Rudenį jubiliejų pasitiksiantis „Grubusis“ teatras kviečia į naują spektaklį

Rasa GEDVILAITĖ

Palangos kultūros ir jaunimo centro „Grubusis“ teatras netrukus pristatys naują spektaklį „Kapinių klubas“, kurio premjera įvyks kovo 25 dieną. Ir kaskart, kai tik pasirodo naujo spektaklio afiša, palangiškiams tai prilygsta šventei, netrunka ištirpti bilietai. Bet šiemet „Grubusis“ teatras švęsti turi rimtą progą  – rudenį sueis 30 metų nuo susikūrimo.

Jaunimą teatras traukia

„Praėjusių metų visiškai nesureikšminu. Metai eina, kaip ir gyvenime, taip sukapsi ir kolektyvams. Kitaip negyveni, sueina trisdešimt, keturiasdešimt. Mums šventė yra naujas spektaklis, tuo dalinamės su žiūrovais“, – teigė „Grubiojo“ teatro režisierius Virginijus Milinis.

Viskas taip dėliojosi, jog užsimezgusios veiklos jokios gyvenimo audros nenunešė, priešingai, suklestėjo pradžioje, klesti ir iki šiol. Mėgėjai aktoriai keičiasi, to neišvengsi. Ypač jaunieji aktoriukai mainosi, nes juos gyvenimo platybės šaukia, tenka skleisti sparnus. Bet svarbiausia, kad niekada jaunimo netrūko. Kas tam turi įtakos, kodėl teatras taip traukia, režisierius teigė, jog būtent pats teatras ir suvaidina svarbiausią vaidmenį. 

„Aš savo teatrą vadinu šiuolaikiniu teatru, vadinasi, atitinka jaunimo poreikius, jų skonius, jų išsilavinimo lygį, jų interesus, tuomet jis gali ir vaidinti, ir žiūrėti. Vieniems patinka žiūrėti, o kitam norisi išbandyti save, kokia yra, pavyzdžiui, jo emocijų amplitudė, kiek gali apsinuoginti scenoje“, – kalbėjo V. Milinis, užsiminęs, kad „Grubiojo“ teatro stiprybė, ko gero, slypi tame, jog tęsiamos ne senosios teatro tradicijos, o tiesiog teatro meno tradicijos, todėl tai ir patrauklu šiuolaikiniam jaunimui.

Kuo kvėpuoja kurortas

Palanga – tokia specifinė etnografiniu požiūriu, nes mažai bėra tikrųjų, tų vadinamųjų „šakninių“ palangiškių, daugelis yra tiesiog atvykę iš kitų miestų, tad tęsti kokias krašto tradicijas būtų tiesiog labai sunku. „Todėl reikia žiūrėti, kuo kvėpuoja kurortas, kas būtų aktualu čia atvykstantiems žmonėms“, – įsitikinęs pašnekovas.

O teatras šiuo metu išties yra labai populiarus. Žmonės mielai lankosi įvairiuose spektakliuose ir netrunka užsipildyti vietos. „Džiugu pamatyti, kad ir nedidelę mūsų salę, bet kaskart pilną. Kartais galima pastebėti, jog užsuka ir atsitiktinių žmonių, kad ir kokių planų turėdami, bet jie vis tiek užsuko į spektaklį“, – pastebėjimais pasidalino V. Milinis.

Kaskart kartojant spektaklį, atrodo, gal žmonės nebeateis, bet ateina, nežinia, kiek reiktų rodyti tą patį spektaklį, kai kėdėse jau niekas nesėdėtų, gal tokio skaičiaus nė nėra.

Aktorių kelias – tikrų emocijų kupinas

Kuo ypatinga aktoriaus profesija? Pasak jo, teatro aktorius geriausiai sugeba parodyti save, nenuvertinant kitų meno atstovų. Apie dainininką scenoje sužinome tik tiek, kiek geras jo balsas, teatro aktorius savęs parodyti gali kiek daugiau, bet yra ir kita pusė – jeigu aktorius įsigyvena į savo vaidmenį, tuomet kiek ten bėra jo tikro.

„Jeigu, tarkim, aktoriui reikia atlikti kokio niekšelio ar LGBT nario vaidmenį, nors jis gyvenime toks nėra. Tai gali sakyti, kad aš nežinau, kokia jo tikroji asmenybė. Bet reikia atsiminti, kad tavo instrumentas yra tavo kūnas, kuris daug pasako“, – apie aktoriaus specialybės specifiką užsiminė pašnekovas.

Nuo pat pirmųjų „Grubiojo“ teatro dienų šalia Virginijaus koja kojon žengia Rita Milinienė ir Ramūnas Dzimidas. Kiti aktoriai natūraliai keitėsi, bet yra ir tokių, kurie dar mokinukai būdami vaidino, iškėlė sparnus, pabėgo, o paskui vėl sugrįžo, vadinasi, liko gerų įspūdžių, kurie sugrąžino.

Atsisveikinti su išeinančiais nėra sunku, pasak V. Milinio, jeigu tai nenutinka statant spektaklį, kuriame būtinas to žmogaus vaidmuo, juk mėgėjų teatras neturi tiek resursų, kad turėtų dublerius. Bet gyvenimas gi nestovi vietoje, visko nutinka, tad visiškai normalus bet koks pokytis.

Pastaruoju metu buvo rodomi du spektakliai – „Marso naujienos“ ir „Tanato viešbutis“, pastarasis 2021 m. respublikinėje mėgėjų teatro šventėje „Tegyvuoja teatras“ nominuotas net keturiose kategorijose. Abu spektakliai aktyviai buvo rodomi ir kaskart salėje netrūko žiūrovų, tad ir daugiau aktorių buvo įveiklinta.

