Šaukėnų muziejaus kūrėja Elena Burdulienė neabejoja: jūra karaliavo toli Žemaitijoje

Kaip čia nebūsi žurnalistu ar smalsuoliu „vaikišku“ rašytoju, jeigu likimas suvedė su nerealiai savo pašaukimui atsidavusiais mokytojais, savo asmeniu skatinančiais stebėti Pasaulio gyvenimą, ugdančiais žingeidumą, įdėmiai žvalgyti jo gelmes, jokiu būdu nesustojant, neverkšlenant, netrypčiojant vietoje, o kasdien visais metų laikais save raginti eiti tik į priekį, pažinti žmones, žodžius, vertinant gerą ir apeinant klastas, viską, kas pigu ir netikra, žvelgti į jūros ir miškų gelmes, ir iki paskutinio saulėlydžio kartoti sau – „DAR“, „DAR“, „DAR“... Juk kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra nepakartojamas stebuklas, kuris neša, vedasi, dovanoja ne vien tik ašaras, o spalvingą, širdį ir sielą pamaloninančią kelionę – kruizą, parodantį, kaip iš kasdienybės dulkių ir rūpesčių išsijoti reto grožio įspūdžių vėrinius, kurie stiprina, augina vidinę aistrą ir jėgą.
Auštant sausio 30-osios rytui šias mano mintis Palangoje padiktavo prisiminimai apie už TEN, Šaukėnuose, už aštuonių kalnų ir vieno didelio – Šatrijos kalno, už Akmenos, Minijos ir dar gal šešių upiukų, peršokus Žemaitijos aukštumas, gyvenančią Eleną Burdulienę, unikaliai savo vidine šviesa ir žiniomis gražią mokytoją, toli Lietuvoje žinomo Kraštotyros muziejaus priešais Vlado Pūtvio – Putvinskio vidurinę mokyklą kūrėją.
Žaliųjų širdžių karalienę. Ko tik nežino ši nedidukė, o visa tarsi muziejus, enciklopedinių žinių sklidina moteris, 1961-1965 metais buvusi mano ir dar kelių šimtų Šaukėnų mokinukų biologijos, anatomijos mokytoja!
Prieš 50 metų ir... šiandien. Žavimės Elena Burduliene, vis laukiam susitikimų su savo krašto patriote. Ne veltui ji – Kelmės rajono Garbės pilietė, nors tokie titulai gal suteikiami ne tik už nuopelnus bendruomenei, bet, visų pirma, už žmogiškumą, už paskatas šviesinti kiekvieną gyvenimo dalyvį, savą, šaukėniškį ir svečią. Juk taip ir pasireiškia meilė „artimui savo“...
Gal prieš penkmetį šaukėniškė, Lietuvoje žinoma kraštotyrininkė ir netgi kino festivalių gamtoje iniciatorė Elena Burdulienė telefonu išsakė štai tokias savo įžvalgas apie jūrinę Žemaitijos ir mūsų Lietuvos valstybės prigimtį: „O jūs ten, Palangoje, Gediminai su Vlada, nemanykit, kad jūra artima ir priklauso tik, palangiškiams. Ne, ne, ne! Aš čia, Šaukėnų apylinkėse, miškuose, laukuose, prieupiuose atradusi išstudijavau ir tebestudijuoju daugybę akmeninių riedulių, įdubas ir žemės pakilimus ir neabejoju, kad ten, kur teka Gancė visai netoli Šaukėnų prieš daugybę metų irgi buvo „atėjusi“ mūsų visų Baltijos jūra. Taip, taip, jūra, kuri krašto geomorfologų ir marinistų, rašytojų vadinama Anciliaus ežeru, Joldijos Litorinos jūra. Juk Baltijos jūros dubuma pradėjo formuotis devono periode. Prieš 10-12 tūkstančių metų dubumoje telkšojo Baltijos ledyninis ežeras, o jo vandens lygis kelis kartus kelių šimtų kilometrų spinduliu labai svyravo: čia – vanduo, čia – vėl sausuma. Daug kur Žemaitijoje gali aptikti transgresijos krantinių darinių ir jūrinių nuosėdų, bangas primenančių kauburių, taip pat akmeninių riedulių. Yra jų palei Ventą ir Gancę, ir visai netoli Šaukėnų, net viduryje tankių mūsų miškų. Juk miškų ežerėlių priekrantėse iš dumblo išsiskiria paties tikriausio jūros smėlio sąnašų sluoksnių, – žvaliai dalijosi įžvalgumais 2008 metais biologė ir istorijos – kultūros tyrinėtoja Šaukėnuose žinoma pedagogė Elena Burdulienė.
2011 metų rugsėjo pradžioje su Palangos ir Klaipėdos senjorais universiteto autobusiuku nuvažiavome ne tik iki Rietavo, Užvenčio, garsiųjų rašytojos Žemaitės Ušnėnų, bet, peršokę ties Slabada Ventos upę, pabuvojome arti Šiaulių, Kelmės rajone esančiame ir Šaukėnų kraštotyros muziejuje. Prisiminiau šiame miestelyje 35 metus stomatologe dirbusią mamytę. Mus giminiškai šiltai priėmė, pavaišino, aprodė ir „žaliųjų širdžių karalienė“, jaunatviškos sielos moteris Elena Burdulienė, ir Šaukėnų kultūros centro direktorė Sofija Blažienė, taip pat Izolina Bružaitė, Aldona Bacevičienė. Įvyko įspūdinga literatūrinė popietė! Atsisveikinant geroji mano mokytoja Elena Burdulienė vėl užsiminė, kad Šaukėnų apylinkėse nesunku įžvelgti buvusios Baltijos jūros pėdsakų.
„Lengviau, Gediminai, tikėti negu netikėti. Gal nebuvo, tačiau aš linkusi manyti, kad ir palangiškiai, ir šaukėniškiai randamės ant tos pačios Baltijos jūros kranto“, – ramiai rimtu balsu teigė už neeilinę inteligenciją ir taktą už auksą vertesnė humanistė-muziejaus vadovė Elena Burdulienė. O aš tikiu. Mūsų mokytojos ir mokinio įžvalgas sustiprina televizijos ir internetiniais ryšiais garsinamos mokslininkų naujausios prognostinės žinios apie tai, jog Šilalės rajone, jau 200 metų Bijotuose esančiuose Dionizo Poškos Baubliuose eksponuojamas vietos pelkynuose iškasto ne tauro ar mamuto, o mėlynojo banginio – tikro jūrinio gyvūno žandikaulio fragmentas. Šaukėnai ir Bijotai eina ta pačia platuma – Žemaitijos aukštumų pakraščiu, tad, ko gero, čia bangavo ir Baltija.