu žiniasklaidoje linksniuojami nesusipratimai, vykstantys nuotolinių posėdžių metu. Taip pat ir susiję su kalba. Tarybos nariai dabar turi būti labai atidūs kalbėdami. O aš planuoju jau pirmą metų ketvirtį su Palangos miesto savivaldybės tarybos nariais aptarti dažniausiai pasitaikančias klaidas. Kaip yra rašiusi kalbininkė humanitarinių mokslų daktarė Rita Miliūnaitė, prestižinė kalba – tai siekiamas bendrinės kalbos idealas. Paprastai ji siejama su didžiausią politinę, ekonominę, kultūrinę galią, taigi ir prestižą visuomenėje turinčiu socialiniu sluoksniu, kuris pasirenka vieną kalbą ar kalbos atmainą iš kelių, funkcionuojančių toje kalbinėje bendruomenėje.
– Kurių miesto politikų kalba jums atrodo taisyklingiausia? O kurių – ne?
– Manau, pirmiausia tai derėtų aptarti su Tarybos nariais.
– Kokios yra didžiausios miesto politikų gimtosios kalbos vartojimo bėdos? Paminėkite labiausiai taisytinas konkrečias klaidas.
– Politikai daro tas pačias kalbos klaidas, kaip ir visi viešai kalbantys: šiai dienai, šiam momentui, karantino laikotarpyje, nesenai, čiut, biškį, kad atnešti, kad dengti, kas liečia, prabalsuoti, sekantis, daleiskim, tame tarpe, klausimas tame, pavaldume, kokių tai, du tūkstantis dvidešimti metai ir pan. – tai chrestomatinės viešai kalbančiųjų klaidos. Dažnas pertaras ta prasme.
Pagirtina, kad Tarybos nariai net ir šiuo informacinių technologijų laikotarpiu išvengia kompiuterijos terminų žargono. Tačiau tenka pripažinti, kad bendrai, ypač vykstant darbui nuotoliniu būdu, dažnos tampa informacinių technologijų terminų vartojimo klaidos, tai yra šnekamojoje kalboje vartojami žodžiai skrynšotas, attachmentas, brauseris. Enciklopediniame kompiuterijos žodyne galima rasti visų šių terminų lietuviškus teiktinus atitikmenis, tačiau jie gyja sunkiai. Kaip teko girdėti vienoje nacionalinio transliuotoje laidoje, per nuotolinius posėdžius kalbama oficialaus leidimo gyventi negavusiais žodžiais ir tai kelia siaubą „įbiudžetintam kalbininkui“.
– Kokias priemones įgyvendinsite naujaisiais metais siekdama taisyklingo gimtosios kalbos vartojimo Savivaldybėje?
– Kaip jau anksčiau minėjau, planuoju su Tarybos nariais aptarti dažniausiai pasitaikančias klaidas. Toliau tikrinsiu įmonių viešuosius užrašus, raštus, interneto svetaines, visuomenės informavimo priemonių, periodinių spaudos leidinių kalbą. Norėčiau suorganizuoti seminarą reklamos įmonėms. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2019 m. balandžio 25 d. Nr. N-5 (175) nutarimu „Dėl Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos patvirtinimo“ patvirtino Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programą. Programa skirta 2020–2024 metams. Programos tikslas – stiprinti lietuvių kalbos prestižą Lietuvoje ir lietuviakalbėje išeivijoje, ugdyti visuomenės kalbinį sąmoningumą, aktyvumą ir pasitikėjimą savo kalbos galiomis. Planuoju su lietuvių kalbos mokytojais aptarti, kaip galėtume prisidėti prie šios programos uždavinio – skatinti domėjimąsi lietuvių kalba, formuoti teigiamas visuomenės (įvairių tikslinių grupių, tarp jų ir užsienio lietuvių bendruomenių) nuostatas dėl lietuvių kalbos ir jos vartojimo, aktyvinti akademinės bendruomenės, žiniasklaidos ir visuomenės dialogą aktualiais kalbos klausimais – įvykdymo.
– O ar jūs pati visada kalbate taisyklinga lietuvių kalba?
– Esu gimusi, užaugusi ir iki praeitų metų gyvenau Šiauliuose, o vasaras praleisdavau pas senelius Žemaitijos kaime, Plungės rajone. Tad mano tarčiai įtaką daro ir gimtoji tarmė. Tenka pripažinti, bendraudama neoficialiai kartais pavartoju netinkamą žodį. Bet klaidų, kurios yra Didžiųjų kalbos klaidų sąraše, stengiuosi nedaryti.
Turime nepamiršti, kad kalba yra mūsų įvaizdžio dalis. Įsivaizduokite viešą asmenį: stilinga apranga, apgalvotos detalės, šukuosena, tiesi laikysena, solidi intonacija – viskas iki smulkmenų apgalvota. Išorė siunčia žinią: „Aš patikimas, dalykiškas, konkretus, išmanantis“. Tai išorė. Bet juk lietuvių liaudis sako: „sutinka pagal rūbą, palydi pagal protą“. O kaip kitaip protą parodysi, jei ne kalbėdamas. Retas atvejis, kai sukam galvą dėl to, ką kalbame, tiesiog kalbame ir tiek, t. y. įgarsiname savo mintis. Mums dažnai nerūpi, kaip kalbame. Ir tuomet labai lengva sugadinti savo įvaizdį, pašnekovas pamirš, kaip tu atrodai, o prisimins, kaip kalbėjai. Taigi, kalbėdami turime paisyti pagrindinių kalbos taisyklių, vengti kalbą teršiančių pertarų, nesistengti lietuviško žodžio keisti tarptautiniu ir pan.

– Beje, aš, trijų knygų autorius ir vienintelio laikraščio Palangoje redaktorius, kartais skubėdamas į elektroninius laiškus atsakau rašydamas nelietuviškais rašmenimis. Ar darau didelę nuodėmę?
– Daugelis žmonių rašydami elektroninius laiškus pradeda nesilaikyti formalumo. O juk iš laiško turinio adresatas pirmiausia ir susidaro nuomonę apie rašantįjį. Taigi, turime jausti atsakomybę už savo laiškus. Raštu parašytas laiškas – tai didesnė atsakomybė, negu žodžiu perteikta žinia.
Čia, matyt, suveikia kalbos ekonomijos, mažiausių pastangų principas. Bandome save pateisinti, kad taip taupome laiką. Tačiau pažįstu nemažai žmonių, kurie tiesiog principingai rašo tik lietuviškais rašmenimis, rašo skyrybos ženklus ir net paiso formaliųjų kompiuteriu renkamo teksto reikalavimų. Man tokias žinutes ir laiškus labai malonu skaityti ir ne tik dėl to, kad aš kalbininkė. Apie tai verta rimtai pagalvoti. Ar ne?