Metai nepraėjo be pokyčių

Peržvelgus praėjusius metus, kas nuveikta, gal ką nors norėtųsi pakeisti – Virginijus atviras: „Dėl nieko nesigailiu, tai yra bergždžias dalykas, juk niekas nepasikeis. Bet peržvelgus visus spektaklius – nuo pirmojo iki dabar – aplanko keleriopi jausmai. Galvoji apie tai, kaip vystėsi tavo teatro suvokimas, evoliucionavo, kito per tą laiką. Teatre ėmė jaustis technologinė pažanga, daug atėjo laisvesnio sceninio vyksmo, liberalesnio. Daugiau visko ateina iš Vakarų. Dabar ateina vakarietiško teatro mada, kai tuo metu buvom prisikaustę prie rytietiškos. Bet iš kitos pusės – visiškai nebenorėčiau kurti tų pačių spektaklių, visiškai neįdomu“.

Spektaklis – ne populiari daina, kurios visi susirinkusieji laukia, priešingai, žiūrovai vis turi būti maitinami nauju, vis pasikartojantis tas pats nebus įdomu.

„Kiti labai stebisi, kas supranta teatrą, kad aš kasmet pastatau po naują spektaklį. O pastatai, nori sulaukti kuo daugiau žiūrovų, žmonės pamatę tuoj klausia, o kada naujas“, – šypteli kalbėdamas apie žmonių spaudimą režisierius. 

Teatras – labia įdomus, nors būna ir negailestingas

Per tris dešimtmečius „Grubusis“ teatras yra sulaukęs daugybės įvertinimų, daug kas jau yra pastebėjęs, kad teatras išaugęs mėgėjiško teatro rėmus. Paklausus, ar neerzina šis žodis, V. Milinis patikino, kad jo paties tikrai ne, bet kai kuriems žmonėms gali sukelti abejonių ateiti ir pasižiūrėti, nes neva tik mėgėjų teatras.

„Aktoriai mėgėjai yra tie žmonės, kurie mėgsta vaidinti iš širdies. Jis ateina ne į darbą, kad užsidirbtų. O jis kaip tik ateina po darbo atsigauti. Mus labai vienija meilė teatrui ir tai labai brangu“, – patikino režisierius.

Virginijus atskleidė, jog jis kaip režisierius nėra griežtas, balso nekelia, o jeigu ir pakelia, tai nebūna dėl piktumo, juk siekiama bendro geriausio rezultato ir visi tai supranta. 

Naujajame spektaklyje „Kapinių klubas“ paauglių nebus, nes jų nereikia, bet, kaip patikino režisierius, geriau, kai trupėje yra jaunesnių žmonių nei vyresnių, nes paauglio suvaidinti vyresnis jau nelabai gali, o jaunas gali vaidinti ir senį. 

Būna ir kitokių iššūkių scenoje, ne tik vaidinti ne savo amžiaus žmogų. Aktoriams kartais tenka užduotis suvaidinti visišką savo priešingybę. „Pats vaidinau spektaklyje „Marso naujienos“ ramų tėvą, bet aš choleriškos prigimties, rankos juda, energijos daug, bet kaip buvo įdomu vaidinti kitokį. Teatras yra labai įdomus, gal kartais ir negailestingas, bet taip gerai gali save išbandyti, sužinoti, ar jautrus tavo emocijų aparatas“, – atkreipė dėmesį V. Milinis.

Kokią naujausią istoriją papasakos „Grubusis“ teatras

Palangos „Grubiojo“ teatro vintažinės komedijos drama „Kapinių klubas“ – tai spektaklis apie moteris, apie jautrią ir tvirtą draugystę bei amžiną gyvenimo ir mirties prasmės ieškojimą. Prieš keletą metų viena po kitos trys vidutinio amžiaus moterys palaidojo savo vyrus. Skaudžioje akistatoje su mirtimi jas jungia bendras netekties ir vienišumo jausmas. Jos dažnai kartu geria arbatą ir kiekvieną mėnesį eina į kapines aplankyti buvusių vyrų. Ši savotiška tradicija vienai iš moterų yra gyvenimo prasmės, pagarbos ir laimės simbolis. Meilė vyrui tapo visa ko pagrindu, o jos atsisakymas prilygtų visų švenčiausių jausmų paniekinimui ir išdavystei. Kitai apsilankymas kapinėse tėra savotiškas formalumas. Priešingai draugei, ji siekia ir toliau mėgautis gyvenimu, todėl perdėtai rūpinasi savo išvaizda ir aktyviai ieško naujo vyro. O trečioji yra kankinama didelių abejonių. Jos širdis tokia didelė, kad užtektų vietos ir mirusiam vyrui, ir galbūt naujai meilei. Tose pačiose kapinėse ji sutinka našlį, atėjusį aplankyti savo žmonos kapo. Regis, vienatvė įgriso abiem. Pažintis pamažu perauga į gražų romaną. Bet kaip į tai reaguos draugės?

Rašytojas Ivan Menchell (Aivanas Menčelis), gimęs 1961 m., yra labiau žinomas kaip Holivudo kino scenarijų autorius. „Kapinių klubas“ (angl. „Cemetery club“) – vienas žinomiausių amerikiečių autoriaus kūrinių. Nuo 1993 m., kai pasirodė to paties kino filmas, pjesė pradėta statyti įvairiuose pasaulio teatruose.

Kaip patikina spektaklio kūrėjai, visa šita istorija „įvelkama“ į vintažo stilių, kuris, kaip kokybiškai ilgai brandintas vynas, atsispindi personažų jausmuose, elgsenoje, kostiumuose, interjero detalėse, pjesės sukūrimo laike.

Nuotraukos iš spektaklio „Marso naujienos“. Nuotraukų autorius Aldas Kazlauskas